„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Ir komercija gali prisibelsti į širdį. „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ Londono „Palace“ teatre

Rašyti šį tekstą kiek nejauku, nes kūrinio, apie kurį bus kalbama, autorė griežtai ir aiškiai paragino laikyti paslaptį ir negadinti įspūdžio būsimiems žiūrovams bei skaitytojams. Tačiau kadangi spektaklio „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ (angl. „Harry Potter and the Cursed Child“) pagal J. K Rowling sukurtą istoriją ir Jacko Thorne’o užrašytą pjesę dauguma lietuvių greičiausiai nepamatys, o išleistos pjesės populiarumas mūsų šalyje ažiotažo nesukėlė, galima manyti, kad nebus pernelyg žalos, atskleidus dalį paslapties.
Londono „Palace“ teatras
Londono „Palace“ teatras / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Didesnis nusikaltimas būtų palikti spektaklį nežinioje, nes jis tapo ypatingu vakaru ne tik Hario Poterio istorijų, bet ir teksto autorės matytų Vest Endo darbų kontekste. Ne vienas lietuvis, išgirdęs apie šį darbą, sureagavo taip pat: ar yra komerciškesnė idėja nei pastatyti spektaklį pagal J.K. Rowling istoriją? Ką ir bepridursi. Negana to, kiti žymiajame Londono teatrų kvartale matyti spektakliai taip pat skatino tikėtis spektaklio, kuriame bus galima smagiai praleisti laiką, tačiau vos išėjus viskas pasimirš – juk ką galima analizuoti vien į vizualų įspūdį ir primityvesnes žmonių emocijas apeliuojančiame teatre?

Tačiau „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ įrodė, kad, tinkamai suderinus tam tikrus elementus komercinėje srityje, galima sukurti išskirtinai paveikų ir prasmingą darbą. Tuos elementus ir įdomu panagrinėti.

Kitas dalykas – neabejoju, kad, nepaisant skepticizmo „pritemptiems“ tęsiniams, daugybei žmonių smalsu sužinoti, kokiomis formomis Haris Poteris ir jo pasaulis gyvuoja toliau. Priklausomybę nuo Rowling aprašyto burtininkų pasaulio turi didelė dalis istorijas skaičiusių ir/ar mačiusių žmonių. Nustojus leisti tęsinius, vadinasi, kurį laiką negavus „dozės“, galima pasijusti pasveikus, tačiau asmeninė patirtis byloja, kad užtenka susidurti su dar viena kokybiškai pristatyta istorijos dalimi ir gali tuoj pat „atkristi“ iš naujo. Į šią priklausomybę spektaklio kūrėjai ir rengėjai remiasi labai stipriai.

VIDEO: Spektaklis „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“

Londono Vest Ende, „Palace“ (dabar – ir Niujorko Brodvėjaus „Lyric“) teatre, spektaklio „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ premjera įvyko 2016-ųjų metų liepos 30-ąją ir iki šiol bilietai į penkis kartus per savaitę rodomą spektaklį išperkami bent pusmečiui į priekį. Tai – du spektakliai po pustrečios valandos, per kurias, regis, salės nepalieka nė vienas žmogus. Abu spektaklius galima pažiūrėti tą pačią arba skirtingomis dienomis, taip renkantis vieną iš dviejų nepatogumų – kankinantį smalsumą, laukiant kitos dienos spektaklio, arba darbo dienos valandoms beveik prilygstantį pasisėdėjimą teatro kėdėje.

„Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ prasideda lygiai taip, kaip baigėsi „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ – Kings Kroso stotyje, trijulei išlydint savo vaikus į Hogvartsą. Pirmą kartą ten keliauja antrasis iš trijų Hario ir Džinės vaikų – Albas Severas. Paraleliai pirmus metus pradeda vienintelis Drako ir Astorijos Smirdžių vaikas Skorpionas, apipintas gandais, esą tikrasis jo tėvas – Voldemortas. Spektaklyje ši atžala nė iš tolo neprimena savo senelių mirties valgytojų ar jaunystėje viso pasaulio nekentusio tėvo – tai protingas kaip Hermiona, naivus kaip Ronis ir jautrus kaip Haris žmogus, dėl aktoriaus Jordano Bamfordo vaidybos manieros primenantis paauglį su vystymosi sutrikimu. Galbūt taip siekta pabrėžti, koks jis nepavojingas.

Tematinis pjesės pagrindas išlikęs lygiai toks pat, kaip bet kurios kitos istorijos apie Harį Poterį – draugystė ir meilė yra tai, kas gali ištraukti žmogų iš bet kokios situacijos, o daugybės nesutarimų, kovų, karų priežastis – nebepakeliamas žmonių vienišumas, transformuojamas į kerštą aplinkiniam arba visam pasauliui. Spektaklyje tai pasakoma tiesioginiu tekstu – keturiasdešimtmetis Haris nuolat kartoja, kad niekada nesikovė vienas ir be draugų būtų daugybę kartų žuvęs (juk net ir gyvas jis liko tik dėl meilės), o kartą net Drakas prisipažįsta visuomet jautęsis vienišas ir pavydėjęs Hariui, Roniui ir Hermionai, kurie nuoširdžiai mėgo vieni kitus ir išties smagiai kartu leisdavo laiką.

Dešimto dešimtmečio pradžioje gimę vaikai augo kartu su Hariu – pirmą knygą į rankas paėmė būdami panašaus amžiaus kaip Hogvartse atsidūręs mažasis burtininkas, antrą, trečią ir kitas galėjo perskaityti praėjus ne mažiau nei metams po prieš tai einančios knygos leidimo – maždaug tiek užtrukdavo išleisti ar išversti naują dalį. Taip buvome priversti subręsti iki naujų Hogvartso metų, kai personažų gyvenimuose atsirasdavo naujų interesų, o jau patirtus reiškinius jie pradėdavo vertinti kitomis akimis.

„Prakeiktas vaikas“ tęsia šią tradiciją – nors mums pažįstami burtininkai paseno kiek greičiau nei minėti skaitytojai, pastarųjų kasdienės problemos jau artimos keturiasdešimtmečius švenčiančių personažų klausimams: kaip sėkmingai paskirstyti laiką mylimam atsakingam darbui ir šeimai, kaip susikalbėti su vaikais, kaip susitvarkyti su praeities nuoskaudomis? Tokiame kontekste simboliškai išnyksta vienas svarbiausių visuomenės susipriešinimą simbolizavusių konfliktų – Albas ir Skorpionas tampa geriausiais draugais, o Harį ir Draką suartina problemos bandant susikalbėti su savo vaikais, persekiojamais tėvų istorijų šleifo.

VIDEO: „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“

Daugiau kalbėti apie siužetą būtų nepadoru. Tik norisi paminėti vieną dalyką, kurį buvo galima pastebėti ir ankstesnėse knygose. „Prakeikto vaiko“ istorija kuria „o kas, jeigu...“ aplinkybes, čia negali nepastebėti dėsnio – nesukūrę laimingų šeimų, galiausia tampa dėstytojais Hogvartse. Paliksiu tai asmeniškiems kiekvieno pamąstymams.

Didžiausio tarptautinio populiarumo sulaukiantys Vest Endo scenose kuriami spektakliai paprastai nepasižymi nei ypatinga personažų psichologija, nei aiškiomis jų raidos linijomis, nei ypatingus pamąstymus keliančiomis režisūrinėmis koncepcijomis, ir „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ čia nėra išimtis. Šių spektaklių stiprybė glūdi nostalgijoje, kurią kuria atpažįstami veikėjai, pavadinimai bei situacijos, ir intrigoje, kurią turbūt jaučia tik prieš spektaklį pjesės neskaitę žiūrovai. Spektaklio dramaturgija įtraukia kaip geras trileris, kuriame situacijos keičiasi nepaprastai greitai, kalbama tik tai, kas svarbiausia, nepaliekant erdvės daugiau ar mažiau prasmingoms pauzėms ar laiką sustabdantiems improvizuotiems vaidybiniams momentams. Kitaip tariant – didžioji dalis scenų tik lengvai nužymi situacijas ir jų neplėtoja, tačiau Hario Poterio gerbėjams tokių užuominų visiškai pakanka susidaryti platesnį įspūdį, prisiminti personažų nuotykius ir sukurti sąsajas, išvystančias kur kas gilesnį filosofinį lauką, nei siūlo spektaklio veiksmas. Visapusiškai patenkinamas žiūrovo noras dar pabūti savo pamėgtame pasaulyje – nesunku suprasti, kad būtent dėl to tūkstančiai žmonių veržiasi žiūrėti „Hario Poterio ir prakeikto vaiko“.

Akivaizdu, kad aktoriams vaidinti spektaklį yra nepaprastai smagu ir kad filmuose bei knygose sukurti personažai jiems tapo svarbiausia kūrybine medžiaga – patiems beveik neteko interpretuoti veikėjų. Tiesa, jokiu būdu negalima sakyti, kad Hermioną vaidinanti aktorė Franc Ashman dirba Emmos Watson maniera ar Thomaso Aldridge’o Ronis yra iš akies trauktas Rupertas Grintas. Tačiau Vest Endo aktorių dėliojami akcentai apie personažus nesufleruoja nieko daugiau nei žinota iki tol. Hermiona – karinga intelektualė, Ronis – kiek nevykęs, tačiau aukotis nebijantis pokštininkas, Haris (Jamie’is Ballardas) – narsus, tačiau stipriai traumuotas, visko bijantis ir nuolat visiems savo sunkią vaikystę primenantis žmogus.

Tačiau aktoriams gali atleisti viską, nes, nors ir nesukurdami ypatingesnės meninės realybės, jie neerzina žmonių, nuo senų laikų žinančių, kokie yra Rowling kurti personažai. Taip šioje fikcijoje susikuria kažkas panašaus į tai, kas dokumentiniame teatre vadinama dokumentikos excuse’u – gali atleisti kūrėjams silpnesnį meninį išpildymą, nes tai, kur kūrinys atneša žiūrovą, yra žymiai svarbiau.

Žinoma, didžiausia intriga žiūrovams turėjo būti prieš jų akis demonstruojami burtai ir magija. Scenoje skraidantys žmonės seniai nieko nestebina, nebent tuomet, kai visai negali matyti virvės, kuria pririštas kilnojamas žmogus.

Didžioji dalis stebuklų sukurta puikiu apšvietimu (vis dėlto mūsų pasaulyje magija yra optinė apgaulė) ir scenos mašinerija. Po apsiaustu palindę vaikai tampa nematomais išėję į neapšviestą erdvę. Burtininkų transformacijos ir transfigūracijos ar multisulčių eliksyro poveikis parodomi aktoriams susigūžiant po apisiaustu ir nusileidžiant į scenos apačią, kol į tą pačią vietą atsistoja kitas aktorius. Dūmai iš ausų ar skraidantys (o iš tiesų juodai apsirengusių žmonių nešiojami) daiktai neskamba įspūdingai, tačiau tai, kaip preciziškai rūpinamasi sukurti iliuziją ir paslėpti visą pagalbinę aparatūrą bei personalą, yra pavyzdys tiems, kurie nepersistengia galvodami, jog vis tiek niekas nepatikės.

Magijos įspūdį spektaklio kūrėjai (ypač už triukus ir magiją atsakingas Jamie’is Harrisonas) suformavo beveik nepriekaištingai – dauguma paslapčių paaiškėja tik ciniškai arba iš nuoširdaus profesinio intereso, sąmoningai ieškant, kur slypi tokia atlikimo technika. Beje, labiausiai nustebina ant stalo gražiai susitvarkanti popierių krūva, kuriai kol kas pavyko rasti vienintelį paaiškinimą – specialiai sukurtas mechanizmas. Štai tokį dalyką pamatyti gyvai yra visiškai netikėta ir verčia išsižioti.

Natūralu, kad Hario Poterio istoriją pratęsiantis spektaklis negali nesusilaukti komercinės sėkmės. Tam užtenka nesugadinti visiems žinomos istorijos, interpretuojant ką nors kitaip nei įprasta (priešingai nei diskusijas sukėlęs sprendimas Hermionos vaidmeniui pasirinkti juodaodę aktorę) ir parengti įtikinamą magijos programą. Istorijos autoriai J.K. Rowling, Johnas Tiffany’is ir Jackas Thorne’as pradžiugino tuo, kad spektaklis neatrodė dirbtinai pritemptas vien tenkinant publikos troškulį ar bandant kuo daugiau pasipelnyti iš Hario Poterio vardo. Tai išties kokybiška komercija, sukelianti pačias maloniausias emocijas ir užburianti magiškais reginiais. Tam ir dėtos pastangos, pataupant jas kitiems dalykams. O „taupėsi“ kūrėjai etiškai, vedami aiškių priežasčių, todėl abi spektaklio dalys tapo savo žanro nediskredituojančiu gerosios komercijos pavyzdžiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų