Pavasarį įvykusi operos premjera pradžiugino garbingos Lietuvos istorijos sekėjus, didžių Lietuvos didikų – Radvilų ir Chodkevičių – priešpriešos istoriją muzikinėje scenoje jau matė ir girdėjo Kėdainių miesto šventės ir M.Oginskio muzikos festivalio Plungėje žiūrovai, o dabar šiandienos menininkų žvilgsnį į intriguojančią tarpukario operą išvys ir sostinės auditorija.
Operos „Radvila Perkūnas“ premjera įvyko prieš 81 metus Kaune, Valstybės teatre – 1937 m. vasario 15 d. – 19-ųjų Nepriklausomybės metinių išvakarėse, tačiau savo siužeto aktualumu, istorinėmis peripetijomis tebėra aktuali ir šiandien.
Operos siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės Radvilos ir Chodkevičiai savo skirtingus religinius įsitikinimus ir turtinius interesus geba atmesti ir susivienyti vardan Tėvynės gerovės ir Laisvės, užsienio invazijos fone. Pasak operos režisieriaus Kęstučio S.Jakšto: „Šiandieninė situacija labai panaši į buvusią 1600 metais: turime išorinių grėsmių, ryškią politinę nesantaiką ne religiniu, o ambicijų pagrindu. Pagrindinę operos mintį – ar reikia mums aukų, kad taptume vieningi – ko gero išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ir ryškiausiai ji atskleidžiama žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dainuojamaisiais žodžiais – „kalbėtis turim, tartis“.
Režisierius K.S.Jakštas tikslingai libretą sutrumpino ir adaptavo naujam pastatymui. „Pradžioje tarsi užrištomis akimis bridome į drumstą vandenį. Nežinojome kaip skamba muzika, kaip ją priims solistai. Teko išgryninti begalę siužetinių linijų, suredaguoti pasenusį dramaturginį tekstą, pataisyti libretą taip, kad finalas būtų pakilus, skambėtų susitaikymo gaida. Tai milžiniškos apimties projektas – operoje nepaprastai daug geros muzikos ir neįtikėtina, jog anuomet lietuvių kompozitorius galėjo sukurti tokio galingo skambesio operą. Nūdienos kūrėjai vargu ar imtųsi tokio grandiozinio darbo“.
Dirigentas J.Janulevičius, atsiklausęs leidimo šį kūrinį statyti operos autoriaus šeimos, džiaugėsi, kad kompozitoriaus anūkas, pianistas profesorius Jurgis Karnavičius pasitikėjo juo, teatro artistais ir tikėjo, kad senelio kūrinys dienos šviesą išvys teisingai sutvarkytas. „Ėjau „va bank“ prisiėmęs funkciją prikelti kūrinį naujam gyvenimui. Buvo apėmusios abejonės, baimė, netikrumo jausmas, tačiau po grūdelį dėliojant viską į vietas, akys šviesėjo ir dabar turime brangakmenį, kurio briaunas nušlifavus, jis virto deimantu“ – apie prikeltą operą sako J.Janulevičius.
Scenografiją operos „Radvila Perkūnas“ spektakliui sukūrė šių metų Nacionalinės kultūros premijos laureatas Gintaras Makarevičius drauge su Dainiumi Liškevičiumi, kostiumus ir grimą – dailininkai Dan Zinkevič ir Kristina Valančiūtė. Scenovaizdis grindžiamas barokinės bažnytinės architektūros imitacija ir istorinių kostiumų stilizacija.
Sudėtingas chorines partitūras su kolektyvu paruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, scenos judesį sumąstė choreografas Danius Bervingis. Pagrindines partijas Vilniuje spalio 24 d. dainuos: Raminta Vaicekauskaitė (Sofija Olelkaitė), Tomas Ladiga (Radvila Perkūnas), Mindaugas Zimkus (Jonušas Radvila), Giedrius Prunskus (Jeronimas Katkus), Rūta Zaikauskaitė (Sofija Katkuvienė), Kęstutis Alčauskis (Vyskupas Giedraitis), taip pat Žanas Voronovas, Marija Arutiunova, Ramūnas Urbietis, Povilas Padleckis, Andrius Apšega ir kt.
Dalindamasi įspūdžiais po premjeros kultūros apžvalgininkė Edita Grudzinskaitė „Muzikos baruose“ rašė: „Salė sulėtino kvėpavimą. J.Karnavičiaus muzika išsyk užsitarnavo ausų pagarbą. Operos muzikoje girdėti viskas: ir kietas muzikinis išsilavinimas, ir patirtis, ir europietiški kontekstai, susipynę su lietuviškuoju folkloru, darniai ir organiškai įausti į muzikinę medžiagą. <...>. Salę užliejo tautino romantizmo banga, kurios fiziškai ir emociškai nesu išgyvenusi teatre, tik galėjau piešti vaizduotėje, skaitydama laikinosios sostinės kultūros gyvenimo atspindžius to meto spaudoje. „Radvilos Perkūno“ premjerose tai buvo galima patirti savo oda“.
Dramaturgas Balys Sruoga, planavęs šia tema parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją: jaunų žmonių meilės istoriją, įveltą į dviejų galingų XVI a. pabaigos Lietuvos šeimų ginčą. Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų, tačiau to laikmečio Lietuvos politinis kontekstas puikiai jaučiamas. Slucko kunigaikštytė Sofija Olelkaitė, kurią kaip našlaitę globoja didikai Katkai (Chodkevičiai), yra pažadėta Radvilos Perkūno sūnui Jonušui. Abu jaunieji myli vienas kitą bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai. Pastariesiems nenorint išleisti Sofijos už Jonušo, Radvila Perkūnas pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga. Gresia vidaus karas. Susikivirčijusiųjų šalių taikyti imasi žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti sužadintu patriotizmu – „ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų“. Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Radvilos Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį.
Operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs B.Sruogos talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. Muzikinė operos medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, papildyta vienu kitu lyriniu intarpu, pagrįstu lietuvišku melosu.