Irena Liutikaitė: aktorės sensta kur kas lėčiau nei kitos moterys

Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Irena Liutikaitė profesionalaus teatro scenoje kuria beveik penkis dešimtmečius. Daugybę įsimintinų vaidmenų sukūrusi scenos primadona, vasarą septyniasdešimtmetį atšventusi aktorė atvira: senti bjauru, bet reikia nepamišti humoro džiaugsmo ir džiaugtis gražiu pasauliu.
Irena  Liutikaitė, Čechovo g., 1978 m.
Irena Liutikaitė, Čechovo g., 1978 m. / Aleksandro Ostašenkovo nuotr.

Publicistas ir rašytojas, Vinco Kudirkos premijos laureatas Svajūnas Sabaliauskas pradeda pokalbių ciklą „Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais“, kuriuose bendraus su artistais, nežibančiais televizijos serialuose, o dirbančiais ir kuriančiais teatre, kur ir yra tikrasis jų pašaukimas.

– Mieloji Irena, susipažinau su jumis Šiaulių teatre, dirbdamas literatūrinės dalies vedėju. Mačiau jūsų kurtus vaidmenis. Klausiausi jūsų poezijos skaitymus. Prieš aštuonerius metus išvykau gyventi į Airiją, bet teatras gyvas manyje, tad sugalvojau parengti pokalbių ciklą su aktoriais. Ir džiaugsiuosi, kad pirmasis pokalbis būtent su jumis. Pirmasis klausimas. Birželio 3 dieną sulaukėte 70-ojo jubiliejinio gimtadienio. Dažnai moterys slepia savo metus, gal tai tik iliuzija? 70… Tai ne tik skaičius? Ką jis reiškia jums?

– Atvirai pasakius, gimtadienius laikiau reikšmingu įvykiu maždaug iki 29-jo, o vėliau... Pradedi suvokti, kad po truputį nueina į praeitį jaunystė, ateina branda, o paskui ją ir senatvė su visais savo bjaurumais. Kartais girdžiu kai kuriuos žmones kalbant lyg ir paguodos žodžius, kokių gerumų suteikia senatvė – nesutinku su tuo, senti bjauru, bet, kadangi nuo pat pradžios žinome, kad esame mirtingi, tenka su tuo kažkaip susitaikyti, nepamiršti humoro jausmo ir iš visų spėkų džiaugtis gyvenimu ir gražiu pasauliu, kuriame egzistuojame. O datos – aš jų nesureikšminu, į jubiliejus žiūriu su šypsena, kaip į progą iš draugų ir artimųjų išgirsti, kokia jiems esu svarbi, reikalinga ir mylima, o žinia – kur meilė, ten ir laimė, o skaičiai... Jie tik skaičiai, svarbu, kas dedasi dūšioj...

– Viename interviu esate pasakiusi: šiuolaikinis pasaulis labai skuba. Ir retoriškai paklausėte: „Gal nereikia skubėti, jei dūstame?“. 2020 metais pasaulis nelauktai sustojo, rodos, nekaltas virusas sulėtino gyvenimą. Ar pasimokys žmonės? Ar vėl lėksime, dusime?

– Kažkodėl vėl noriu grįžti prie senatvės temos: tiek nugyvenusi – 70 metų – suvokiau gyvenimo vertę. Taip, tik tada, kai ateina supratimas, kad visa tai vieną gražią, o gal ir nelabai gražią dieną pasibaigs, pradedi jausti, koks puikus ir nuostabus pasaulis, kaip vis dėlto įdomu gyventi. Būtų gera, jei žmogus gebėtų tai suvokti anksčiau, bet, deja...

Va ir bėgam, lekiam uždusę, kartais vydamiesi ne tokį jau ir vertą tikslą. Gal būtų gera bent retsykiais sustoti, nusispjauti į tas chimeras, kurių nuolat lyg išprotėję vaikomės, ir pažvelgti į akis amžinybei?.. O šitas virusas, sulėtinęs gyvenimą per prievartą – vieni žmonės, turbūt, pasimokys, kiti, matyt, ne; kažkaip man atrodo, kad žmonės apskritai nelabai mėgsta mokytis... O gal aš klystu? Būtų gerai...

Va ir bėgam, lekiam uždusę, kartais vydamiesi ne tokį jau ir vertą tikslą.

– Dabar „aktoriumi“ gali būti bet kas arba beveik bet kas. Nusifilmuoja vaikigalis kokiame filmuke, parodomas per TV ir jis jau aktorius. Žinoma, ironizuoju, bet iš to išplaukia kitas klausimas: kas yra aktoriaus profesija? Ir koks šios profesijos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje? Juk prieš trisdešimtmetį į aktorius buvo žvelgiama kaip į dievus, na, bent jau kaip į pusdievius.

– Taip, prieš nepriklausomybės atgavimą aktoriai tikrai buvo kaip dievai, jie turėjo misiją – skelbti tai, apie ką negalima garsiai kalbėti, tegu ir Ezopo kalba; tai, dėl ko žmonės per naktis stovėdavo prie teatrų kasų, norėdami gauti bilietą į išsvajotą spektaklį... Visi buvo išsiilgę tiesos, kurią skleidė aktoriai... O paskui jie tapo linksmintojais...

Parašiau – ir pagalvojau, kad gal ne taip jau blogai kartais ir palinksminti žmones, o šiaip vis dėlto turime nemažai talentingų ir net genialių žmonių, kurie neleis mūsų kinui ir teatrui prarasti gebėjimą kalbėti apie tai, kas visiems svarbu, o vienadienės žvaigždelės dažnai mato tik paradinę aktoriaus profesijos pusę, bet anksčiau ar vėliau jiems tenka pamatyti ir kitą... Išlieka tie, kas iš tiesų gali ir turi ką pasakyti...

Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Eglės nama“, rež. S.Varnas 1984
Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Eglės nama“, rež. S.Varnas 1984

Antra vertus, jei prisimintume Fellini – jis dažnai imdavo aktorius iš gatvės, ar ne? Taigi, išbuvusi aktore šitiek metų, net negaliu tiksliai apibrėžti, kas tai yra, žinau tik, kad esi labai nuo visų priklausomas – nuo režisieriaus (gerai, jei talentingo), nuo dailininko, nuo partnerių ir kolegų, taip pat ir nuo sėkmės, gebėjimo atsidurti reikiamu laiku reikiamoj vietoj, galiausiai ir nuo savo paties kompleksų ir silpnybių. Ir dar žinau, kaip dažnai ir kaip žiauriai tau skauda – ir vis tiek be šitos velniavos negali gyventi, kad ir kas ji ten bebūtų... Va taip.

– Esate ir skaitovė. Drįstu teigti, kad tai mirštantis žanras, kaip sekretorė, kuri spausdina rašomąja mašinėle. Ar vis dėlto klystu? Koks jums poetas turtina sielą?

– Sakai, poezija – tai mirštantis žanras? Kaip ir opera, klasikinė muzika, baletas, galų gale ir teatras? Taip, per visą tą sunkų permainų periodą žmonės gal kiek ir primiršo šias meno sritis, bet dabar susidomėjimas jomis vėl auga, žmonėms to reikia. Maloniai nustebau ir apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad mano dukterėčios trys sūnūs (du mokyklinio amžiaus, trečiasis neseniai baigė mokyklą) mielai lankosi Operos ir baleto teatre, ir ne tik. Jiems tai įdomu. Taigi, turiu vilties, kad visi tie puikūs dalykai niekur nedings, jie išliks, ir poezija taip pat.

Mėgstu ją skaityti – ir šiaip, pati sau, ir klausytojams. Turėjau daug visokių renginių ir poezijos vakarų. Juose dažniausiai lankosi tie, kurie domisi poezija, bet būna ir kitokių atvejų. Kartą akvarelės parodos atidarymui parengiau specialią programą. Kai renginys pasibaigė, prie manęs priėjo vienas žinomas mokslo srities žmogus ir pasakė: „Nesidomiu poezija, pirmą kartą štai taip klausiausi. Neįsivaizdavau, kad tai gali būti taip įdomu“.

Va tokie atvejai patys maloniausi, ir panašiai yra buvę ne vieną kartą. Tai argi galima teigti, kad poezija miršta? Manau, kad lietuvių poezija labai stipri, tikrai patarčiau pasidomėti, paskaityti. O skaitovas perteikia poeziją, perleidęs ją per savo jausmus ir patirtį (be abejo, čia reikalinga ir tam tikra technika). Juk, pavyzdžiui, pjesę gali ir pats perskaityti, susipažinti su ja, kaip su literatūros kūriniu, bet įdomus ir spektaklis, kuriame talentingas menininkas pateikia savo matymą, savo versiją, kaip jis suvokia šitą kūrinį. Kaip tik tai ir yra įdomiausia. Mėgstamų poetų turiu daug, bet nesinori išrinkti kokios vienos pavardės, taip lyg ir nuskriausi kitus. Labai apgailestauju dėl mūsų tarybinio laikotarpio poetų, kurie lyg ir pasmerkti, nurašyti, pamiršti, paniekinti...

Manau, kad lietuvių poezija labai stipri, tikrai patarčiau pasidomėti, paskaityti.

Tai, kad jiems, kaip ir daugeliui kitų, teko gyventi tuo metu, yra ne jų kaltė, o jų bėda. Vieni rašė odes vadams iš prievartos, kiti gal ir iš įsitikinimo, bet ne taip jau daug tų odžių ir buvo. Be to, socializmo idėjomis savo laiku žavėjosi ne vienas žymus pasaulio protas. Apskritai, norėčiau atskirti kūrybą nuo politikos... O gal tai neįmanoma?

– Esate kaunietė. Esate dirbus, berods, besimokydama ketvirtame kurse Kauno teatre. Bet 1972 metais gavote paskyrimą į Šiaulius. Nemanau, jog galvojote, kad ilgai dirbsite vadinamajame darbininkų mieste. Turbūt manėte, kad išvyksite į Kauno, Vilniaus ar bent jau Klaipėdos teatrą?

– Taip, gimiau Kaune. O, Kaunas!.. Mažas tėvų butukas Vilniaus gatvėje šalia senojo „Santakos“ kino teatro, prie Pergalės krantinės ant Nemuno kranto pririšta senelio valtis, kuria porą kartų, matyt, už ypatingus nuopelnus, gavau pasiirstyti, pusbroliai ir pusseserės – smagi ir išdykusi govėda... Po to – daug kitų miestų ir kitų namų... Vėl grįžau į Kauną, besimokydama Valstybinės konservatorijos (taip tuomet buvo vadinama dabartinė Muzikos akademija) IV kurse. Režisierius L.Lurje savo spektakliui pasirinko du žmones iš mūsų kurso, nes norėjo pagrindiniams vaidmenims labai jaunų aktorių. Nuostabus žmogus ir režisierius – buvo gera su juo dirbti. Pirmąsyk susipažinau su tikru teatru. Baigusi mokslus buvau paskirta į Šiaulius. Tikrai nemaniau, kad liksiu čia ilgam. Pasilikau dėl savo vyro, tikro šiauliečio, ir nesigailiu. Prisirišau ir prie miesto, kuris iš pradžių labai nepatiko, ir prie teatro. Dabar aš čia jau sava.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Vasarotojai“, rež. A.Ragauskaitė, 1978 m.
Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Vasarotojai“, rež. A.Ragauskaitė, 1978 m.

– Spektaklyje „Salomėja“ nuskamba frazė, skambanti maždaug taip: tu nežinai, kaip sunku aktorei senti teatre. Nebuvo baimės, kad nebereikės scenai jūsų? Ačiū die, turite vaidmenų ir nesiskundžiate repertuaru. Bet juk turėjote ir vaidmenų, nuo kurių tiesiog pykino? Bet reikėjo juos vaidinti…

– O žinai, aktorės sensta kur kas lėčiau, nei kitos moterys. Tikrai, žiūriu į savo koleges – nei viena neatrodo pagal savo amžių, visos – lyg būtų bent dešimčia metų jaunesnės. Gal dėl to, kad neleidžia sielai tingiai snūduriuoti. Tikrai ne dėl kokių kosmetinių gudrybių. Senti sunku visur, ne tik teatre. Čia kita bėda. Visa dramaturgija kalba daugiausiai apie vyrus, matyt, jų gyvenimas autoriams atrodo svarbesnis ir reikšmingesnis, nei moterų. Jei pjesėje dešimt vyriškų vaidmenų, tai moterų gal kokie du – viena herojaus mylimoji, kita – motina. „Moteriškos“ dramaturgijos ne taip jau daug, teatre ji statoma retai. Jei atsiranda koks vaidmuo, kuris tinka tau, tai nebūtinai tu jį gausi, nes jis tinka dar bent keturioms aktorėms, o kuo jos prastesnės už tave? Tai tokios tokelės... (Dievinu daugtaškius...)

Čia kita bėda. Visa dramaturgija kalba daugiausiai apie vyrus, matyt, jų gyvenimas autoriams atrodo svarbesnis ir reikšmingesnis, nei moterų.

Vaidmenų, nuo kurių pykina, ko gero, neturėjau, bet buvo keletas režisierių (nedaug!), kurie sėkmingai sugebėdavo juos tokiais paversti... Tada vis tiek turi kažkaip jį (vaidmenį) prisijaukinti – dirbi, ir tiek, juk tai tavo profesija. Labai džiaugiuosi savo naujausiu darbu – turiu nedidelį vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje pagal R.Kmitos pjesę „Remyga“. Buvo labai įdomu! O šiaip jau metas, kai duste dusau nuo daugybės darbo, jau praeity...

– Jūsų kūrybiniame repertuare gausu įsimintinų vaidmenų – Freken Julija, Eglė, Kler. Galima išvardinti dar keliolika. O kuris buvo artimiausias širdžiai ir sielai? O režisierius? Bandau spėti: Aurelija Ragauskaitė?

– Negaliu pasakyti – va, šitas brangiausias, mylimiausias ir t. t. Nėra praeities – ji buvo ir išnyko, nėra ateities – ji dar tik bus, yra tik dabar, ši akimirka, ir tai, ką būtent dabar darai, man svarbiausia ir įdomiausia. Kartais labai įdomūs ne tik pagrindiniai, bet ir nedideli, epizodiniai vaidmenys, labai smagu būdavo vaidinti ir vaikiškas pasakas... Bjauru ir sunku tik vienu atveju – kai spektaklio režisierius pats nežino, ką jis nori iš tos pjesės padaryti ir ko jam reikia iš aktorių. Va tada jau neduok dieve!

Manau, man labai pasisekė, kad turėjau galimybę dirbti su Aurelija Ragauskaite, ne tik talentinga režisiere, bet ir puikia pedagoge – visi aktoriai jos spektakliuose vaidindavo puikiai. Su didžiausia pagarba ir meile prisimenu Saulių Varną ir Gytį Padegimą – su jais teko daug ir įdomiai dirbti. Gražiai miniu ir darbą keliuose Reginos Steponavičiūtės spektakliuose – visko neišvardysi. Deja, kai tau 70, praeities kur kas daugiau, negu ateities... O mylimiausio vaidmens tikrai negaliu išsirinkti – jų ne vienas, tektų pateikti ilgoką sąrašą, o jei dar norėtum apie kiekvieną kažką pasakyti... Daugokai popieriaus prireiktų.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Donja Rosita“, rež. G.Padegimas, 1976 m.
Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Donja Rosita“, rež. G.Padegimas, 1976 m.

– O scenos partneris ar partnerė? Kuris skatino tobulėti ir tobulėjote kartu?

– Labai prisirišau prie savo teatro, daug visko kartu išgyventa – ir šilto, ir šalto, kaip sakoma. Negaliu kažko išskirti – va, su tuo dirbti geriau, o su tuo ne taip gerai... Vertinu ir branginu visus. Čia kaip šeimoj – negali pasakyti, va šitą myliu labiau, o tą mažiau... Visi šaunūs, įdomūs, talentingi, iš visų teko kažko pasimokyti. Nenoriu rinktis, lyg čia būtų kokios varžybos – šitam pirma vieta, o tam antra... Kiekvienas iš jų turėjo savo žvaigždėtų akimirkų, ir duok jums dieve turėti jų kuo daugiau...

– Ar esate sapnavusi, kad vaidinate ir kažkas „neina“? Gal kokį kuriozą pamenate iš sceninio gyvenimo?

– Kai atėjau į teatrą, jam vadovavo režisierė Nataša Ogaj, bet tai truko neilgai, kol atėjo A.Ragauskaitė. Man teko dirbti tik viename Natašos Ogaj spektaklyje, bet užtat suvaidinau jame tris vaidmenis. Tai buvo įvedimai į jau pastatytą spektaklį, Kalderono pjesę „Dama vaiduoklė“. Iš pradžių tai buvo epizodinis tarnaitės vaidmuo, paskui herojės draugės donjos Beatrisės, o vėliau ir pačios herojės, donjos Anchelos. Kartą spektaklio metu, kai vaidinau donją Beatrisę, o Fausta Laurinaitytė – donją Anchelą, kažkaip dingo tekstas. Aišku, kiekviena manėm, kad tekstą pamiršo kita. Šiaip turėjau puikią atmintį ir prisimindavau ne tik savo, bet ir partnerių tekstus, bet čia abi buvome neseniai įvestos į tą spektaklį, tai ir įstrigom. Žiūrime abi viena į kitą ir tikimės, kad partnerė prisimins tekstą, bet kur tau! Tai pabėgiojame, tai pamojuojam vėduoklėmis, tai pasisupame – teksto nėra ir tiek! Žiūrovai aiškiai pradėjo kažką įtarti ir po truputėlį kikenti...

Mane apėmė toks siaubas, tiesiog kažkoks paralyžius, nė nebepamenu, kuri čia spektaklio vieta. Karštligiškai ieškodama išeities, prisiminiau, kad kažkas lyg ir turi įeiti, bet kas?.. Pamaniau, tebūnie, kas bus, ir pasakiau: – „Štai ateina Don Chuanas“, – paskui pro ažūrinę dekoraciją pamačiau, kaip paknopstom atidunda Vladas Baranauskas, stumdosi su Terese Maliukevičiūte, kuri jį sustabdo ir kažką jam aiškina, galiausiai pati įbėga į sceną (pasirodo, tai ji turėjo įeiti), pradeda kalbėti, ir staiga galvoje nušvinta, viskas pasidaro aišku ir scena sėkmingai važiuoja toliau... Šita situacija tapo baisiausiu mano sapnų košmaru visam gyvenimui, tik dar būdavo ir variacijų, pavyzdžiui, kad aš pavėluoju į spektaklį, visi jau scenoje ir vaidina, o aš dar neapsirengusi, nenusigrimavusi ir niekaip nerandu kostiumo...

Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Luninas,arba Žako mirtis“, rež. S.Varnas, 1980 m.
Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Luninas,arba Žako mirtis“, rež. S.Varnas, 1980 m.

Ši situacija man anaiptol neatrodė kurioziška, nors žiūrovai gal kiek ir pasilinksmino. O gal ir truputį užjautė, ką čia gali žinoti. O štai kartą įvyko tikras kuriozas! Vaidinome spektaklį, latvių autoriaus Hario Gulbio pjesę „Vyturėliai“. Vaikai suvažiavę į kaimą pas mamą, šeima didelė, dauguma su antrosiomis pusėmis, visi sėdi prie ilgo stalo, atsukto galu į žiūrovų salę – tolimajame gale motina, ant suolų abipus stalo vaikai. Aš vaidinu jauniausią dukterį, studentę, ir sėdžiu pirmoji ant suolo galo žiūrovų pusėje. Visi kalbasi, kažką švenčia, pripila taures šampano, o aš sakau, kad turiu visiems pranešti kažką svarbaus. Dar tik prieš sakant tuos žodžius, vos tik pakvimpa limonadu, kuris vaidina šampaną, iš kažkur atsiranda musė, didumo sulig puse mano nykščio, ir tiesiu taikymu lekia prie mano taurės, aiškiai pasiryžusi išgerti „šampano“.

Aš bandau patraukti ranką su taure į vieną pusę, į kitą, pasisuku vienaip, kitaip – musė atkakliai skraido iš paskos. Salė nuščiuvusi su didžiausiu susidomėjimu stebi, kas čia bus – tylu, girdėti tik musės „Bz-z-z“ lyg koks griaustinis. Galų gale pasakau savo repliką ir baigiu ją žodžiais „Aš išteku!“ Musė, matyt, taip pat galutinai apsisprendžia – šauna kaip kulka ir pliumpteli tiesiai į mano taurę, aš nespėjau išsisukti. Staiga matau, kaip visų mano kolegų, sėdinčių prie stalo, pečiai lyg pagal komandą pasisuka į scenos gilumą, į tą stalo galą, kur sėdi motina (aktorė Vanda Venckutė), ir ima krūpčioti – visi juokiasi, žinoma, kuo tyliau, stengdamiesi susivaldyti.

Vertinu ir branginu visus. Čia kaip šeimoj – negali pasakyti, va šitą myliu labiau, o tą mažiau...

Vargšei motinai nėra kaip nusisukti – ji pradeda baisiu balsu raudoti, lyg kas būtų miręs, iš visų jėgų maskuodama juoką... Salė taip pat linksminasi, bet labai kultūringai, stengiasi prislopinti juoką – negražu kvatotis, kai motina scenoje rauda... Ačiū dievui, po truputį užsitraukia uždanga – juk tai veiksmo pabaiga. Kolegos gali atsipalaiduoti ir duoti sau valią – pusę pertraukos visi neįstengia liautis juokęsi, kvatojasi iki ašarų... Va, toks kuriozas, tiksliau tariant, vienas iš jų, visų neišpasakosi...

– Jūsų sutuoktinis fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas sukūrė daugybę portretų. Darbuose įamžinta nenugrimuota, tikra Liutikaitė. Kartais atrodo, jog užfiksuotas net vokų mirksnis. Žiūrint į Aleksandro darbus reikia sutikti su nuomone, jog jis nufotografavo jūsų sielą. Ar sunku būti menininko mūza, žmona, siela? Ar sunku gyventi dviems menininkamas vienoje šeimoje?

– Jau minėjau, kad pasilikau Šiauliuose dėl savo vyro – jis įaugęs į šį kraštą, labai prisirišęs prie tėviškės – kaimo tarp Šiaulių ir Kelmės, kur jo giminė gyveno ar du, ar tris šimtus metų... Matau, kaip jam jos reikia, kaip jis ten važiuoja atsipalaiduoti ir pasikrauti emociškai, apeidamas kiekvieną kampelį... Šiauliai – jo gimtasis miestas, čia gimė, augo ir mokėsi, čia viskas jam pažįstama ir artima, išvaikščiotas kiekvienas užkaborėlis...

O aš labiau kosmopolitiškas žmogus, dėl tėvo profesijos mūsų šeima nuolat kraustydavosi gyventi kitur, tad neprisirišau, nepriaugau nė prie vienos vietos, o gal kažkiek prisirišau prie visų, su visomis sieja kažkokie emociniai ryšiai. Jaučiu sentimentus Kaunui, čia gimiau ir augau maždaug iki penkerių metų, bet tikrai, beatodairiškai myliu Vilnių. Kauną visada jaučiau kaip kažką sava – jaukus, kiek uždaras, šiek tiek provincialus, o Vilnius man atrodo laisvas, atviras, perpučiamas visų vėjų...

Taigi, manau, jei ne Aleksandras, gal būčiau grįžusi. Nenorėjau atplėšti jo nuo Šiaulių, visada maniau, kad jam to miesto labai reikia, tai ir likau. Niekada dėl to nesigailėjau. Abu, dirbdami kūrybinį darbą, labai gerai vienas kitą supratome. Dažnai girdime vienas kito mintis, atsakome į neištartus klausimus. Labai vertinu jo kūrybą, žaviuosi jo talentu, gerbiu jį kaip vyrą ir asmenybę. Sako, žmonės, ilgai gyvendami kartu, nusibosta vienas kitam. Aš taip nemanau. Mums kartu niekada nebūna nuobodu, kaip tik vis įdomiau, aš nuolat atrandu jame kažką naujo, tikiuosi, kad ir jis manyje taip pat...

O aš labiau kosmopolitiškas žmogus, dėl tėvo profesijos mūsų šeima nuolat kraustydavosi gyventi kitur, tad neprisirišau, nepriaugau nė prie vienos vietos.

– Ar dažnai sakote „Aš tave myliu“? Ir kas jums yra meilė?

– Taip, dažnai, reikia tai nuolat priminti tiems, ką myli ir brangini, tiesiog tam, kad jiems būtų dūšioje šilčiau, kad jie žinotų, jog turi prie ko prisiglausti – visom prasmėm. O kas yra meilė? Tai toks jausmas, dėl kurio kito žmogaus gerovė ir būtis tau svarbesni, nei tavo paties, kai norisi išeiti pirmiau, kad nereikėtų matyti, kaip išeina tas, kurį myli...

– Prieš keletą metų kalbėjomės ir prasitarėte, kad jei būtumėt jaunesnė, pasirinktumėt emigrantės dalią. Ar daug jūsų artimųjų emigravo? Ir kaip su jais bendraujate?

– Suprantu, kai žmogus emigruoja, gelbėdamas savo gyvybę, bet kai palieki savo tėvynę, kur nėra jokio karo ar maro, vien tik dėl materialinės gerovės, ir bėgi į kitų žmonių kraštą, kur tavęs niekas nelaukia ir nenori, kur viskas sukurta ir pastatyta kitų rankomis, o tu atvažiuoji su troškimu visu tuo pasinaudoti – man tai atrodo nesąžininga. O paskui, išnešę muilą, pabėgę nuo sunkumų, gavę, ko norėjo, pradeda mus mokyti, kaip mes čia turime tvarkytis, balsuoja rinkimuose ir renka mums, čia gyvenantiems, valdžią...

O kas yra meilė? Tai toks jausmas, dėl kurio kito žmogaus gerovė ir būtis tau svarbesni, nei tavo paties.

Negaliu jų kaltinti, ir suprantu, ir užjaučiu – žmonės bėga nuo skurdo, bet ir negaliu nejausti nusivylimo. O kas kurs Lietuvą? Aš galvojau apie emigraciją ne dėl skurdo, o dėl visai kitų dalykų, tiksliau tariant, dėl vieno dalyko. Kai Lietuva išsivadavo, žinojau, kad bus labai sunku, neturėjau jokių kvailų iliuzijų ir buvau tam pasiruošusi. Pirmiausia tikėjausi, kad pasikeis vienas tarybinis principas – valstybė yra viskas, žmogus – niekas, skiedra, anot „draugo“ Stalino. Deja, žmogus kaip buvo, taip ir liko šiukšlė.

Kas yra valstybė? Tai žmonės, tauta, turinti savo žemę ir kalbą ir išsirenkanti valdžią tam, kad ji planingai organizuotų visuomeninio gyvenimo struktūrą. Manau, kad iš pat pradžių, išrinktieji ėmė laikyti valstybe kažkokias savo vizijas dausose ir gražias iliuzijas, pamiršdami gyvus žmones. Manau, kad kai kurie emigravo ir dėl to, kad savo tėvynėje pasijuto nieku. Ačiū dievui, manau, kad po truputį šitas požiūris keičiasi. Tikiuosi, kad lietuviai vis dėlto gyvens Lietuvoje, ir jų išsirinkta valdžia tarnaus jiems, gerbs juos ir skaitysis su jais. Manau, kad mano brolio emigraciją į Ameriką nulėmė ir šitie dalykai. Dar turiu sūnėną ir jo vaikus Norvegijoje. Sunkiai tai priimu, su nuolatiniu sopuliu dūšioje, ir negaliu apie tai kalbėti... Tiesiog negaliu. Myliu visus ir ilgiuosi.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Don Žuanas“, rež. J.Javaitis, 1984 m.
Aleksandro Ostašenkovo nuotr./Spektaklis „Don Žuanas“, rež. J.Javaitis, 1984 m.

– Ar žiūrite žinias? Ar išvis įjungiate televizorių? Ar tiesiog mėgstate pabūti su knyga?

– Žinias, be abejo, žiūriu per televiziją ir klausausi per radiją – radijo žinios man tinka labiau, jos pačios naujausios, trumpos ir aiškios. Televizija beveik visą dieną rodo vakarykščias žinias, be galo ištęstas, prigrūstas nereikalingos pliurpalynės. Nemėgstu, kai penkias minutes gromuliuoja tai, ką galima pasakyti dviem sakiniais. Įsijungiu televizorių ir tais atvejais, kai noriu atsipalaiduoti ir leisti smegenims pailsėti. Tada žiūriu kokį geresnį filmą arba ką nors apie gamtą ar istoriją, mėgstu detektyvus ir filmų, ir knygų pavidalu. Serialų nežiūriu, nebent labai gerus, pvz., angliškus, tokius, kaip „Dauntono abatija“, arba detektyvinius, jei nėra visai kvaili. Nemažai skaitau, ypač mėgstu užbaigti dieną vakare prieš miegą skaitydama lovoje.

– Nevengiate ne tik scenos darbų, bet ir vadovaujate namo bendrijai. Tai šiek tiek netikėta būtų, jei nežinočiau, kad esate gana reikli sau. Tad kuo namo bendrijos rūpesčiai panašūs į darbą scenoje?

– Namo bendrijai vadovauju tik todėl, kad čia gyvenu. Sukūrėme bendriją, kai įsitikinome, kad tai geresnis būdas tvarkytis, nei pasikliauti įmonėmis, norinčiomis gauti krūvą pinigų už kiekvieną piršto pajudinimą ir žiūrinčiomis į mus kaip į aukso kasyklas. Teko išmokti daugybės dalykų, be kurių mielai apsieičiau, netgi buvau iš sesers (ji inžinierė – statybininkė) pasiskolinusi „Stogų dengimo vadovą“. Darbas tikrai sunkus ir nedėkingas, dirbu tik todėl, kad kažkam reikia tai daryti. Niekada neatėjo į galvą lyginti bendrijos pirmininko darbo su darbu scenoje. Matyt, mano smegeninėje tai sudėliota į visiškai atskirus, nutolusius vienas nuo kito stalčiukus.

Niekada neatėjo į galvą lyginti bendrijos pirmininko darbo su darbu scenoje.

– Esate ir puiki kulinarė. Koks firminis jūsų receptas?

– Nemanau, kad esu tokia jau gera kulinarė, bet kai ką pavyksta skaniai pagaminti. Aleksandras sako, kad tokių skanių sriubų kaip mano niekur neragavo. Būna, kai kažkas ir nepasiseka. Kokių ypatingų savo receptų neišradau, viskas paimta iš kokių nors kulinarinių knygų ar draugių patarimų, daug išmokta iš mamos.

Nepasakosiu čia kokių labai sudėtingų receptų, geriau pasakysiu visai paprastą, kuris visiems, su kuo tuo receptu pasidalinau, labai patiko. Tai salotos. Labai paprastos ir greitai pagaminamos, nereikalaujančios jokio ypatingo kulinarinio meistriškumo. Smulkiai supjaustyti kopūsto lapus (storas kietas gyslas aš išpjaunu ir išmetu), pabarstyti druska ir pagniaužyti ranka, kad išleistų sultis ir suminkštėtų. Tada stambia tarka įtarkuoti raugintą agurką, įberti žiupsnį nuplikytų kmynų, įdėti grietinės, išmaišyti. Labai tinka prie įvairių kepsnių, geriausia prie kiaulienos.

– „Jei galėčiau, pakeisčiau?...“ Taip skambėtų klausimas atsisveikinimui, pažvelgus į kūrybos ir gyvenimo kelią.

– Žinai, ko gero, nieko nekeisčiau, įdomiau už tai, kas buvo, kažin ar sugalvosiu. Gal tik norėčiau ne pakeisti, o šiek tiek ištrinti tai, ką kada nors kam nors ne taip pasakiau – jaunystėje buvau karštakošė ir kategoriška, labai stengiausi tuos charakterio bruožus sušvelninti... O dabar jau pačiai įdomu – kažin, ar pavyko?..

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs