– Barokinė gyvenimo samprata tarsi skelbė: pasaulis – tai teatras, gyvenimas – tai sapnas. Kaip supranti šią idėją, kuri atspindėjo ir Calderono pasaulėžiūrą?
– Teatre mes dažnai stengiamės reflektuoti žmonių gyvenimus ar kažkokį gyvenimo tarpsnį. Kartais kūrėjas taip įsijaučia į scenoje kuriamą gyvenimą, kad atrodo, jog net pats pradeda jį gyventi. Tai virsta tam tikru sapnu, nes atiduodamas daug savęs kūrybą pradedi matyti ir už teatro sienų. Su komanda norime sukurti pasaulį, į kurį žiūrovas bus pakviestas klaidžioti, įsimylėti, kentėti, trokšti gyvenimo ir laisvės.
Spektaklyje bandome kurti tam tikrą sapno realybę. Kuriame poetinį teatrą, kuris nagrinėja laisvos valios ir likimo klausimą, o patys personažai išreiškia skirtingus troškimus – keršto, garbės, meilės, valdžios. Čia ir susilieja gyvenimas ir sapnas, pasaulis ir teatras. Tikriausiai tai ir įvyksta per kūrėją, kuris mato to panašumus ir skirtumus.
– Visi sapnuoja labai skirtingai. Kokią sapno realybę kuriate?
– Režisierius Andrejus Tarkovskis yra pasakęs, kad kiekvienas kūrėjas privalo kurti savo pasaulį. Nesvarbu, jis kuria filmą ar bet kokį kitą kūrinį. Menininkas privalo matyti, kaip jo pasaulyje žmonės kvėpuoja, miega, sapnuoja, jaučia, ką liečia, ką mato, kur gyvena ką myli. Visa aplink esanti realybė turi būti sukuriama nuo pat pradžių. Mūsų spektaklio realybė yra analogijų, nuorodų, palyginimų terpėje.
Aš remiuosi kai kuriais man įtaką darančiais menininkais, kurių filosofija žadina vaizduotę. Suprantu, kad kiekvieno sapnas yra skirtingas. Pavyzdžiui, aš nesapnuoju realistinių sapnų. Esu girdėjęs, kaip kiti apie tokius pasakoja, bet aš niekada tokių neturėjau. Mano sapnai tarsi modeliuojasi kažkokiam debesyje, kur matau iš detalių susikuriančius daiktus ar objektus, žmones, kurie egzistuoja tiek, kiek jų reikia kažkokiam įvykiui įvykti, juos pamatyti, pajausti.
– Į baroko dramas dažnai yra žiūrima kaip į pasakas suaugusiems. Ar būtent to ir gali tikėtis spektaklio žiūrovas?
– Taip, sąmoningai kuriu pasaką suaugusiam. Čia ir norėčiau pakalbėti apie vieną iš savo įkvėpėjų. Man atrodo, kad režisierius Timas Burtonas ir tapytojas Francis Baconas puikiausiai kūrė ir kuria pasakas ir suaugusiems, ir nesuaugusiems. Ilgą laiką išlaikyti Burtono estetiką padėjo dailininkas Edwardas Gorey. Būtent ji man ir yra labai artima – pamėkliška ir gąsdinanti, patraukli. Man labai imponuoja savo pasaulius kuriantys menininkai. Mūsų spektaklyje veikėjai atsidurs keistose, sapniškose ir pamėkliškose būsenose, erdvėse.
Suprantu, kad kiekvieno sapnas yra skirtingas.
Mes nenusigręžiame nuo to, kas teatre vyko baroko laikotarpiu – išlaikome klasikinę scenos dėžutę su portalu ir kulisais, kuriame minimalistinę scenografiją, išlaikome teksto eilėdarą. Spektaklyje skambės kompozitorės Agnės Matulevičiūtės kuriama muzika, kuri buvo atlikta Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios vargonų ir ten įrašyta. Kostiumus kuria puikiai baroką suprantanti, jį gebanti dekonstruoti ir interpretuoti dizainerė Sandra Straukaitė. Už aktorių kūno erdvėje būvį atsakingas Lenkijos choreografas Pawelas Sakowiczius dekonstruoja menuetą.
Šis spektaklis yra alegorinė drama. Mes atsirenkame tam tikrus archetipus ir juos reflektuojame žiūrovui, kurdami savo taisykles ir pasaulį, kuriame veikia personažai.
– Pirmą kartą statai spektaklį pagal klasikinę pjesę. „Gyvenimas – tai sapnas“ yra pati garsiausia bei meniniu ir filosofiniu požiūriu sudėtingiausia Calderono pjesė. Ji yra retai statoma teatrų scenose, o su šia medžiaga dirbę režisieriai pabrėžia, kad tai yra didžiulis iššūkis. Dėl ko taip sunku atrakinti šią pjesę?
Tai tikrai yra beprotiškai sudėtingas kūrinys, bet man tai labai malonus iššūkis. Idėja, kad gyvenimas yra sapnas kartu yra ir tam tikras raktas, kuris padeda analizuoti šią pjesę. Beveik visų pjesės veikėjų gyvenimai yra sapnas – svajonės, ateities projekcijos, slapti troškimai. Jie visi yra taip persismelkę savo svajone ir paskendę savo sapne, kad visas jų gyvenimas taip pat virsta sapnu, kurio išsipildymo yra siekiama bet kokia kaina – paminant moralę, garbę, kilmę. Gyvendami gyvenimą jie siekia sapno.
– Ar verta tikėti svajonėmis ir jų siekti, jeigu viskas jau yra už tave nuspręsta likimo? Juk tai – taip pat svarbi spektaklio tema.
Calderonas kelia laisvos valios pasirinkimo ir likimo klausimą. Kiek turi galios keisti likimą pats žmogus? O gal esi paklusnus likimui? Man irgi kyla klausimas – galbūt laisva valia ir yra likimas? Calderonas neduoda atsakymų į tai, bet šis klausimas užduodamas kiekviename personaže. Pagrindinis veikėjas Sigizmundas rūmuose gyvena labai trumpai ir jam pasako, kad jo rūmų gyvenimas tebuvo sapnas.
Jo gyvenimo troškulys yra labai stiprus, todėl jis net ir sapne nori likti atsakingu už savo veiksmus. Gal turime turėti atsakomybę ir svajonėse bei sapnuose? Sigizmundas sako: „Visi, kas gyvas, vien sapnuoja, nors apie tai nė negalvoja“.
– Kaip protingai tikėti likimu?
– Visos gyvenimiškos patirtys mus paveikia skirtingai, bet į savo buvimą gali žiūrėti kaip į metaforą. Vėją gali išžiūrėti tik smėlyje, kai jis pučia ir palieka kažkokią kreivę, liniją. Taip ir mes atsiduriame tam tikrose vietose, galbūt pastūmėti likimo, o galbūt tiesiog tai yra dėsnis, kad turime būti ten, kur esame, turime susitikti su tais žmonėmis, su kuriais reikia susitikti. Galbūt? Nėra tam atsakymo ir sistemos.
Valia, meilė, likimas – tai yra mus raminantys žodžiai, kuriuose talpiname tam tikrus jausmus ir kurie vienaip ar kitaip mus visus aplanko. Tai mes patys ir sukuriame tą žodį, o kai dalykas turi pavadinimą, jis nebėra toks gąsdinantis. Į ateitį žiūrint valingai, apgalvojant savo poelgių pasekmes tampa lengviau išgyventi baimes ir abejones, kurios aplanko.
– Nors spektaklyje vaizduojamos rūmų intrigos, aistros, garbės troškulys ir meilė, pats spektaklis nėra vien apie tai. Šiuo kūriniu Calderonas mums primena, kad mirtis yra visuomet šalia. Spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“ premjera vyksta minint karo Ukrainoje pradžios metines. Kokios Calderono idėjos yra aktualiausios mūsų visuomenei šios katastrofos akivaizdoje?
Spektaklyje mes kuriame monarchijos modelį. Veiksmas vyksta Lenkijos karalystėje, kur yra karalius Bazilijas ir jo dešinioji ranka Klotaldas. Čia iš Maskovijos atvyksta Astolfas, kuris yra vienas iš tolimų Bazilijaus vaikaičių ir nori tapti šalies valdovu. Mes sąmoningai paliekame šiuos pavadinimus, kaip Maskovija, nes tai tiesiogiai parodo, kad ši šalis per amžių amžius buvo tokia pati – ji vyksta kitur, plečiasi ir užkariauja, tarsi vietos būtų maža.
Į karą galime žiūrėti visaip, bet svarbu suvokti, kad už kiekvieno sprendimo yra žmogus. Siaubinga suprasti, kaip skirtingai valdžia gali paveikti žmones, kokios skirtingos paskatos juos gali veikti. Karo metinės yra siaubingas įvykis. Labai tikiuosi, kad karas pasibaigs dabar.
– Kaip tave kaip kūrėją veikia karo aplinkybės?
– Praėjusiais metais MMLAB vystė Ukrainos ir Lietuvos menininkų bendradarbiavimą skatinantį projektą. Susipažinome su ukrainiečiais menininkais, kurie savo kūrinių eskizus pristatė MMLAB erdvėje. Kai man pasiūlė prisijungti prie projekto, pabandžiau susitapatinti su karo pabėgėlių situacija ir sau atsakyti, kaip kurčiau kitoje šalyje. Ar išvis kurčiau? Kaip kūrėjas dabar esu savo tapatybės ir šaknų paieškose. Žinoma, imi apgalvoti ir moralinius klausimus.
Ar imčiau ginklą, jeigu kas nors nutiktų? Bet man baisiausia yra tai, kad vos ne kasdien telefono ekrane žiūri į mirštantį žmogų ir džiaugiesi, nes miršta priešas. Matyti mirtį yra labiausiai gąsdinantis jausmas.
