S.Bolta – žymus ispanų teatro režisierius bei scenos menų vadybininkas, bendradarbiaujantis su svarbiausiais Ispanijos teatrais bei pasaulinio lygio profesionalais. Pradėjęs savo karjerą kaip aktorius, Salva išbandė įspūdingą spektrą su dramos amatu susijusių veiklų, tarp kurių išsiskiria jo kaip režisieriaus, teatrų bei festivalių vadovo, taip pat režisieriaus padėjėjo operų pastatymuose su ryškiausiomis pasaulio muzikos žvaigždėmis patirtys.
S.Boltos spektaklių repertuaras svyruoja tarp Lope de Vega, Samuelio Becketto, Eugène Ionesco ir tokių šiuolaikinės dramaturgijos atstovų kaip Donas DeLillo ar Rocío Bello veikalų, atgijusių Ispanų teatro, Valle-Inclán teatro, María-Guerrero teatro, Matadero Madride bei kitų svarbių šalies teatrų scenose.
Nuo 2006 iki 2012 m. jis buvo paskirtas meno vadovu Nacionaliniame dramos centre, 2013 m. S.Bolta tapo Šiuolaikinės Madrido scenos festivalio meno vadovu, o 2016-2018 m. buvo atsakingas už tarptautinio Valensijos teatro festivalio organizavimą. Taip pat Salva bendradarbiavo Karališkojo teatro ir Licėjaus teatro operų pastatymuose su tokiais vokalo virtuozais kaip Anna Netrebko, Jonas Kaufmannas, Olga Peretyatko, Javieras Camarena, Luca Pisaroni, Sondra Radvanovsky, Véronique Gensa, Josephas Calleja, Pretty Yande, Mariuszas Kwiecenas ir daugeliu kitų.
– Pirmiausia norėčiau pastebėti, kad jūs veiklos sritys pasižymi nepaprasta dinamika: režisuojate kūrinius, parašytus pačiose įvairiausiose epochose ir šalyse, jūsų teatro repertuaras svyruoja nuo Lope de Vega iki Samuelio Becketto, Eugène Ionesco ar šiuolaikinės ispanų dramaturgijos, bendradarbiaujate operų pastatymuose, esate buvęs Ispanijos nacionalinio dramos centro vadovu ir pirmininkaujate teatro festivaliuose ir t.t. Kaip jaučiatės užsiimdamas tokia plačia profesine veikla? Tai jūsų paties pasirinkimas ar tam tikra auka, be kurios teatro pasaulyje išsilaikyti sunkiai įmanoma?
– Ne, jokios aukos. Atvirkščiai. Visa tai pasirinkau aš pats. Nėra nė vienos veiklos, kurią man būtų kas nors primetęs. Sutikau jomis užsiimti, nes mane tai domina. Kaip matai, visa mano veikla susijusi su scena, kuri yra mano gyvenimas. Ir bet kuri pozicija, kurią užėmiau spektaklio pastatyme, apskritai sceniniame akte, teatro festivalyje, kaip režisierius, kaip režisieriaus padėjėjas, savu laiku kaip scenos vadovas, kaip šviesų dizaineris, kaip scenografas – visa tai man buvo reikšminga. Būti sceninio pastatymo grupės dalimi man visuomet reiškė kūrybinį darbą. Iššūkis tapti režisieriumi aplankė tada, kai jau buvau susipažinęs su scena iš skirtingų pozicijų. Tuomet jau daugybę metų buvau atsidėjęs teatrinei veiklai Valensijoje, o ir profesionalią karjerą pradėjau kaip aktorius.
Būti sceninio pastatymo grupės dalimi man visuomet reiškė kūrybinį darbą.
Paprasčiausiai aš visada buvau nerami asmenybė, o tokiame mieste kaip Valensija tokio charakterio žmogus būdamas dvidešimt kelerių metų... na, sakykime, aš vaidinau visur, kur tik pasitaikydavo proga, tačiau vis tiek ši veikla užpildydavo viso labo dalį mano gyvenimo. Tad aš įnikau mokytis bei ieškoti patirčių kitose su scenos menu susijusiose srityse: dirbdamas kaip šviesų technikas vienoje trupėje, kaip scenos vadovas kitoje ir taip žingsnelis po žingsnelio plėčiau savo žinias apie tai, kas apskritai yra sceninis menas.
Kartą mano draugas, Valensijos universiteto anglų teatro dėstytojas, kuris taip pat turėjo teatro kompaniją, man davė perskaityti vieną tekstą. Šis mane be galo sužavėjo. Tai buvo italų autoriaus Gianni Clementi kūrinys. Draugas paklausė: „na, ką manai?” O aš atsakiau: „tai nepaprasta.“ Tada jis manęs paklausė: „kodėl tau jo nepastačius?” O aš atsakiau: „niekada negalvojau tapti režisieriumi.” Tada jis pasakė: „taigi, pats metas pradėti.” Aš jo paklausiau ir pastačiau spektaklį.
Šitaip nejučia pasinėriau į teatro režisūrą, ką iki šiol ir darau drauge neatitoldamas nuo kitų sričių, kuriomis užsiėmiau prieš tai. Pavyzdžiui, praeitais metai tobulinausi sceninio apšvietimo kursuose, nes mane labai domina tai, kaip evoliucionuoja apšvietimo technologijos. Manęs neapleidžia entuziazmas sužinoti, kiek įmanoma daugiau dalykų, nes kuo daugiau sceninio darbo aspektų pažįstu ir gebu atlikti, tuo didesnį malonumą man teikia teatras.
– Ne kartą esate sakęs, kad kultūrinė situacija Ispanijoje nepaprastai sudėtinga: kultūros ministras teigia, jog kultūra jau kurį laiką buvo pasidariusi prieinama kiekvienam, todėl galiausiai ji išsisėmė, biurokratinės įstaigos dažnai tik apsunkina kūrybinį procesą, o ir žiniasklaidoje teatras sulaukia itin mažai dėmesio. Ar matote kokį nors priešnuodį šiai situacijai? Ar turite idėjų, kaip išpopuliarinti aukštąjį meną, supažindinti su juo kuo didesnį skaičių žmonių?
– Iš mano požiūrio taško, vienintelis būdas išspręsti tokią problemą – suskaidyti ją į mažesnius vienetus, nes jiems sprendimai egzistuoja. Tu išvardijai kai kuriuos faktorius, kurie lemia kultūros situaciją mūsų šalyje. Tai tik dalis jų. Vienas iš pagrindinių veiksnių, kurį tvarkyti reikėtų pradėti, yra viešosios administracijos darbas, visiškai nepatenkinamas, ir ne vien dėl kultūrai skiriamų menkų lėšų. Kultūra turėtų būti suprantama kaip terpė žmogui augti. Ir šitaip būtų, jeigu politikai turėtų nors kiek humaniškesnę perspektyvą. Deja, taip nėra.
Kultūra turėtų būti suprantama kaip terpė žmogui augti. Ir šitaip būtų, jeigu politikai turėtų nors kiek humaniškesnę perspektyvą.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame politikai žvelgia ne iš humanistinės, bet iš merkantilistinės perspektyvos. Tokia yra Vakarų realybė. Iš visa to išplaukia, kad viešųjų administracijų skiriamos lėšos kultūrai yra lydimos kas kartą vis sudėtingesnių biurokratinių procedūrų. Mano nuomone, viešoji administracija trokšta pateisinti savo egzistenciją ir jaučia poreikį sukurti kiek įmanoma daugiau mechanizmų, kad mes įtikėtume, jog ji mums reikalinga tam, kad galėtume skaidriai valdyti bei administruoti viešuosius fondus. Iš tiesų taip nėra. Dažnai biurokratija sunkina ar netgi užkerta kelią darbui, kurį turėtų atlikti. Šitaip, užuot pasitarnavusi scenos menams ar muzikai, viešoji administracija priverčia sceninius menus, muziką ir kinematografiją tarnauti jai. Todėl mes esame priversti dirbti administracijos primestuose rėmuose, kurie neturi nieko bendra su kūryba ir remiasi biurokratiniais procesais. Tai –užburtas ratas.
Visa tai man tai primena Gojos paveikslą, kuriame Saturnas ryja savo vaikus. Koks galėtų būti šios situacijos sprendimas? „Nubiurokratizacija”. Iš viešųjų administratorių reikėtų atimti dalį galios bei kontrolės. Galiu tave užtikrinti: jei taip nenutiks, tuomet dramos mokyklose į programą teks įtraukti naują discipliną pavadinimu „Vadyba“. Todėl, kad norėdamas sužinoti net pačias elementariausias savo teises, pavyzdžiui, „aš esu aktorius ir noriu žinoti, kokios paramos galiu tikėtis tęsdamas studijas už Europos ribų”, privalau turėti tokius įgūdžius tarsi būčiau baigęs viešojo administravimo magistrą. Viešosios instancijos turėtų padėti užuot apsunkinančios piliečių gyvenimą.
Taip pat man atrodo nepaprastai svarbu atskirti kultūros institucijų, tokių kaip teatrai, dailės galerijos, valdymą nuo politikų. Negali būti atsakingi už šias kultūrines įstaigas politikai ar jų marionetės, priverčiantys jas pasitarnauti valdantiesiems ir teturintys vieną kadenciją įgyvendinti programas ar projektus. Šitaip niekas neturi daugiau nei ketverių metų išplėtoti projektams, nors kultūriniai projektai turėtų būti apgalvojami bent dešimčia metų į priekį.
Labai svarbu atskirti kultūros institucijų, tokių kaip teatrai, dailės galerijos, valdymą nuo politikų.
Galiausiai, pats kultūros ministras kalba, kad kultūros sektorius yra remiamas viešųjų fondų. Turiu pasakyti, jog niekas nepadėtų kultūrai labiau negu tai, kad kultūros ministras patvirtintų paramos įstatymą, kurio jau daugybę metų prašome šioje šalyje ir kuris leistų privačioms įmonėms bei rėmėjams prisidėti prie kultūros finansavimo suteikiant jiems mokesčių lengvatų, kaip vyksta daugybėje šalių. Šioje šalyje nepaprastai sudėtinga ieškoti lėšų privačiame sektoriuje, kurios paremtų kultūrinius projektus, nes nėra jokio procesą palengvinančio įstatymo. Pati Kultūros ministerija turėtų skleisti kultūrą ir ją paremti. Jeigu Kultūros ministras susitelktų į tai, o ne sakytų tai, ką sako, situacija tikrai pasikeistų.
– Paskutinis jūsų režisuotas spektaklis prieš pandemiją buvo Mano itališkas filmas – puikių atsiliepimų sulaukusi istorija apie septynias moteris, jūsų paties apibūdintas kaip „pažeme slenkančias herojes” ar, kitaip tariant, su kasdienybe besigrumiančias moteris, kurias atpažinti galime kiekvienas, atidžiau pažvelgęs į moteris savo gyvenime. Viename interviu pripažįstate, kad nelaikote šio spektaklio feministiniu, nes jis apima daugiau negu ši ideologija ir apčiuopia pačios žmogiškosios būties gelmes. Vis dėlto ne paslaptis, jog pastaruoju metu Ispanijoje feministinis judėjimas labai aktyvus ir jau kurį laiką yra įsigalėjęs teatro pasaulyje. Kas, jūsų manymu, neleidžia Mano itališko filmo pavadinti feministiniu spektakliu?
– Tai, kad Mano itališkas filmas nėra feministinis spektaklis, yra mano asmeninis pastebėjimas. Galėtum pasakyti, kad tau atrodo priešingai. Aš asmeniškai laikyčiau jį feministiniu spektakliu, jeigu pačioje pjesėje būtų siekiama kalbėti apie moterį ir atkreipti dėmesį į situaciją, kurioje ji yra. Į spektaklį, be abejo, įeina šie aspektai, kadangi jame kalbama apie tris moterų iš vienos šeimos kartas. Vienintelis vyras, kuris pasirodo spektaklyje – tai ką tik mirusio šeimos patriarcho lavonas.
Vis dėlto, šis kūrinys nekalba apie moterį. Jis kalba apie apleistus žmones. Apie vienatvę. Apie skurdą. Jis kalba apie ryžtą išgyventi. Kalba apie tai, kokia yra Galisijos provincija ir kaip joje suvokiamas pasaulis. Kalba apie moterį ir jos svajones. Ir visa tai, man regis, siekia daug giliau negu feministinė idėja. Aš tai pavadinčiau humanistine žinia, kurią stengiamasi perteikti, nežinau, sąmoningai ar ne, per moterų gyvenimą. Kaip bebūtų, galutinis spektaklio tikslas yra ne kalbėti apie šias moteris, bet jų pagalba užčiuopti daug universalesnes tiesas.
– Kokią feminizmo įtaką apskritai pastebėjote teatre?
– Aš manau, kad šių laikų revoliucija glūdi feminizme. Ir neturiu omeny revoliucijos, tykančios, kada galės pasireikšti, bet kalbu apie aktyvią revoliuciją, kuri dabar yra jūsų, moterų, rankose.
Siekis išlyginti moterų ir vyrų padėtį mūsų visuomenėje ir šitaip ištaisant istorinį disbalansą Ispanijoje sulaukia vis didesnio atgarsio įvairiose srityse. Įstatymai patvirtinami Kongreso, nutildytos moterys, kurios prabyla, asociacijos, rašytojos, menininkės bei kitos moterys, kurios užima joms teisėtai priklausančias vietas... Laimei, mūsų šalyje egzistuoja įstatymai, kurie, jeigu ir nepriverčia, tai bent jau paskatina, kad augtų moterų procentas bet kurioje veikloje.
Feminizmas yra šio amžiaus pradžios revoliucija. Norėčiau tikėti, jog bent jau mūsų šalyje jis įsitvirtino ilgam.
Kultūros srityje tai yra akivaizdu: daugybė moterų pradėjo veikti pajutusios, jog atėjo tam laikas. Atsiranda daugybė dramaturgių, režisierių moterų, begalė temų, kurios kalba apie moteris arba kurios apie jas nekalba, bet kyla iš moterų. Šitaip mums, vyrams, atsivėrė durys suprasti daugiau dalykų ar į juos pažvelgti naujai. Dėl šios priežasties sakau, kad feminizmas yra šio amžiaus pradžios revoliucija. Norėčiau tikėti, jog bent jau mūsų šalyje jis įsitvirtino ilgam.
Nors ir nebus lengva, tikiu, kad feminizmas įveiks per amžius įsigalėjusį heteropatriarchatą. Ir turiu tau pasakyti, jog aš, kaip homoseksualas, tam tikra prasme irgi jaučiuosi atstovaujamas šio judėjimo, šios kovos, nukreiptos į tai, kas užima daugiau negu turėtų užimti vien todėl, kad tiki, jog tai jo valdos. Aš taip pat iš dalies jaučiuosi karys šioje kovoje ir mokinys, kuris sužino apie tai, ko būdamas vyru nepatiria, bet norėtų išmokti pajusti.
– Per pandemiją pastatei du nepaprastai skirtingus spektaklius, Tamsią naktį, parašytą Sergio Martínez Vila, ir Sempervivum, Dono DeLillo pjesę. Pirmasis nagrinėja dvasingumo bei mistikos temas pasitelkiant San Chuano de la Kruso bei kitų mistikų tekstus, o antrasis kalba apie eutanaziją. Ar pandemija ką nors pakeitė jūsų santykyje su šiais tekstais? Galbūt jis padėjo atkreipti dėmesį į kokius nors aspektus, kurių anksčiau nebūtumėte pastebėjęs?
– Abu projektai jau buvo pradėti įgyvendinti, kai visa tai įvyko, ir nelieka abejonės, kad šie metai kartu su visu skausmu ir mirtimis, kurias atnešė, man suteikė progą pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos.
Kai viskas prasidėjo, mes buvome įnikę į darbą su San Chuanu de la Krusu bei jo mistine poezija, ir per tuos du su viršumi užsidarymo mėnesių dvasingumas bei tyla mano gyvenime įgijo visiškai kitą dimensiją. Ir mirtis. Negaliu tau pasakyti kuo tiksliai, tačiau tas laikotarpis man buvo neužmirštamas dauguma aspektų, nes mane aplankė baimė, nauja baimė, patyriau tylą, naują tylą, kuri iš pradžių mane išgąsdino ir pravirkdė, bet su kuria vėliau susitaikiau ir pasijutau gerai, o dabar... ta tyla... turėčiau tau pasakyti, kad jos ilgiuosi. Ji mane traukia.
Kalbėti apie mirtį tokios gausybės mirčių apsupty man, tikiuosi, ir žiūrovams, šiuo laikotarpiu tapo mažiau baisu ir labiau susieta su meile gyvenimui.
Sempervivum kalba apie eutanaziją kaip būdą išeiti ir taip pat mus priverčia išgyventi konfliktą, apie kurį dažniausiai mąstome kaip apie įstatymą, kurį reikia priimti, kaip apie fundamentalią žmogaus teisę. Bet Sempervivum atveria pirmą planą, kuriame yra artimieji, žmonės emociškai susiję su gulinčiuoju vegetatyvios būklės, ir būtent jie turi nuspręsti, ką daryti su savo tėvo ar kito artimojo gyvenimu. O tuomet konfliktas pakeičia savo pobūdį, nes jo jau nebeįmanoma priimti kaip intelektualinio ar ideologinio klausimo – jis išsišakoja emociniu lygmeniu ir viskas tampa kiek kebliau.
Kalbėti apie mirtį tokios gausybės mirčių apsupty man, tikiuosi, ir žiūrovams, šiuo laikotarpiu tapo mažiau baisu ir labiau susieta su meile gyvenimui. Man regis, gyvenimas bei mirtis yra neatsiejami.
– Viename interviu minėjote, kad jūsų apsisprendimas prisiliesti prie dvasingumo bei mistikos temų pasitelkiant San Chuano de la Kruso kūrybą Tamsioje naktyje buvo nulemtas dviejų dalykų: asmeninio poreikio prisiliesti prie dvasinio darbo bei mistikos ir noro pasirinkti sceninį formatą, kuris skirtųsi nuo to, prie kurio esate pripratęs. Tokiu atveju noriu paklausti, koks buvo pats kūrybinis procesas šio spektaklio, skirto prikelti scenoje tokią intymią, sapnišką bei subtilią patirtį kaip dvasinė ekstazė? Kokius kūrybinio proceso momentus galėtumėte išskirti?
– Išskirtiniausi momentai? Vienas jų buvo, kai pagyvenusi moteris iš San Chuano de la Kruso miestelio man parodė vietą, kurioje mistikas gimė. Tuo metu ji buvo uždaryta, o kadangi aš jau vis tiek buvau atvažiavęs ir norėjau pamatyti namą, moteris man pasakė: „Dabar jis uždarytas, bet, ką gi, jeigu nori jį aplankyti...“ Toliau viskas buvo labai paprasta, nes moteris pasisiūlė aprodyti man namą. O ypatingai sujaudino, kai ji parodė kieme augančią obelį ir pasakė tai, kas neįmanoma, nes prabėgo daugybė metų – ji paaiškino, kad toje obelyje būdamas mažas žaisdavo San Chuanas de la Krusas ir tarė: „gali paliesti ją, jei nori.“ (Juokiasi.)
Taip pat išskirčiau laiką, kai su spektaklio dramaturgu Sergio Martínez Vila, dalijomės tuo, ką perskaitėme, ir abu metėme sau iššūkį atsiverti užuot užsisklendę. Ir tik pačiu paskutiniu momentu prisėdome prie dramatinės spektaklio struktūros. Daugiau nei metus nedarėme nieko kita kaip tik skaitėme taip ir nežinodami, ką veiksime su šia medžiaga. O paskui, be abejo, atėjo repeticijų laikotarpis, kurio tikslas šį sykį buvo ne sukurti vaidinimą, bet pamėginti atlikti sceninį ritualą. Siekiamybė buvo ne paaiškinti, kas tai yra mistinis potyris, bet pasidalinti šiuo ritualu su žiūrovu.
– Kalbėdamas apie Sempervivum esate pasakęs: „Man patinka teatras, kuris atsigręžia į pasaulį [...], kuris rizikingai prisiartina prie to, nuo ko šiuolaikinė visuomenė linkusi nusukti žvilgsnį.“ Neabejotinai Sempervivum paremia šį jūsų teiginį. Ir, vis dėlto, kiek pastangų jums pačiam kainavo akistata su tais klausimais, kuriuos mūsų savisaugos instinktas ragina apeiti? Ar per šį kūrybinį procesą nepasitaikė akimirkų, kai jus patį užplūdo nenumaldomas troškimas nusukti žvilgsnį?
– Tai buvo ištisas išbandymas, bet manau, kad, kaip ir visiems, mano darbas yra svarbi gyvenimo dalis. Man taip pat reikia augti, stoti akistaton pačiam su savimi. Neegzistuoja vienas Salva ir kitas Salva, yra tik vienas vienintelis Salva. Dėl šios priežasties stengiuosi dirbti su spektakliais, kalbančiais apie temas, kurios man atrodo svarbios ir kurios man padeda ką nors atrasti.
Stengiuosi dirbti su spektakliais, kalbančiais apie temas, kurios man atrodo svarbios ir kurios man padeda ką nors atrasti.
Paprastai renkuosi tekstus, kuriais metu sau iššūkį prisiversdamas eiti toliau negu siekia mano žinios tam, jog galėčiau papasakoti tai, ką nujaučiu juos norint pasakyti, bet ko nesužinosiu, jeigu tų spektaklių nepastatysiu. Man visada tai bus darbas, kuriame turėsiu įveikti savo paties kelyje stovinčią sieną.
Be to, jaučiu, jog mano sieloje glūdi kažkas, kas vis labiau plečiasi. Tiesiog aš visą laiką stengiuosi surasti mūsų būties prasmę. Ir noriu atsidurti tose vietose, kuriose įgysiu daugiau vertingos patirties, šiek tiek priartinančios prie mūsų egzistencijos klausimo.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį poreikį? Kaip jis jus veikia, juolab kad ne visuomet yra sąlygos tai įgyvendinti?
– Tai siaubinga. Dažnai galvoju: „kaip gaila, kad nesu dailininkas.” Jeigu būčiau dailininkas, atsikelčiau iš ryto, pasiimčiau dažus bei drobę ir man to užtektų. Tačiau teatras yra darbas su kolektyvu ir todėl situacija čia kitokia. Tam, jog pastatytum scenoje spektaklį reikalingas kūrinys ir erdvė, o tai kur kas sudėtingiau.
Esu pratęs pakeisti šį poreikį įvairiais užsiėmimais, kurie leidžia išlieti savo vaizduotę bei kūrybinę energiją. Veikiu daug dalykų, kurių dalis yra susiję su sceniniu darbu, o kiti ne. Tie, kurie susiję su scena, kai kada yra režisieriaus ar techniko padėjėjo vaidmuo, bet man tai nesvarbu. Net ir tuomet aš matau savo darbą kaip nepaprastai svarbų komandoje, dėl to nepaliauju dalyvauti projektuose – kai kuriuos režisuoju aš pats, o kituose pasitarnauju kitų žmonių idėjoms įgyvendinti. Man nesvarbu.
Klausi manęs, kokie mano, kaip režisieriaus, tikslai? Statyti teatrą, kuris suliepsnotų žiūrovų mintyse. Ir ištirpdytų jų sielas.
– Kokie jūsų, kaip režisieriaus, tikslai?
– Klausi manęs, kokie mano, kaip režisieriaus, tikslai? Statyti teatrą, kuris suliepsnotų žiūrovų mintyse. Ir ištirpdytų jų sielas.
– Dažnai dirbate režisieriaus padėjėju nuostabiose operose. Kokį ryšį jaučiate su šiais kūriniais ir pačiu darbo procesu palyginus su jūsų paties režisuojamomis pjesėmis? Ir apskritai, ką jūsų gyvenime reiškia opera?
– Muzika man buvo labai svarbi visą gyvenimą. Mano spektakliuose muzika taip pat turi didelę reikšmę. Juose yra kažkas, kas stipriai siejasi su girdėjimu, o santykis su tuo, kas vyksta scenoje, susideda ne tik iš matymo, bet ir iš klausymosi. Klausymosi muzikine žodžio prasme – kompozicijos, disonanso, asonanso, tylos, tempo, ritmo, viso, kas sudaro muziką, klausymosi, viso, kas, kaip muzika, glūdi manyje ir, man visiškai nesistengiant, dalyvauja mano spektaklių pastatymuose.
Opera man, kaip režisieriui, yra svajonė, o jos scena – vieta, kurioje man patiktų gyventi.
Žinoma, operoje tai priklauso nuo to, ką parašė kompozitorius. Joje susiduri su tuo, kaip libretas, veiksmas ir muzika susijungia tam, kad gimtų spektaklis. Įgyvendinti scenoje šį projektą, kuris peržengia teksto ribas, išsilieja muzikinėje partitūroje... Dimensijoje, kuria atsiveria opera, visa įgyja daug didesnį mastą negu gyvenime, visa įgyja mitinį, pakylėtą pobūdį. Opera man, kaip režisieriui, yra svajonė, o jos scena – vieta, kurioje man patiktų gyventi.
– Nuostabu. Man taip pat patiktų gyventi operoje. Barokinėje.
– Oho, fantastika. (Juokiasi.)
– Tarp naujos kartos žiūrovų neretai išgirstu komentarus, kad opera – „elitinis“ menas, šitaip tarsi pagrindžiant jos sąlyginai nedidelį populiarumą visuomenėje. Jūs ir pats esate pakomentavęs, jog „valdžia niekaip negali suprasti, kad menas nėra prabanga“. Kaip manote, kokie pagrindiniai faktoriai nulėmė šį mitą?
– Šie faktoriai yra pats operos gimimas. Operos ištakos yra ne kas kita kaip karalių kapitalas, nes būtent rūmai patikėdavo kompozitoriams savo pačių pasilinksminimo formulę. Taigi opera gimė kaip milijonierių, t.y. aukštuomenės, karalių, remiamas menas. Ir tai šiek tiek stabdo jos sklaidą šiandien.
Apvalyti operą nuo visa to, apvalyti ją ne nuo jos meninės vertės, bet išpopuliarinti ją – tai darbas, kurį mes galime atlikti. Nėra priežasties, kad opera būtų ekskliuzyvinė, nebent mes ir toliau ją traktuosime kaip prabangos prekę, skirtą tik išgalintiems sau ją leisti. Tol, kol viskas bus šitaip, savaime suprantama, ji liks skirta elitui, nes bilietas į spektaklį kainuoja tris šimtus eurų. To priežastis susijusi su operos istorine tradicija, kurios mes iki šiol nesugebėjome atsisakyti.
Opera neprivalo būti elito produktas. Mūsų pareiga pakeisti šią sampratą.
Ne taip seniai atsirado operos atlikėjų atstovai, kurie nulėmė, kad stipriai išaugtų jų atstovaujamųjų įkainiai. Viskas čia truputį kaip meno rinkoje, tiesa? Kodėl paveikslas kainuoja tiek ir tiek? Ogi todėl, jog patys jo merchants tuo pasirūpino: kaip išsidėstę paveikslai, už kiek juos galima parduoti, o už kiek ne... Šitoks nebylus merkantilinis reguliavimas nulemia kainas.
Tam tikra prasme operoje vyksta tas pats. Jeigu tai būtų galima pakeisti... Kaip meniniam aktui, operai visa to nereikia. Jai tereikia gerų balsų, gerų muzikų ir atlikėjų, gerų aktorių ir gerų režisierių, kaip ir teatre. Ir viskas. Bet ji neprivalo būti elito produktas. Mūsų pareiga pakeisti šią sampratą.
– Būdama iš Lietuvos negaliu nepaklausti, ar lietuviško teatro arba kitokio meno apraiškos pasiekia ispanų kultūrinę terpę? Ar pats esate susidūręs su lietuviškais autoriais ar kūriniais?
– Deja, ne. Nuo pat tada, kai buvau scenos menų vadybininku ir turėjau galimybę ieškoti tarptautinėje rinkoje kompanijų, kurias galėčiau pakviesti į savo šalį, nesusidūriau su niekuo iš Lietuvos. Kai kurių Europos šalių šešėlis ir galia užtemdo smulkesnius darbus. O aš ieškojau tarp scenos menų, kuriuos gerai pažįstu.
Apie Lietuvos scenos meną nesu nieko girdėjęs ir manau, kad pastangos tapti matomais turėtų atsirasti iš pačių lietuviškų teatro kompanijų tam, kad galėtume su jomis susipažinti ir kad įgytume galimybę prisiliesti prie jų, įtraukti jas į programas... Manau, jog visu tuo iš esmės turėtų užsiimti Lietuvos valdžia bei patys teatrai ar kitos kompanijos.
– Baigiant norėčiau paprašyti, kad pasidalintum savo ateities projektais?
– Kuriais? Kuriuos įgyvendinsiu? Ar kuriuos norėčiau įgyvendinti? Šiuo metu dalyvauju keliuose muzikiniuose projektuose. Vienas jų yra Toskos produkcija, kurią jau statėme prieš kelerius metus ir kur aš buvau režisieriaus padėjėjas. Ją statysime ir Karališkajame teatre.
Ir dar yra du spektakliai, kuriuos norėčiau pastatyti, bet apie kuriuos negaliu tau nieko tikslaus pasakyti. Vienas remtųsi mano mėgstamo norvegų autoriaus pjese trims aktoriams – absoliučiai fantastiškas kūrinys. Kita pjesė, kurią svajoju pastatyti, yra parašyta mano mėgstamiausio šiuolaikinio ispanų dramaturgo Sergio Martínez Vila. Sukryžiuokime pirštus, kad vieną dieną šiuos projektus pavyktų įgyvendinti.
