Tačiau balandžio 28 dienos vakarą šis spektaklis įgavo kitas prasmes, nes Kiklopas (o ne Odisėjas) tapo veiksmo centru. Juokas nebeskambėjo taip gaiviai, kokį jį girdėjo pirmieji žiūrovai, kurių atgarsius teko skaityti recenzijose. Dėl šiandienos kontekstų tai tapo spektakliu ne apie Odisėjo kelionę, o apie blogio prigimtį bei absurdišką žmogaus negebėjimą jos užčiuopti…
Kartoninės sienos, atitvarai, paminkštinimai, laiptai, briaunos… „Trupė – Out of the box“! – pasigirsta į avansceną išbėgusių aktorių balsai. Tik atrodo, kad a priori pirmosios scenos įvyksta inside the box. Scenos erdvė apribota, labirintiška. O išlindus meksikietiškas muilo operas primenančiam Kiklopui (Džiugas Gvozdinskas), supranti, tai – popierinis blogio miestas, kad ir kaip jo išvaizda kontrastuotų su tamsiomis mintimis. Šis personažas – individas be sielos, moralės akies, sutraumuotas ankstyvame amžiuje ir vaikiškas savo žiaurume – žudyti, tai –žaisti! – telieka ištarti.
Kartoninės dėžės, anksčiau kūrusios paprastumo, primityvumo atmosferą, dabar kuria kitus – tvankios patalpos ir trapaus pasaulio, kuris gali būti transformuotas į bet ką, ko yra reikalaujama esamajame momente, vaizdus. Jei šiandien tai būtų parodyta Rusijoje, turbūt šios dėžės tiems 30 proc. adekvačių tautos likučių primintų Maskvos daugiaubučius – „žmogynes“ – kaip kartą juos pavadino pakeleivė, važiuodama iš Šeremetjevo oro uosto. Galbūt tai yra mano pretenzija ir bandymas ,,pritempti“ šį spektaklį prie šiandienos konteksto, bet kitu atveju nematau išeities taško, kaip pažvelgti į antrąjį jo sluoksnį. Tiesos reiktų ieškoti keliant kūrybinės komandos intencijos klausimą.
Žvelgiant į pirmąjį sluoksnį, norisi pasidžiaugti scenografija, vėliau leidžiančia aktoriams užsiimti saviironija, šaržuoti tiek save pačius, tiek personažus. Šios sąveikos neįmanoma pamiršti, nes visas spektaklis yra stebimas vaidinamojo, o ne išgyvenamojo vaidmens akimi. Be to, tai, kartu su nerangiais personažų judesiais, pateisina klounados terminą, įrašytą į naujojo žanro pavadinimą. Dėžių scenografija atrodo tarsi bandymas įtvirtinti savą, naują formą, prisimenant Akademijoje naudotą „visagalį“ kubą, tai – savotiškas jo šaržas, laviruojantis ant personažiškumo ribos. Turbūt todėl ir verta pagirti scenografija dėl jos galimybės tapti personažu-aktoriumi, galinčiu transformuotis į bet ką. Tai leidžia brėžti tris esmines spektaklio idėjas – telenovelių parodiją, saviironiją ir antrajame sluoksnyje tvyrančią prieštaringą didžiojo blogio temą, sukoncentruotą viename asmenyje.
Plėtojant diskursą apie personažus, galima teigti, jog dažnas naratyvo eigos stabdymas anekdotais ir improvizacinėmis scenomis iš vienos pusės kelia juoką, leidžia geriau suvokti situacijos komiškąjį tragizmą, tačiau tuo pat metu prisiliečia prie ribos tarp aktoriaus ir personažo. Kita vertus, daugelis šių scenų yra kiek ištemptos, joms trūksta dinamikos. Be to, tarpusavio ryšys kartkartėmis trūkinėja ir kontaktas atrodo dirbtinis. Galbūt trupė seniai vaidino šį spektaklį?
Vis dėlto, pavieniai aktoriai, pavyzdžiui Karolis Norvilas (Pimpãlas) ir Domantas Starkauskas (Eurilochas), kurių personažų vardai – išskirtiniausi ir greitai prajuokinantys publiką, žaidžia asmeninėmis savybėmis ir faktais – mažu Norvilo ūgiu ar tuo, kad Starkauskas yra „Abudu“ grupės vokalistas. Aktoriai manipuliuoja neginčytinomis savo tiesomis, sukurdami komišką atmosferą. Visgi, jų sąveikoje trūksta gyvybės, galbūt tai yra noras šaržuoti telenovelės žanrą, kuris visada yra pabrėžtinai dirbtinis? Galbūt…
Tęsiant individualaus pasirodymo temą, galiu teigti, jog įsimintiniausias personažas yra Kiklopas (Džiugas Gvozdinskas). Būtent dėl nerangių, klampių judesių ir puikiai papasakotų klaikių anekdotų, atskleidžiančių blogio temą. Vieno jų metu sukuriama absurdiška scena, kuomet juokiamasi iš sūnaus, nužudančio savo motiną, situacijos. Šis pasakojimas primena Čingizo Aitmatovo mankurto ir jo motinos istoriją, po jo nebelieka abejonės dėl antrojo sluoksnio interpretacijos. Ji tyliai smelkiasi į kiekvieną Kiklopo veiksmą ir nebeleidžia nuotaikingai stebėti iki tol maloniai ir lengvai tekėjusio spektaklio, vis primindama, kad šis traumuotas vaikas nebemato kitos išeities tapti gerbiamu, kaip tik priverčiant aplinkinius jo bijoti.
Dar vienas stiprus aktorinis akcentas – Penelopės (Julija Korpačiova) ir Odisėjo (Aurelijus Pocius) susitikimo scena, kurioje Korpačiova keletu natūralių ir trapių gestų papasakoja visus personažės išgyvenimus, patirtus per dešimt vyro laukimo metų. Tam įtakos turi ir gana patetiškai skambanti muzika, suteikianti aktorės judesiui papildomo švelnumo. Taigi, bendras individualus aktorių pasirodymas yra įtaigus ir išsilaikantis naujai kuriamo žanro pasiūlytuose rėmuose, visgi tarpusavio ryšiai, reakcijos turėtų būti tobulinami, o gal spektaklis vaidinamas dažniau? Jis to vertas.
Dramaturginė spektaklio konstrukcija, paremta improvizacija, akivaizdžiai padeda aktoriams laisviau jaustis jų kuriamuose personažuose, nenutolstant nuo savęs pačių. Ji leidžia atvirai bendrauti su publika, šiek tiek pritaikant veiksmo liniją prie jų reakcijų, taip jomis pasinaudojant ir bandant kurti tarpusavio ryšį ir užpildyti savitarpio komunikacijos trūkumus. Galbūt visapusiškai neišsivystęs aktorių ryšys ir buvo esminė spektaklio problema, parodanti tiesioginę spektaklio priklausomybę nuo publikos. Tuomet kyla klausimas režisieriui, kaip jis galėtų tai keisti, vystyti naratyvą, bandydamas atrasti tikslesnę spektaklio formą?
Visgi, naujo žanro kūryboje kyla įvairių nesusipratimų, klausimų, todėl tai galima atleisti. Kita vertus, spektaklio užtęsta pabaiga palieka dar daugiau klausimų apie jo pasakojimo struktūros švarą. Paskutinėse scenose atsirado keletas kontrapunktų, suteikusių galimybę užbaigti istoriją, paliekant žiūrovui laisvės pajusti personažo išgyvenimus ir juos užpildyti sava patirtimi. Tačiau Holivudo filme viskas buvo iki galo paaiškinta ir Odisėjo kelionė užbaigta. Taip, kaip rašė Homeras, t. y. grįžimu į Itakę. Vis dėlto, naujasis žanras atrodo ne toks ir naujas dramaturginiu požiūriu.
Žilvino Beniušio režisuota „Odisėja“ pasirodo kaip mąslaus nerangumo nešikė. Spektaklis plukdo mus saviironijos bangomis, kartais užplaukdamas ant seklumos. Vidinis žvilgsnis priverčia pamatyti žmogaus, kaip bendrinio vieneto (taip pat ir mūsų), apatiją žiaurumo akivaizdoje, taip primindamas, kad kartais mes patys užauginame jo priežastis. Odisėjiškas klounados vesternas iš pirmo žvilgsnio parodo nejaukaus, juoko ir šaržo pripildytas pasakojimas. O kita vertus, tai priminimas likti atidiems mūsų įtakos aplinkinių augimui atžvilgiu. Visgi, vakar tai galėjo būti komedija, o šiandien tampa tragedija.
„Šiuolaikinės Intelektualios Klounados Teatras“ ir OKT / Vilniaus miesto teatras klounados vesterną „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis) kviečia žiūrėti ir vasarą!
Liepos 17 d. spektaklis bus rodomas Vilniuje Lukiškių kalėjime 2.0
Liepos 28 d. Palangos Koncertų salėje
