– Papasakokite apie instaliacijos „Alchemija“ koncepciją. Koks jos pagrindinis motyvas?
Paulina Simutytė (toliau – P.S.): Labiausiai mane dominantis reiškinys – stebėtojo santykis ir savita jo regėjimo interpretacija. Mane vis dar stebina, kaip skirtingai matome, girdime ir jaučiame. Šiandien „Meno ir mokslo laboratorijos“ languose rusenantiems ir kartu su muzika pulsuojantiems paveikslams gyvybę įpučia tik pats stebėtojas. „Alchemija“ yra intuityviai pasirinktas žodis. Jos netalpinu į jokius rėmus. Ankstyvoji gamtos filosofijos šaka galbūt pritraukė savo paslaptingumu ir amžinu neapibrėžtumu – netauriųjų metalų virsmu tauriaisiais.
– Anksčiau laikyta pseudomokslu, dabar alchemija yra priimama kaip mokslas apie gamtą, ne tik nagrinėjantis jos struktūrą ir žmogaus vietą pasaulyje, bet ir padėjęs pagrindus šiuolaikinei chemijai. Šiandien alchemijos modulius galima lankyti ir universitetuose, o tokių paskaitų tikslas – parodyti, kad galimas visiškai kitoks pasaulio ir savęs, kaip pasaulio dalies, suvokimas. Kuo skiriasi alchemijos siūlomas pasaulio suvokimas nuo mums žinomo?
P.S.: Atsakydama į šį klausimą norėčiau pacituoti alchemiją dėstantį doc. dr. Algirdą Brukštą: „Tai (alchemija) – daugiabriaunė pasaulio suvokimo sistema, kurios negalima suvesti vien tik į chemiją, antropologiją, psichologiją ar europietišką dvasinę tradiciją. Visa tai joje yra, bet už viso to yra kažkas, ką pajusti ir suprasti mūsų taip išaukštintas racionalusis protas nėra pajėgus ir kam apibūdinti vien tik žodžių neužtenka. Taigi, viskas, ką galima pasakyti apie alchemiją, tėra tik paskirų įspūdžių apie atsitiktinius prisilietimus žodinė išraiška.“
– Dabar žodis „alchemija“ yra vartojamas labai įvairiuose kontekstuose – kalbama apie būties, finansų ar santykių alchemiją. Kaip manote, kodėl alchemija tapo tokia universali?
P.S.: Galbūt neapibrėžtumas ir yra šio „universalumo“ kaltininkas. Instaliacijos atidarymo dieną kantriai laukiau, kada visos meno sintezės prisiglaus po Alchemijos vardu. Ir kol kas džiaugiuosi, jog šis prieglobstis leido nepadėti taško, laukti virsmo, stebėti bei analizuoti, kaip visa tai skamba ir švyti.
– Vienos medžiagos virtimas kita yra pagrindinė alchemijos idėja. Kaip tai atsiskleis dailės, šviesos ir garso sintezėje?
P.S.: Drobėse maišosi saulės geltonis, lašas raudonio ir vandenų mėlynumo akrilas. Spalvos grynos, o maišomos tarpusavyje sužaliuoja skirtingais Žaliojo Aukso tonais. O simboliai, feniksai ir kiti slėpiniai atsiranda įvedus šviesos spindulį, pulsuojančią kaitrą ir archajiškus garsus, kurie skamba kažkur giliai pastato viduje, mažose aukso kasyklose ir langų atspindžiuose, kuriuose matosi bažnyčių bokštai ir žaliuojančių medžių raibuliavimas.
– Ką sunaikinote tam, kad sukurtumėte šią instaliaciją?
- Teko atsisakyti spalvų įvairovės tiek tapyboje, tiek šviesų dailėje, ir likti ištikimai pagrindiniams dviem elementams: Saulei ir Mėnuliui, Ugniai ir Vandeniui, Žemei ir Orui. Atradusi savitą techniką, ilgai eksperimentavau naudodama tik du dažų tonus. Iš esmės instaliacija sukurta labai paprastomis priemonėmis. Dailėje atsisakoma konkrečių objektų, simbolių vaizdavimo, tradicinės šviesokaitos. Kiekvienas stebėtojas įžvelgs skirtingus dalykus, nes paveikslai sukurti taip, kad atvertų slapčiausias vaizduotės dureles, kad nuolat pulsuotų, būtų gyvi, bet tuo pat metu visiškai abstraktūs.
– Instaliacija – labai mišrus žanras. Ką ji reiškia jums?
Andrius Šiurys (toliau – A.Š.): Visų pirma, tai puiki proga kurti su įvairių profesijų menininkais. Man asmeniškai įdomu savo muziką girdėti skirtinguose kontekstuose. Tapybai kūriau pirmą kartą. Tiksliau, kūrėme. Man padėjo Dominykas Snarskis (įvairios perkusijos), Mantas Zemleckas (didžeridu, gerklinis dainavimas), Vincas Bačius (kontrabosas) ir pati Paulina, įrašiusi vokalą. Patirtis man buvo unikali. Tai lyg abstraktus spektaklis, kuriame visi personažai sustingę, išoriškai sunkiai matomi. Ir tu, rodos, gali matyti tik jų vidines būsenas. Todėl tam tikri vaizdiniai tau atpažįstami, nes kažkada juos jautei, arba tavo kūnas ir siela pasiruošę tuo potyrius priimti, nors tik numanei juos esant. Ir šiame abstrakčiame spektaklyje vienintelis judantis objektas yra šviesa. Ji už tave nusprendžia, kas nušvis, o tu nusprendi, ką tame švytėjime matai.
– Savo kūrybą pristatant ne sterilioje galerijoje, o alternatyvioje erdvėje, atsiskleidžia kūrinių įvairiapusiškumas. Kaip Jūsų instaliaciją veikia neįprasta Vilniaus miesto teatro „Meno ir mokslo laboratorija“ sukurta „MMLAB Erdvė“?
A.Š.: MMLAB erdvė veikia lyg paslapties buveinė, langai – lyg paslapties plyšiai, pro kuriuos galima pabandyti įžvelgti Nežinojimą – galbūt kiek gąsdinantį, tačiau platesnį ir didingesnį už įprastą Žinojimą.
P.S.: Eksponuodami paveikslus viduje, o stebėtoją „palikdami“ išorėje, gauname dar vieną privalumą – langų stiklo atspindys prisideda lyg dar vienas elementas. Taip kartu su išorine (natūralia) šviesa paveikslai kinta: pildosi gamtos bei industrijos atspindžiais, gęsta su saulės šviesa ar įgauna paslapties mėnesienoje.
A.Š.: Taip pat dar pridėčiau, kad lokacijos pasirinkimą lėmė „Meno ir mokslo laboratorijos“ vedliai – vadovė, prodiuserė Rusnė Kregždaitė bei meno vadovas Paulius Markevičius. Ne vienerius metus kartu bendradarbiaujant, buvo drąsu kurti tokią eksperimentinę instaliaciją žinant, kad visuomet sulauksi palaikymo ir visokeriopos pagalbos.
– „MMLAB Erdvė“ paremta meno ir mokslo dialogu. Kas jums yra šis dialogas?
A.Š.: Visuomet įdomu, kai meninę kūrybą įkvepia iš pirmo žvilgsnio „nemeniškos“ sritys, veiklos, objektai. Apskritai, nesu linkęs brėžti linijos tarp meno ir mokslo. Jei kūrybiškai žvelgi į pasaulį, meno apraiškas gebi matyti visur. Panašu į tai, kai liūdni ir nusivylę žmonės visur mato apgaulę, pyktį ir prievartą. Viskas yra subjektyvu. Anksčiau maniau, kad galima ir objektyviai matyti pasaulį. Dabar taip nebemanau. Grįžtant prie meno ir mokslo dialogo, muzikinėje kūryboje mane neretai gelbsti racionalios išeitys – aukso pjūviai, skaičių simboliai, gamtos reiškiniai, kurie rodosi fantastiški, bet mokslas pažįsta jų paslaptis. Ne visada noriu tas paslaptis žinoti – kartais sąmoningai pasirenku nežinojimą. Bet mokslas yra tas vyresnis brolis, kurio gali paklausti „kas tai?“ ar tiesiog „kodėl?“ ir gauti pakankamai aiškų atsakymą.
– „Alchemijos“ uždarymo renginyje birželio 14 d. pristatysite savo elektroakustinės muzikos dueto „lazy diamond‘s underground“ albumą. Kaip ilgai brendo albumo idėja?
A.Š.: Albumo idėja kilo gal prieš porą metų. Svarstėme, kas galėtų mus inspiruoti, nuo ko galėtume atsispirti. Atsakymas buvo užkoduotas mūsų grupės pavadinime. Pasirinkome deimantus kaip gamtos ir žmogaus bendro kūrybinio darbo vaisių. Kūrinius rašėme mąstydami apie atitinkamo deimanto spalvą, tankį, formą ir kitas fizines jo savybes. Tad kiekvienas kūrinys tartum švyti vis skirtingo deimanto spindesiu. Argi neįdomu įsivaizduoti, kaip deimantas skamba savo viduje? Kokia jame egzistuoja visata, sukurta gamtos ir prestižinio amatininko – juvelyro? Kai kurie kompozitoriai muziką girdi spalvomis. Neturiu šios savybės, bet klausydamas mūsų albumo kūrinių, matau konkrečias spalvas, nes tų kūrinių atsiradimo priešaušryje spindėjo paslėpti deimantai. Pavyzdžiui, klausydamas „Lemon Race“ šalia kitų vaizdinių regiu aukso spalva švytintį deimantą. Albume yra poetinių bei garso dizaino nuorodų į, pavyzdžiui, po vandeniu skambantį akmenį, kalbantį akmenį ir panašiai. Todėl ir albumą pavadinome „Stone Poetry“ (liet. – Akmens poezija). Kartais net visai nespindinčio, galbūt nepastebėto, bet gyvo. Albumas dar nebaigtas, pristatysime 4-5 kūrinius iš albumo, o visa likusi muzikinė programa bus elektroakustinė improvizacija. Birželį užsidarysime studijoje ir baigsime albumo įrašų darbus.
– Tai, kad albumo pristatymui renkatės „Alchemijos“ uždarymą, perša mintį apie jo idėjos sąsajas su alchemijos idėjomis. Ar randate paralelių?
P.S.: Paralelių išties yra. Norėjosi kiekvienam albumo kūriniui priskirti unikalų dailės piešinį. Po ilgų ieškojimų nusprendžiau, kad visos spalvos slypi paprastuose akmenyse. Kartą, eidama pasivaikščioti, sustojau šalia upelio. Dviejų akmenų trintis man priminė, kad čia ir dabar kuriasi pigmentas, kad nebūtina ieškoti brangakmenių bedugnėse deimantų kasyklose, kad alchemijos paslaptis yra štai čia, visai šalia. Reikia tik pasiekti šią paslaptį ir tausoti. Natūralaus pigmento dažų išgavimas man neabejotinai siejasi su alchemikų pastangomis išgauti Žaliąjį Auksą. Tad iš dailės pusės albumas labai artimas alchemijai, ir džiugu, kad rasis proga jį pristatyti „Alchemijos“ instaliacijos uždaryme – baigę vieną kūrybinį procesą natūraliai keliaujame prie kito.
