2004 m. debiutavęs gimtojo miesto Puccini teatre, F. Grazzini režisuoja ir kuria šviesų dizainą Italijos ir kitų šalių teatruose: jo spektakliai rodomi Airijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje ir kt. Pokalbio su režisieriumi centre – būsimo spektaklio vizija, meilės, kančios, pasiaukojimo ir kūrybos temos, rašoma pranešime spaudai.
– Kelią teatre pradėjote nuo dramos ir aktorystės studijų. Kaip atsidūrėte muzikos, operos pasaulyje?
– Esu kilęs iš operos mėgėjų šeimos. Nuo mažens buvau pratinamas klausytis muzikos, nes mano seneliai aistringai domėjosi opera. O kad vaikystėje būčiau ėjęs į teatrą žiūrėti operų, nepamenu, tai buvo tik muzikinė patirtis.
Vėliau nusišypsojo laimė artimiau pažinti tėvo pusbrolį, Italijoje gerai žinomą teatro šviesų dizainerį, tuomet dirbusį su Giorgio Strehleriu – žymiu septintojo dešimtmečio italų teatro režisieriumi. Kaip tik jo dėka, užsidegęs vaidyba ir režisūra, pamačiau keletą operų savo gimtosios Florencijos operos teatre. Pradėjau studijuoti šviesų inžineriją, o tai atvėrė galimybę sekti operų pastatymus. Vėliau perėjau prie režisūros studijų Dramos meno akademijoje.
– Režisavote tokias garsias operas kaip „Turandot“, „Pajacai“, „Nabukas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Sevilijos kirpėjas“ ir kt. Koks jausmas kyla liečiantis prie šedevrų, kurie pasaulyje statyti jau tūkstančius kartų?
– Dirbti su jais didžiulė privilegija. Manau, kad didūs kompozitoriai yra mano tikrieji mokytojai. Jų akivaizdoje priėmiau nuolankumo poziciją, stengdamasis iš kiekvieno kūrinio ką nors išmokti ir nieko nelaikyti savaime suprantamu dalyku.
Mano pareiga – kurti dialogą. Man įdomu susieti savo, šiuolaikinio jaunuolio (nes režisuoti pradėjau būdamas vos per dvidešimt), vyro, jautrumą su praeities kompozitorių logika ir žvilgsniu. Šis dialogas įgalina spręsti problemas, su kuriomis gyvenime galbūt niekada nebūčiau susidūręs. Taigi didieji kompozitoriai buvo mano kelionės palydovai ir mokytojai.
O siekį savo darbuose rasti ką nors nauja atrandu tyrinėdamas. Menininkui svarbu išsiugdyti savitą žvilgsnį, surasti ir suprasti atspirties tašką. Tai klasika, kuri šimtus kartų per metus atliekama visame pasaulyje. Visada stengiausi formuoti savo požiūrį ir rasti dialogą su klasikos šedevrais. Kartais sekasi geriau, kartais prasčiau, bet nuolat to siekiu.
– Esate ne vieno režisūros konkurso dalyvis, finalininkas. Kas paskatino dalyvauti LNOBT konkurse?
– Konkursai man buvo labai naudingi siekiant karjeros, nes padėjo užmegzti ir praplėsti ryšius įvairiose šalyse. Kūrybiniai darbai vertinami pagal tai, ką sukuri, pagal tarptautinį pripažinimą. Būdamas jaunas neturėjau ryšių su pasaulio teatrais, į juos patekau dalyvaudamas konkursuose ir tapdamas finalininku.
LNOBT pranešimas pasirodė man esant ant konkursinio amžiaus ribos, taigi buvo paskutinė proga dalyvauti. Dar paauglystėje žavėjausi puikiu režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, tad sužinojęs, kad šalyje, turinčioje tokias gyvas teatro ir muzikines tradicijas, vyksta konkursas, nutariau pamėginti. O ir pats kūrinys be galo įdomus.
– Prakalbote apie J. Offenbacho operą „Hofmano istorijos“, kurios režisūrinė koncepcija buvo išrinkta konkurso būdu. Ar ši opera kada nors jau buvo atsidūrusi Jūsų, kaip režisieriaus, akiratyje?
– Pasakysiu tiesą – tai kūrinys, kurio sudėtingumas visada gąsdino. Netgi režisavus nemažai klasikinio repertuaro operų, pradėti mąstyti apie „Hofmano istorijas“ vis dar buvo iššūkis.
Žinome, kad kompozitorius mirė nespėjęs šios operos užbaigti, tad atsakomybė sujungti fragmentus į visumą buvo palikta kitiems. Dėl to pasaulyje yra nemažai operos redakcijų. Nelengva buvo į viską įsigilinti ir suvokti, kokį dramaturginį pjūvį suteikti kūriniui, kokią pabaigą pritaikyti.
Vis dėlto, iš pradžių gąsdinęs, vėliau šis darbas labai įtraukė. Operos medžiagoje ieškau atsakymų, kurie sudomintų ir šių dienų žiūrovus. Siekiu suvokti, kuo ši opera susijusi su šiuolaikiniu pasauliu. Kartais viskas primena kliedesį – šiek tiek beprotišką, bet kupiną patoso, tragizmo ir dramos, perkoštą per didelę ironiją ir lengvumą.
– Kuo Jums ši opera įdomi, ar randate joje ką nors artima sau?
– Į tai labai sunku atsakyti, nes „Hofmano istorijas“ – milžiniškas klodas, primenantis kiniško stiliaus dėžutės vaizdinį: atidaręs dėžutę randi dar vieną, joje – dar vieną ir taip be galo. Tai labirintinė struktūra, pasinėrimas į menininko Hofmano pasaulį.
Iškėliau sau klausimą: kaip šiandienos žiūrovas galėtų susitapatinti su ekstremalia Hofmano figūra? Juk tai labai žavus personažas, įvairiapusis menininkas – muzikantas, tapytojas... Aš jame randu labai daug savęs: juk taip pat esu ir muzikantas, ir tapytojas, ir dramaturgas, patiriu tuos pačius išgyvenimus ir džiaugsmus. Taigi nusprendžiau susieti Hofmano figūrą su savo asmenybe, su visais skirtumais ir panašumais.
– Ir kokį Hofmaną matote savo spektaklyje?
– Tai yra šių laikų vyras, besiblaškantis tarp meilės moteriai, kuri operoje apsireiškia kaip Stelos idealas, ir aistros menui, kuri slypi kūrybiniame pašaukime, privedančiame ir prie ambicijų lygmens bei priklausomybių. Taigi yra didžiulis teminis kontrastas tarp žemiškosios meilės moteriai ir sau pačiam mene ar menui savyje.
Vis dėlto nenorėčiau šioje istorijoje kalbėti vien apie menininkus. Manau, čia turimas omenyje kiekvieno žmogaus santykis su ambicijomis. Visi patiriame troškimų, kurie veda į priklausomybę, nesvarbu, nuo ko būtume priklausomi: nuo darbo, nuo sekso ar socialinių tinklų. Tai labai aktualu.
Spektaklyje noriu kalbėti apie kančios ir aukos temas. Opera verčia susimąstyti, kiek esame linkę paaukoti dėl savo tikslų. Ar įmanoma nutraukti priklausomybės grandinę? Ko reikia, kad išsilaisvintume?
Hofmanas – savo priklausomybės kalinys. Finale pasigirsta labai svarbi frazė: „Didybę mūsų ne tik meilė kuria, bet ir ašaros.“ Tai tarsi vidinis balsas, skambantis Hofmano galvoje. Menininkas pateisinimą randa mūzos balse, vedančiame pirmyn. Bet tuo pat metu Hofmanas yra ir žmogus, apsėstas priklausomybių, kurios veda jį į kliedesių pasaulį. Tai žmogus, svyruojantis tarp apsėdimo ir manijų. Kančia ir pasiaukojimas turi didelę transformuojančią galią išsivadavimo kelyje. Dėl tikrojo pašaukimo – poezijos – Hofmanas pasiryžęs aukoti viską, net meilę sau ir Stelai. Taigi pabaiga atvira: ar Hofmanas per kančią gebės pasiekti aukštesnį sąmonės lygį, ar galiausiai pasiklys proto klajonėse? Kokia kūrybos prasmė ir kur riba tarp poreikių ir norų?
– Kaip manote, kuo Jūsų pasiūlytoji spektaklio vizija patraukė konkurso žiuri?
– Manau, jiems pasirodė įdomi šiuolaikinė spektaklio perspektyva, siekis rasti sąsajos taškų su įvairiomis kūrinio temomis. Čia galima kalbėti apie sekso kultą, priklausomybes, konfliktą tarp savo ambicijų suvokimo – visa tai rastume šiuolaikiniame žmoguje.
Su kūrėjų komanda ieškojau vaizdinių, kuriais galėčiau kalbėti su šiandienos žiūrovais. Taip atsirado sporto salės simbolis kaip treniruočių, išbandymo vieta, taip pat anoniminių alkoholikų grupė – Hofmanas mėgina pabėgti nuo savo kūrybiškumo, manijų, siekia užverti duris, kas galiausiai taps jo vidinės dramos varomąja jėga.
Svarbios ir Hofmano klajonės po įvairius pasaulius. Olimpija jį susieja su seksualinių obsesijų pasauliu – virtualaus, mechaninio sekso manijomis. Antonija atveda į fizinių ir psichinių negalių, ligų pasaulį, kur ligoninės aplinkoje visa tampa apsėdimu. Tai labai kinematografiška, psichodelinį trilerį primenanti spektaklio scena, joje daug nerimą keliančių figūrų: slaugės, kurioms daktaras Miraklis įsakinėja tarsi šmėkloms, pasigirstantis Antonijos motinos balsas... Finale matome sporto salę, virtusią striptizo klubu: erotika, fetišizmas, burleska – tai Džuljetos pasaulis. Taigi šių dienų tikrovės vaizdiniai puikiai padeda atskleisti visas spektaklio temas.
– Spektaklio koncepciją kūrėte su savo komanda: kostiumų dailininke Valeria Donata Betella, choreografu Angelo Smimmo, scenografu Andrea Belli, šviesų dailininku Giuseppe di Iorio. Kuo Jums patrauklus bendras kūrybinis darbas? Ar lengva dirbti su komanda?
– Pasirinkau teatrą, nes kūryboje nemėgstu vienatvės. Darbas teatre – tai santykiai, energija, kiti žmonės, todėl mėgstu parengiamuosius kūrybinius visos komandos darbus. Su choreografu, kostiumų ir šviesų dailininkais apgalvojame iki menkiausių smulkmenų visa, kas turi vykti scenoje, tarsi statyčiau kino filmą, įsivaizduočiau atmosferą, kurią noriu sukurti.
Vėliau laukia kitas kūrybinio darbo etapas – ryšys su tikrove. Nuo virtualumo einama prie konkretumo – prasideda darbas su dainininkais. Yra tekę režisuoti spektaklių su labai mažai repeticijų, dėl ko patiriamas stresas. Kur kas geriau, kai teatrai suteikia užtektinai laiko darbui su solistais: personažai pradedami kurti nuo idėjų, paskui – dialogo, dalijamasi nuomonėmis su kitais menininkais, dirigentu, kartu apmąstant, kas norima pasakyti.
– Kompozitorius Richardas Wagneris rašė: „Muzika negali mąstyti, bet ji gali įkūnyti mintį.“ Kiek J. Offenbacho muzika Jus įkvėpė savitai interpretacijai?
– Operos teatruose dažnai matome spektaklių, kurie kopijuoja muziką. Aš manau, kad svarbu kurti dialogą su muzika: ji įkūnija kompozitoriaus mintis, bet kaip režisierius neprivalau to atkartoti, dramaturgijoje siekiu įkūnyti savas idėjas, kurti gyvus, įtikinamus personažus.
Dalis operos muzikos nepaprastai jausminga, dėl to tokia populiari visame pasaulyje. Kita dalis – komiški, net groteskiški epizodai, tarsi paralyžiuojantys iš baimės, siaubo. Tai begalės spalvų kūrinys. Savotiškas deimantas su daug briaunų. O teatras turi būti toji šviesa, kurioje atsispindi visi J. Offenbacho muzikos veidai.