Ne kartą koreguotas dėl COVID-19
Paklausta, kokia INTERRAMPA bus šiais metais, festivalio organizatoriaus Rokiškio kultūros centro direktorė Vaiva Baltrūnaitė-Kirstukienė ilgai negalvojo: „Lietuviškas. Nes kitokiam būti trukdo COVID-19.“
Kalbėdama apie šių metų festivalio programą ir dalyvius, INTERRAMPOS projekto vadovė Neringa Danienė pajuokavo: „Mūsų programa vartėsi kaip spirgas keptuvėje. Iš pradžių buvome įtraukę ir lenkus, latvius, estus, tikėdamiesi, kad COVID-19 nesutrukdys atvykti svečiams bent jau iš artimojo užsienio. Deja, rudeniop vėl viskas pasikeitė. Dabar patys tapome šalimi, į kurią važiuoti nebegalima, nes reikia karantinuotis, todėl pirmą kartą ant festivalio programos atsirado ženkliukas LT.“
Iki festivalio liko dvi savaitės, o COVID-19 nestovi vietoje. Ar nėra grėsmės festivaliui būti atšauktam? „Visko gali būti. Gali kažkas dėl šios priežasties nebeatvažiuoti, taigi grėsmė atsirasti programoje „langų“ yra. Galime ir mes užsidaryti. Nežinom, nieko nėra dabar stabilaus, juk ir šiųmetis festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ nutrūko įpusėjęs“, – sako festivalio organizatoriai ir pripažįsta, kad kūrėjams, renginių organizatoriams dirbti tokiomis sąlygomis ypač sunku.
„Net psichologinės pagalbos daug kam prireikia. Bet turime prisitaikyti, juk neimsime protestuoti prieš plintantį virusą, tai tuščias žaidimas. Mes vis tiek turime gyventi toliau. Iškrenta ir profesionalios trupės, iškrenta projektai, net Nacionalinis operos ir baleto teatras iškrito – iš pradžių aktoriai, paskui – orkestras, o dabar – Kauno muzikinis teatras. Taigi nieko nėra stabilaus, bet tikimės, kad mūsų festivaliui pavyks išvengti COVID-19 ir jis įvyks toks, koks dabar galiausiai suplanuotas“, – sako V.Baltrūnaitė-Kirstukienė.
Įtraukiantis žiūrovą
Nežiūrint COVID-19 korekcijų, festivalis vis tiek labai įdomus, įvairus ir laukiamas, nuo seno turintis ištikimų gerbėjų būrį. Juk lietuviškas teatras garsėja ir yra vertinamas toli už mūsų šalies ribų.
„Tai ne tik spektakliai scenoje, tai trys dienos gyvenimo teatre ir su teatru. Tai emocija, pasidžiaugimas, pasibuvimas kartu. Ir ne tik aktoriams, bet ir žiūrovams, kurie atėję į pirmąjį spektaklį išbūna iki paskutiniojo, per pertraukas tarp spektaklių bendraudami su aktoriais, o vakarais įsitraukdami į diskusijas ir aptarimus: ką matė, kas patiko ir kodėl. Tokį festivalio formatą išlaikysime ir šiais metais. Vėl kviesimės ekspertus, kurie kasdien po spektaklių kartu su aktoriais ir režisieriais analizuos režisūrinius ir aktorinius darbus. Patars, gal pasiūlys kitokių sprendimų. Be vertinimų, vietų ir prizų. Kūrėjai šių analizių labai laukia. Į šias diskusijas ir aptarimus kviečiame ir žiūrovus, nes jų reakcijos, nuomonė kūrėjams taip pat labai svarbi“, – sako INTERRAMPOS projekto vadovė N.Danienė.
Dedikuotas Jonui Korenkai
Kitas šių metų festivalio INTERRAMPA išskirtinumas – jis dedikuojamas prieš metus mirusiam šviesaus atminimo režisieriui Jonui Korenkai. „Jis yra šio festivalio iniciatorius, įkūrėjas, be jo pastangų nieko nebūtų buvę“, – sako V.Baltrūnaitė-Kirstukienė.
J.Korenkai paminėti festivalyje bus skirtas specialus renginys – spalio 17 d., šeštadienį, 14 val. mažojoje salėje bus pristatyta ką tik išleista knyga „Jonas Korenka. Teatro gyvybės ratas“. Šio renginio koordinatorė, Kultūros centro kultūros ir komunikacijos vadybininkė Audronė Telšinskienė sako, kad ši knyga atsirado iš J.Korenkos pokalbių su artimaisiais apie teatrą, iš prisiminimų. Renginys ir vyks prisiminimų formatu, jame dalyvaus Ramunė Korenkienė, režisieriaus vaikai Andrius ir Marija, kuriems Rokiškis – gimtasis miestas.
Linksmas, žaismingas, bet ir giliai sukrečiantis
„Nors programa ne kartą perdaryta, labai stengėmės, kad festivalio lygis nenukentėtų. Vadinamasis mėgėjų teatras Lietuvoje labai stiprus, todėl programa tikrai verta dėmesio, bus nuostabių pastatymų, taigi žiūrovas turės progą pasižiūrėti daug gero lietuviško teatro. Tarp devynių programos spektaklių turėsime ir premjerinių darbų, iš kurių vienas ypač intriguojantis, bus ir gerų komedijų, ir ypač aktualių, sukrečiančių pastatymų, o programą pradėsime dviem spektakliais vaikams“, – sako N.Danienė.
Festivalį pradės vietinis Bajorų kultūros centro lėlių teatras ČIZ, atvežantys naujai pastatytą ir tik šios vasaros pabaigoje rodytą spektaklį „Trys pasakų mazgeliai“. Pasak N.Danienės, tie, kas žino ČIZ stilistiką ir Nijolę Čirūnienę, tikrai nenusivils. Kitas vaikiškas spektaklis atvyksta iš Marijampolės ir žiūrovus nudžiugins taip pat premjeriniu pastatymu.
„Vakare žiūrovų laukia oficialus festivalio atidarymas su didžiąja premjera. Po didžiosios premjeros laukia taip pat ypatingas spektaklis. Labai rekomenduoju į jį ateiti. Tai Klaipėdos žydų bendruomenės teatro „Šotil“ pastatymas „Mamulės“. Pati jį mačiau, jis mane stačiai sukrėtė. Labai aktualus. Apie Ukrainą šiandien, apie karą su Rusija, apie tai išgyvenančius žmones, apie trijų motinų, kurių sūnūs kariauja, dramą. O ir pjesės autorė labai įdomi. Asia Katliar yra slapyvardis Klaipėdoje gyvenančios ir mokykloje dirbančios moters. Apie ją nelabai ką žinome, tačiau apie jos kūrybą – kur kas daugiau. Ji parašiusi per 40 pjesių, kurios buvo pastatytos daugybėje šalių – nuo Sibiro iki Europos. Ir pati autorė vaidina šiame spektaklyje, kuris tapo ir vienu iš geriausiai įvertintų prieš pora metų vykusioje respublikinėje teatrų apžiūroje. Tiesa, spektaklis vyksta rusų kalba, skamba ir ukrainiečių, žydų kalbos“, – intriguoja N.Danienė.
Sekmadienio programa taip pat įdomi. Jeigu atvažiuos Punsko lietuviai, žiūrovai išvys jaunimo teatro „Kregždė“ pastatymą Sofoklio „Elektrą“. „Vakarą baigsim dviem komedijomis. Tai tikra lietuviška klasika, kurios medžiaga visiems žinoma, atrodytų, labai sunku padaryti kažką iš jos naujo, bet Pasvalio ir Utenos teatrai tai padarė. Pasvalio „Dobilėlis penkialapis“ irgi yra patekęs tarp geriausiųjų respublikinėje teatrų apžiūroje. Utenos kamerinio teatro komedija „Amerika pirtyje“ nenueina nuo scenos – jau suvaidinta 26 kartus, bet vis tiek sutraukia pilnas žiūrovų sales“, – pastebi festivalio projekto vadovė.
Sekmadienį žiūrovų laukia premjerinė Eligijaus Daugnoros režisuota Mindaugo Nastaravičiaus „Demokratija“. „Tai skandalinga medžiaga, aštri tema ir žodynas, nenormatyvinė leksika. Ir paskutinis spektaklis – Vilniaus jaunimo teatro „Arlekinas“ – Viljamo Šekspyro „Hamleto“ pastatymas. 2018 m. jis tapo mėgėjų teatrų festivalio „Atspindžiai“ pačiu geriausiu užsienio dramaturgijos spektakliu, komisija jį įvertino aukščiausiu įvertinimu – 100 balų. Jie ryškūs, spalvingi, daug judesio, pantomimos, drąsios improvizacijos. Į istoriją pažvelgta per netradicinę prizmę, todėl tikrai nenuobodu. Galima ateiti net su vaikais“, – teigia N.Danienė.
Didžioji intriga
Oficialų festivalio INTERRAMPA atidarymą pradės premjera „Nojaus“. „Tai „mūsų“ Ryčio Saladžiaus darbas. „Mūsų“ todėl, kad Rytis gimęs Rokiškyje, dirbęs Rokiškio kultūros centro teatre, statė čia „Drakoną“. „Nojaus“ – jo pirmasis didelis savarankiškas darbas, jis pats jį režisuoja, su grupe žmonių kuria scenarijų. Premjera bus mūsų scenoje. Tai bus kažkas visiškai kitokio, tai bus tikras menas. Tiems, kas mėgsta modernų teatrą. Ir spektaklio biudžetas labai didelis, be rėmėjų jo nebūtų, todėl jį finansuoja bendrovė „Rokiškio sūris“, tai irgi rodo šio darbo svarumą“, – intriguoja festivalio organizatoriai.
Kaip sako aktorius ir režisierius R. Saladžius, „Nojaus“ prasidėjo nuo monospektaklio ir poeto Sigito Gedos tekstų. „Bet supratau, kad šiai idėjai įgyvendinti reikia daugiau žmonių ir kūrybinio potencialo. Todėl prie šio darbo dabar pluša visa kūrybinė grupe, o į poeto S. Gedos tekstus įsiterpė kitų žmonių gyvenimo istorijos: menininkas akmentašys Vilius Orvidas, genialusis drožėjas Lionginas Šepka, mąstytojas Justinas Mikutis. Omonospektaklis virto misterija“, – sako R.Saladžius.
Paklaustas, koks bendras vardiklis sieja poetą, akmentašį, drožėją ir mąstytoją, R.Saladžius atsakė, kad, nors šie kūrėjai dirbo su skirtingom materijom, bet juos sieja teisingumo pojūtis, šios akimirkos išgyvenimo džiaugsmas, noras kurti geresnį pasaulį, dvasinė švara. Ir pateikia savąją „Nojaus“ viziją: „Į pasaulį, kur viskas archyvuojama, bet nesaugoma, pradeda veržtis tvanas. Keturi žmonės bando suprasti, kokias vertybes reikia sudėti į laivą, kad jos nenuskęstų mus nuolat užtvindančiame painių technologijų, maitinamų mūsų įgeidžiais ir aistromis, bangose. Ar vis dar yra tokių, kurie intuityviai, karštai aukoja savo kūrybines galias, darbą, meilę dėl gražesnės ir ramesnės ateities? Jie bando surasti mitinį „Aš“, galintį užžiebti šviesą, praskirti vandenį. Tačiau vis dar neaišku, kokia žinutė liks ir kur ji iškeliaus, kai pasaulis paskęs didžiajame tvane, ir ten nebeliks to nešvento, bet visgi „lipdančio puodus“, vis dar pirmykščio žmogaus.“
