– Taigi, Venecija – savotiška tiek meno, tiek turistų Meka. Kokį įspūdį paliko pati miesto atmosfera, kuomet jame tiek daug visko vyksta?
– Nors Venecijoje buvau nebe pirmą kartą, atrodo, šįsyk turistų buvo dar daugiau, tiesiog tiršta. Didžiausią įspūdį paliko žydų kvartalas, kuriame iki tol nebuvau. Ta neišpuoselėta Venecija... Iš karto pradėjau fantazuoti apie Shakespeare'o „Venecijos pirklį“, nes būtent čia vyksta pjesės veiksmas.
Vėlgi, tas Venecijos klaidumas. Visą laiką pasuki ne ten ir niekaip nerandi kelio. Tik po gero pusdienio įsikirtau į tą sistemą ir pradėjau orientuotis. Žinoma, įspūdį paliko ir Goldonio teatras, kuriame vaidinome.
– Mieste buvo juntama, jog vyksta bienalė?
– Vietiniai gyventojai prie to taip pripratę, kad jų gyvenimas eina sava vaga. Man atrodo, kad Venecijos bienalė itin reikšminga menininkų ar meno vadybininkų sluoksniui, o miestiečiams tai nedaro jokios įtakos. Jie kaip gyveno savo gyvenimą, taip gyvena.
– Vaidinant „Hamlete“ turbūt pavyksta bent per veidrodį žvilgtelėti į žiūrovus. Kokia publika buvo šį kartą?
– Įtariu, jog tarp žiūrovų vietos gyventojų nebuvo. Pasirodė, kad tai labai profesionali publika – teatralai, besidomintys tuo ir specialiai tam atvykę į Veneciją. Kitaip tariant, vyko rimtas kultūrinis turgus. Juk tai irgi verslas.
Mūsų teatras buvo gyvas – tai pajutome iš publikos reakcijos, ryšio tarp mūsų ir jų.
– Juo labiau kad vienoje vietoje buvo tiek daug garsių teatrinių vardų...
– Tai puiki galimybė susiorientuoti, kur link juda teatras: ar tie vardai dar vystosi ir juda tam tikra tėkme, ar tiesiog eksploatuojama tai, kas atrasta anksčiau. Bienalėje buvo galima pajusti bendrą Europos teatro kontekstą bei pamatyti, kur mes dabar esame. Tai yra svarbu ir reikšminga.
Nors pristatėme ne naujausią spektaklį, manau, pasirodėme tikrai stipriai. Mūsų teatras buvo gyvas – tai pajutome iš publikos reakcijos, ryšio tarp mūsų ir jų.
– Venecijos bienalėje teko vaidinti kaip niekad nuožulnioje scenoje. Ar tai paveikė „Hamleto“ mechanizmą, konstruojamą grimo staliukais ant ratukų?
– Tiesiog reikėjo įdėti daugiau darbo, ypač aktoriams, kurie užsiima dekoracijos transformavimu. Aš didelio skirtumo nepajutau – vienoje vietoje tereikėjo nuspausti grimo staliuko stabdį. Kai žinai kodėl esi scenoje, bet kokį trukdį gali paversti vertybe. Tokio spektaklio, kaip mūsų „Hamletas“, tokie trikdžiai sustabdyti negali. Repeticijoje pramokome kiek kitaip elgtis su grimo staliukais, ir tiek. Jeigu tektų vaidinti nerepetavus, tuomet sulauktume daug staigmenų.
