Man regis, kad tiesa miršta ne tik tuomet, kai meluojame arba ją nutylime, bet ir tada, kai ją lyg tarp kitko išsakome ir nebetenkame galimybės pasakyti jos dar kartą, tinkamai. Kai tam nepasirengę save, savo praeitį bet kam išdaliname. Kai atiduodame ją diskusijoms, šaltiems svarstymams, lyginimams, praeičių matematikai. Kai mums vis dar skauda, o kalbame taip, lyg neskaudėtų, lyg mūsų nebūtų, lyg būtume jau nurepetavę save, perrengę daug kartų ir išsirinkę vieną iš tų mažiausiai į akį krentančių variantų, – tinkamą rodyti, šiuolaikišką, subtilų, be humoro ir su atsainiai pasvertu skausmo kiekiu.
Tiesa miršta ne tik tuomet, kai meluojame arba ją nutylime, bet ir tada, kai ją lyg tarp kitko išsakome ir nebetenkame galimybės pasakyti jos dar kartą, tinkamai.
Atrodo, kad dokumentinis kinas patrauklus ypač tuo, kad pagauna tą vienintelį, nepakartojamą atvirumo momentą. Užrašyti pokalbiai, be abejo, taip pat turi galimybę prie to atvirumo prieiti. Tačiau dokumentinis teatras, akcentuojantis ne veiksmą (kuris dažniausiai būna jo varomasis variklis), o tiesą, tą stebuklingą atvirumo akimirką, per kurią atsiskleidžia tikroji žmogaus prigimtis, negailestingai nuvalkioja ir nuskausmina. Mat čia bandoma pakartoti (ne užauginti ar sukurti tam sąlygas) patį autentiškumą, o tai juk nėra (ir pikta vien nuo minties, kad galėtų!) pakartojama. Tikiuosi, dokumentikai teatre šiais metais daug dėmesio skirsiąs festivalis „Sirenos“ sugriaus šį mano įsivaizdavimą ir parodys labiau teatrui pritaikytą tiesos paieškų bandymą.
Tiesa miršta tada, kai paleidžiam vadžias ir duodame valią vien tik beprasmiui atsitiktinumui. Kai spektaklio erdvė (šiuo atveju Vingio parkas), pasirenkama labai netikėtai, tačiau be jokių išskaitomų priežasčių. Tingiais žingsneliais keliaujame parko takeliu 15 minučių į priekį ir 15 minučių atgal. Šnekučiuojamės nugludintoje miesto gamtoje – kasdienėje sportininkų ir vežimėlius stumiančių motinų aplinkoje. Aktorių (Aidas Jurgaitis, Neringa Krunglevičiūtė, Gabrielė Ladygaitė, Pijus Narijauskas, Miglė Polikevičiūtė, Eglė Špokaitė, Jūratė Vilūnaitė) priėjimas prie žiūrovų taip pat be galo išskirtinis – vienam žiūrovui tenka vienas aktorius – bet tuo nei akimirką nepasinaudojama. Prisistatę tikraisiais vardais netrukus aktoriai pradeda deklamuoti savųjų personažų istorijas. O ką jos jiems reiškia ir ko tikimasi iš šio vienintelis žiūrovo, tiksliau, klausytojo – visiškai neaišku. Taip ir nesupratau, koks per šį „turą“ buvo mano vaidmuo, rodės, svarbiausia užduotis – netrukdyti, nenutraukti sklandžiai iš aktorės lūpų sklindančio teksto.
Ir dar, tiesa miršta tada, kai naudojame svetimą skausmą, svetimą atvirumą tik tam, kad save, savo tuštumą, savo buitiškumą pridengtume.
Ir dar, tiesa miršta tada, kai naudojame svetimą skausmą, svetimą atvirumą tik tam, kad save, savo tuštumą, savo buitiškumą pridengtume. Sonya‘os Winterberg užrašytos tikrų vokietukų istorijos, išmėtytos kiekvienam žiūrovui po vieną ir išsakytos kasdienių pašnekesių (juk pasivaikščiojimas) principu skamba kaip paprasčiausia apkalba, kaip šaltas, demonstratyvus susirūpinimas tuo, kas tavęs iš tiesų neliečia. Ir jau visai nesvarbu, kad tai ir mūsų istorija, kad visos baisybės vyko šalia ir kad išsakomi faktai tikri. Nes abu pašnekovai, tiek aktorius, tiek klausytojas – sufalsifikuoti, dirbtinai šios istorijos sujungti. Jiems belieka vaidinti pasivaikščiojimą prieš kitus, atsitiktinius Vingio parko žmones ir atrodyti padoriais, eiliniais praeiviais.
Perskaičius visas šešias istorijas (juk girdėjau tik vieną) kyla daugybė minčių. Apie laiką, kurio tėkmė keičia mūsų istoriją, apie vaikystę, kurios metu daugybę dalykų kitaip supranti, apie pirmąjį susidūrimą su mirtimi, apie tai, kiek daug turime ko netekti, apie karą ir paprastą žmogų jame ir kiek daug, praktiškai viską, gali užgožti instinktai. Ir akivaizdu, kad šios istorijos papildo, praplečia viena kitą ir yra vertingos kaip tik dėl savųjų panašumų ir skirtumų, dėl to, kad ši patirtis – bendra. Tačiau tai jau ne spektaklis ar bent jau ne šis, tai – gyva istorija.
