Jis – operos solistas ir bažnyčios pastorius, atliekantis žydų tautos vedlio rolę. Sutikite, jog tai – nekasdienis derinys, skambantis intriguojančiai tiek publikai, tiek ir pačiam pastoriui, pagaliau galinčiam 100 procentų sulieti dvi savo gyvenimo puses. Sankt Peterburgo Marijos teatro, Torino (Italija), Maskvos scenose Samsono partiją jau atlikęs ir 2018-aisiais Niujorko Metropoliteną užkariauti besiruošiantis K. Benediktas gali valandų valandas nagrinėti ir pasakoti biblinio siužeto apie Samsoną vingius ir atskleisti jo neblėstantį aktualumą. Na, o „bohemiečiai“ džiūgauja, jog jų komandoje – pirmasis jaunosios lietuvių kartos dainininkas, lipsiantis į gigantų pavardžių pažymėtą Niujorko sceną.
– Ne pirmą kartą dainuosite Samsoną. Kur jau atlikote šią partiją?
– Pirmiausia buvau pakviestas prieš dvejus us puse metų paruošti vaidmenį ir tai buvo labai skubus užsakymas. Paskambino iš Sankt Peterburgo Marijos teatro, kur buvo ruošiamasi koncertiniam atlikimui su V. Gergijevu ir K. Borodina, – pas juos turėjo atvykti tenoras tiesiai po skrydžio iš JAV, todėl jie nebuvo užtikrinti, ar jis jausis pakankamai gerai, kad dainuotų. Taigi, paprašė manęs „pabudėti“. Aš bet kuriuo atveju tuo metu buvau Rusijoje, dainavau Otelą, tad sutikau ir per porą savaičių beveik įsisavinau medžiagą. Ačiū Dievui, tenorui viskas buvo gerai ir tuomet dainuoti man nereikėjo. Bet po to buvau pakviestas dainuoti kartu kitame koncertiniame atlikime su tais pačiais muzikantais. Tai buvo berods 2015-ieji, na o po to Samsoną atlikau Velykiniame festivalyje Čaikovskio salėje Maskvoje, „Baltųjų naktų“ festivalio atidaryme 2016-aisiais ir tais pačiais metais buvau pakviestas į pastatymą Kinijoje, Pekine, NCPA – pagrindiniame jų operos teatre. Na, o lygiai prieš metus dainavau pastatyme Torine (Italija) su Pinchas Steinberg ir Hugo De Ana.
– Operos „Samsonas ir Dalila“ siužetas paremtas Senojo testamento istorija, populiaria per šimtmečius ir vaizduota daugelio dailės, literatūros, kino menininkų kūryboje. Kaip manote, ji visad buvo tokia svarbi? Apie ką ji?
– Jei atsisuksime į originalų šios istorijos šaltinį, tai yra Teisėjo knyga, kuri Šventajame rašte yra vieta, kuomet atsiranda tas Izraelio periodas, kai praktiškai visi gyveno pagal savo išmonę, patys spręsdavo, kas yra teisus. Dėl to tas teisėjų atsiradimas galbūt ir yra bandymas atstatyti tą teisingumą, pusiausvyrą. Tačiau, jei kalbėsime apie žydų tautą, iš esmės tai yra tautos identiteto išsaugojimo klausimas. Ir čia atsiranda fantastiška, labai gili dilema, aktuali kiekvienam žmogui: ar mano asmeniniai norai yra svarbiau, nei tautos poreikiai?
Dievo žodis sako: „Nuodėmė atėjo per vieno žmogaus nepaklusnumą. Ir teisumas atėjo per vieno žmogaus paklusnumą.“ Ir Samsonas turėjo spręsti tą patį klausimą: ar esu pašauktas būti teisėju? Ar pirmiausia atliksiu savo pirminę funkciją, pažabodamas savo aistras, ar vis dėlto…
Ką jums kūryboje reiškia susidūrimas su religine tematika?
Religija, kokia ji bebūtų, yra neatsiejama nuo žmogaus egzistencijos susivokimo. Iš esmės tai – žmogaus pastangos pasiekti dieviškumą, tobulėti, atrasti kelią būtent į dvasiškąjį pasaulį, jo pastangos atrasti takus arba sąsajas su amžinybe. Tą man reiškia religija, kadangi esu tikintis žmogus. Kaip ir tie susidūrimai su ja kūryboje – ar įsitikinimai sutaps, ar ne... Juolab, kad mano sceninis vardas irgi galima sakyti yra susijęs su tam tikrais religiniais įsitikinimais.
– Ką Jums reiškia Samsono vaidmuo? Ar jame matote ir dalį savęs?
– Be abejo. Manau, kad Samsone galima matyti ne tik dalį savęs, bet ir dalį visų vyrų, kurie blaškosi tarp balto ir juodo ir turi pereiti gyvenimo koridorius, kovas, jas laimėti ar pralaimėti. Samsonas yra puikus identitetas, vyriškumo, didžiulės jėgos, o iš kitos pusės – misijos tautai pavyzdys.
– Kas Jums padeda įkūnyti personažą?
– Pirmiausia, bendras viso operos supratimas. Kokią pagrindinę idėją neša ši opera? Pavyzdžiui, „Otelas“, – jo esmė ta, jog ne kiekvienas kuris tave bučiuoja yra tavo draugas. Juk čia yra visa tragedija, – kad mes galvojame, jog tas, kuris mus bučiuoja, yra mums draugas, o kuris kritikuoja – priešas. Gyvenime kartais būna atvirkščiai. Taigi, tas bendras susivokimas, būtent operos koncepcijos, bendros idėjos padeda, kaip ir režisieriaus koncepcija, jo traktuotė. Taip pat įsigilinimas į muzikinę medžiagą. Manau, kad interpretuoti, remiantis vienais ar kitokiais muzikiniais niuansais, galime tik tuomet, kai įsigiliname į originalą.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate atlikdamas Samsono partiją?
– Pirmiausia įsivaizduoju, jog jo moralinis nusiteikimas ir visa dvasinė, psichofizinė būsena turi būti labai egzaltuota. Juk nuo pat operos pradžios jis įsipareigoja kelti tautos dvasią! Tuo metu visi yra palūžę vergai, prispausti priešų. Samsonas atlieka šauklio, pranašo vaidmenį, jis sako: „Prisiminkite, kaip Dievas išvedė mus iš Egipto. Prisiminkite visus tuos stebuklus, kur Dievas anksčiau padarė.“. Tai yra labai svarbus momentas. Ir ta jo emocija negali remtis jokiu personažu, nes Samsonas neturi nė vieno, kuris stovėtų šalia jo. Jis – visiškai vienas, absoliučiai. Tai – sunku.
– Samsonas yra žydų tautos vedlys, vadas, herojus, vedantis tautą į laisvę, įgaunantis jų pasitikėjimą… Bet net senajam žydui sakant nepasitikėti Dalila, jis vis vien pasiduoda jos kerams ir dėl aistros moteriai, dėl geismo praranda ne tik savo jėgą, bet ir pražudo visą tautą. Ką jūs galvojate apie jo poelgį?
– Būtent tai aš ir vadinu tragedija. Ne todėl, kad jis buvo ypatingai blogas, – ne blogesnis už visus kitus tada gyvenusius vyrus. Tragedija yra ne ta, kad jis negalėjo susilaikyti nuo aistros, o pirmiausiai tame, jog jis apsigavo, manė, jog „Titanikas neskęsta“. Tas Samsono apsigavimas, kad jis yra galingas, kas benutiktų, yra tragedija. Būtent tuomet, kai jis išdavė paslaptį, dėl Dalilos įkyrumo, nuėjo miegoti ir ji nukirpo jam plaukus, yra parašyta, jog jis pašoko ant savo kojų ir manė, kad bus kaip visuomet. Labai taiklu: „Galvojo, kad bus kaip visuomet.“ Štai vieną dieną ir nebebuvo. Kiekvienas žmogus turi savo lūžio tašką, momentą, kai peržengia tam tikras ribas, kur situacija jau tampa jam nebepavaldi.
– Ką padarytumėte jei būtumėte Samsonas?
– Oi, nežinau. Nežinau. Savotiškai mes visi vyrai esame kaip Samsonai. Mes visi priversti daryti sprendimus. Kažkas labai teisingai pastebėjo, jei kalbėtume apie tikėjimą: Krikščionybė, nėra jausmai, pajautimai, tai – tiesos pažinimas ir sprendimų darymas. Ir būtent, – nė vienas iš mūsų nesame atleisti nuo to įpareigojimo, mes turime daryti sprendimus. Eini per gyvenimą, sutinki merginas, sprendi: draugauti – nedraugauti, bendrauti – nebendrauti, flirtuoti – neflirtuoti, tuoktis – nesituokti. Susituokei? Toliau flirtuosi su moterimis ar ne? Nuolat sprendi ir nuolat esi gundomas, daugiau ar mažiau... Pasidavus vienam gundymui, vietoj to atsiras dar 10. Pasiduok 10 pagundymų, atsiras 100. Ir taip – iki beprotybės. Teoriškai, protiškai mąstant, būdamas Samsonu, jokiais būdais nesusidėčiau su Dalila (juokiasi), nes tai – galas.
– Kaip manote, kodėl Dievas suteikia Samsonui paskutinį šansą atkeršyti už jo tautą? Juk Samsonas išdavė savo Dievą…
– Nes Dievas yra gailestingas. Ir tai, kad žmogus jį išduos, jis jau žinojo. Kiekvieną kartą kai mes meldžiamės, sakom „Tėve mūsų, kuris esi Danguje, teatleidžia mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“. Atleidęs jis žino, kad mes vėl nusidėsime. Aišku, jis žiūri į mūsų širdį. Ar mes prašome atleidimo tik tam, kad pragyventume iki kito karto, ar mes iš tikro turime bent kokį ryžtą keistis. Bet jei mes blogai pasielgėm, Dievas nuo to blogesniu netampa. Mums tai suvokti yra sunku, nes esame žmonės. Mes linkę matuoti, derėtis. Kaip Petras klausė Jėzaus: „Tai kiek kartų reikės atleisti? 7 Kartus?“. Jam atsakė: „77 kart 7“.
– Kas, jūsų manymu, yra šiandienos Samsonas?
– Bažnyčia. Kaip Kristus sako: „Visi įstatymai ir pranašai yra apie mane“. Visi Senojo Testamento veikėjai turi tam tikrą Kristaus prototipą. Tarkime, Juozapas. Jo broliai pardavė jį į vergyste, jis kentėjo už visą tautą, o vėliau tapo jos išgelbėtoju. Jei imsime Samsoną, vienoje vietoje parašyta, kad jis pasiėmė miesto vartus, kai jį buvo užrakinę filistinai ir nunešė juos už miesto ant kalno. Tai – lyg alegorija į Kristaus kryžiaus nešimą ant Golgotos kalno. Atsiranda tam tikri prototipai. Ir būtent Kristus visus savo įgaliojimus priešais Šventąją Dvasią perdavė Bažnyčiai.
Ir aš net neturiu omeny tik katalikų bažnyčios, o bažnyčią iš didžiosios „B“. Bažnyčia šiais laikais ir yra Samsonas visuomenėje. Būtent čia ir yra klausimas, kiek ji flirtuoja su kitais valdžios atstovais, o kiek atlieka savo misiją, kuriai yra pašaukta ir kam naudoja valdžią, kuri jai duota. Ar tik ieško sau naudos ar naudos tam, kuris ją įgalino. Čia labai aiškiai galima nagrinėti Samsono gyvenimą. Iš vienos pusės jo misija buvo apginti žydų tautos teises, nes tais laikais nebuvo tarptautinių teisių, todėl Dievui reikėjo naudoti tam tikrus žmones, metodus. Bet, kaip mėgsta sakyti visuomenė, jis supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Piktnaudžiavo valdžia.
– Ar moraliniai principai ką nors reiškia 21 a. visuomenėje?
– Be abejo. Kiek mes be bebėgiotumėm iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią, kaip mes besiblaškytumėm ir beieškotumėm, žemė suktis nenustojo, metų laikai nepakito. Kaip sakė: „Po tvano nepaliaus vasara, pavasaris, ruduo, žiema, nepaliaus sėja ir pjūtis“.
Labai madingos šnekos šiais laikais apie bažnyčią: „Kas čia – viduramžiai? Baikit, užtenka su ta bažnyčia“. Kiti įžymūs atlikėjai, kaip Eltonas Johnas, yra pasakę labai garsiai, kad bažnyčia yra pasenęs reikalas ir ją reikia uždaryti, užkalti lentomis. Aišku, tokių iniciatorių buvo labai daug: tarybų valdžia, komunistų partija buvo viena iš tokių galingiausių pretendenčių likviduoti tikėjimą, bažnyčią savo valstybėje. Šiandien mes matome labai liūdnas pasekmes.
Yra fundamentalūs dalykai, kurių mes negalime pakeisti. 21 a. moralė? Na, ji tokia pati. Vis dar vertinam ištikimybę, meilę, geranoriškumą, Juk viską reikia pamatuoti pagal principą, kaip Kristus mokė: „Jeigu norite kad jums žmonės irgi taip darytų“. O kas nenorėtų iš mūsų, kad su mumis elgtųsi teisingai, sąžiningai. Žmonės flirtuoja su nuodėme.
Dešimtyje Dievo įsakymų yra viso to fundamentas: „Mylėk Viešpatį Dievą visa savo širdim, visu savo protu, visa siela ir visomis savo jėgomis ir mylėk savo artimą, kaip save patį.“ Va čia yra esmė. Sukurti savo gerovę – valstybinę ir savo šeimos, asmeninę, – iš esmės tai yra tai, ko mes nuolat mokomės. Neegzistuoja kažkokia krikščioniška matematika, krikščioniška fizika ar nekrikščioniška. Paprasčiausiai egzistuoja tiesa, o nuomonės aišku yra skirtingos.
– Kaip anksti jūsų gyvenime atsirado tikėjimas?
– Nuo mažens mane vedžiojo į bažnyčią, Molėtų rajone yra toks miestas Inturkė, – labai senas, ten mane seneliai vedžiojo, į tokią labai seną istorinę medinę bažnyčią. Ten įėjus nebuvo galima atsisukti atgal, pasižiūrėti, kas dainuoja. Ten taip keistai dainuodavo, niekada vaizdo nesimatydavo. Bet kaip vaikui labiausiai įsiminė „kermošiai“, – tokie labai skanūs saldainiai.
Faktas tas, kad tikėjimas yra dovana iš viršaus, ir arba tu tiki, arba netiki. Ir būtent tas jausmas ir vedė. Ir žinoma, buvo jaunystė... Jau kiek aš jaunas „prisibujojęs“. Tai ačiū Dievui, kad Dievas mane laiku išgelbėjo, nes nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Būdavo ir muštynės, ir visokie „cūdai“. Milicijos įskaitoj stovėjau nuo paauglystės.
Tad tapau krikščioniu, jau „ant ribos“. Jau buvo užvesta baudžiamoji byla. Tai praktiškai buvo kaip stebuklas. Atsimenu tuo metu vyko tardymas: aš sumušiau žmogų, buvo užvesta byla, realiai grėsė kalėjimas porą-trejetą metų, – į Pravieniškes būtų tekę važiuot. Ir pamenu, atėjau į susirinkimą ir buvau pakviestas pasimelsti Atgailos maldos. Ir po tos maldos, pastorius, kuris vedė tą susirinkimą, man tarė: „Jūs labai nuoširdžiai meldėtės, Dievas jums atleido jūsų nuodėmes“. Ir būtent tada, sekmadienį, sausio 5-ąją 1992 metais, važiavau į Šeškinės milicijos skyrių, pas tardytoją atsiprašyti, kad praleidau susitikimą ir man budintis tame poskyryje sako: „Vaikeli, tavo byla yra uždaryta“.
Ir tai man buvo ženklas. Šiais laikais, kai kuriems gėda pripažinti viešai, kad tiki Kristumi, kad esi jo mokinys, pasekėjas. Bet faktas tas, kad mano sprendimas įvyko tada, kai labai intensyviai vaikščiojau į Katedrą, į mišias ir ten ieškojau atsakymo į savo dilemą, kuri buvo ta, kad manyje veikė jėga, kuri mane verčia daryti tai ko aš nenoriu. Ir dabar aš tai suprantu, – tai yra nuodėmės jėga.
