Taigi, šių metų vasario 25 d. Jaunimo teatre įvykusi spektaklio „Barbarai“ premjera virto savotiška dilema: ar verta į tą pačią upę bristi jau trečiąjį kartą? Ir ar spektaklio kūrėjams pavyko šį kūrinį atskleisti naujai? Galiausiai, ko tikėtis žiūrovams, kurie nėra susipažinę nei su knyga, nei filmu?
Spektaklio „Barbarai“ režisierius – lietuviams jau pažįstamas Árpádas Schillingas. Šio vengrų režisieriaus lietuviškoje sąskaitoje iki šiol buvo jau trys spektakliai: Vilniuje Jaunimo teatre kurtas „Autonomija“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – „Didis blogis“ ir spektaklis „Įstrigę“, pristatytas Klaipėdos jaunimo teatre. Šiame tekste plačiau aptariami „Barbarai“, ketvirtasis režisieriaus statytas spektaklis Lietuvoje apskritai ir antrasis jo spektaklis būtent Vilniaus Jaunimo teatre. Lyginant 2019 metais šiame teatre Á.Schillingo statytą „Autonomiją“ ir „Barbarus“, pastarasis spektaklis tematiškai kur kas klampesnis, tamsesnis bei niūresnis. Kita vertus, tai leidžia pamatyti ir iki šiol nepažintas šio režisieriaus puses.
Kokia vidinė rezignacija laukia individo, kai jis stoja skersai kelio imperializmui?
Romano, filmo ar spektaklio plėtojama istorija yra labai artima Franzo Kafkos kūrybai – aukštas valstybės tarnautojas – bevardis Teisėjas – pradeda abejoti Imperijos, kuriai tarnauja, metodais, tačiau pasipriešinimas ar neutralumas yra neįmanomi. Visas kūrinys, nepriklausomai nuo to, ar jis knygos puslapiuose ar scenoje, persmelktos vienos pamatinės idėjos – kokia vidinė rezignacija laukia individo, kai jis stoja skersai kelio imperializmui? Bevardis senstantis Teisėjas, kurį spektaklyje įkūnijo Valentinas Masalskis, jau kelis dešimtmečius skaičiuoja pasienio miestelyje, kuriame bėgant laikui prisijaukino ramų gyvenimo būdą ir tempą. Žinoma, mieste pasirodžius pulkininkui Džolui (spektaklyje vaidina Gediminas Storpirštis) ir pradėjus taikyti kraupius metodus belaisvių tardymui, Teisėjas pradeda asmeninį pasipriešinimą. Vėliau Teisėjas išgelbėja suluošintą belaisvę (vaidina Viktorija Kuodytė), kuriai pradeda jausti globėjiškus jausmus. Nors šios istorijos pabaiga nuspėjama – veikėjų tarpusavio dinamika, atmosfera ir režisieriaus baigiamieji akordai – anaiptol. Pavyzdžiui, V.Masalskio Teisėjo ir G.Storpirščio pulkininko dinamika dažnai primena Henriko Ibseno pjesės „Visuomenės priešas“ brolių Stokmanų priešpriešą. Tuo metu V.Kuodytės įkūnyta belaisvė ir V.Masalskio Teisėjas pirmoje spektaklio dalyje apskritai sulėtina tempą ir mikroskopiškai išdidina vienas kito pažinimą bei santykį.
Pats spektaklis prasideda labai gyva, atmosferine ir dinamiška scena, kurioje veikia didžioji dalis iš 23-ų spektaklyje pasirodančių aktorių. Ši bei kitos kelios scenos padeda išryškinti puikų scenografės ir kostiumų dailininkės Renatos Valčik sprendimą: scenoje dažnai išskiriami du planai – pirmas, kuriame verda įprastas gyvenimas ir antras, paraleliai atkuriantis kankinimus, belaisvių kančią ar Imperijos tarnautojų šaltakraujiškumą. Taip scenografija vienu metu yra ir vientisas vaizdas, ir daugiasluoksnis miestelio pjūvis, leidžiantis iš karto atskleisti bei plėtoti dvi ar net tris atskiras personažų linijas.
Apšvietimas spektaklyje labai papildo bendrą kuriamą nuotaiką, o pasikeičia beveik nejuntamai.
Scenografinį sprendimą gerai papildo ir šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko įžvalgumas – kai kuriose scenose intuityviai atkuriama prieblanda ar pro langus krentančios šviesos dryžiai. Apšvietimas spektaklyje labai papildo bendrą kuriamą nuotaiką, o pasikeičia beveik nejuntamai. Ypač kai vienu metu tenka stebėti ir pirmą, ir antrąjį planus.
Spektaklio scenografiją išbaigia pačiame scenos priekyje paruoštas juodžemis, spektaklio kūrėjams kainavęs ir pirmąją žiūrovų eilę. Kita vertus, jis įžemina tiek pačius personažus, tiek ištisas scenas – barbarai juk purvini, nesiprausę? Po kankinimų atvesdinami veikėjai yra juodai išteptais veidais, todėl žemė, ant kurios tenka laipioti ne vien belaisviams, visus tarsi suvienodina ir trina ribas tarp abiejų pusių. Taip kartais atrodo, kad barbarai paprasčiausiai yra tiesiog visi žmonės.
Atskiro paminėjimo vertas spektaklio kompozitorius ir dainų tekstų autorius Martynas Bialobžeskis. „Barbaruose“ skamba vien gyva muzika, kuri pirmoje dalyje atliekama pianinu, akustine gitara ir akordeonu, o antrojoje – dviem elektrinėmis gitaromis ir būgnais. Toks išskirstymas padeda ir aktoriams atskleisti skirtingų dalių nuotaiką – pirmojoje labiau jaučiame tykią melancholiją, nostalgiją, o antrojoje kur kas daugiau įtampos, fatališkumo ir triukšmo. Net žanriškai abiejų dalių muzika ir dainos skiriasi, tarsi atspindėtų kelias skirtingas kartas ar laikmečius. Prie instrumentų visais atvejais stoja patys personažai, todėl muzikinis spektaklio fonas bei dainos tampa labiau neatsiejami nuo veiksmo scenoje, sukuria betarpiškumo jausmą tarp aktorių ir žiūrovų.
Kalbant apie esminius skirtumus tarp knygos, filmo ir šio spektaklio, juo tampa aktorių vaidyba ir gylis, į kurį režisierius leidžia jiems panirti. Pavyzdžiui, filmas, kad ir kokie puikūs aktoriai jame bevaidintų, vietomis buvo per akivaizdus. Viskas netgi pernelyg taip, kaip gali įsivaizduoti perskaitęs aprašymus knygoje. Net spalviškai jis buvo kiek per vienodas ir nuobodus, nuspėjamas.
Galiausiai, taikliai ir stebėtinai tiksliai fiksuojama pagrindinio veikėjo, V.Masalskio Teisėjo, raida.
Tuo metu spektaklyje Á.Schillingas atranda gana netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, visų Imperijos kareivių vienodumas atskleidžiamas per klasikinę vyrišką eilutę ir sulaižytus plaukus. Smūgių kruša – būgno dūžiai. Galiausiai, taikliai ir stebėtinai tiksliai fiksuojama pagrindinio veikėjo, V.Masalskio Teisėjo, raida. Čia jis patogiai savo vietoje gyvenime besijaučiantis tarnautojas, čia atvirai kelia moralinius klausimus, o čia jau teisina savo gašlumą.
Kitoje scenoje Teisėjas tiesiog guli ant juodžemio ir tyrinėja žymes ant atkastų medinių plokščių arba tiesiog žiūri į vieną tašką, kol už jo ir aplink jį žmonės mėgaujasi gyvenimu ar akimirka. Jei egzistuoja būdas maksimaliai atskleisti šio personažo daugiabriauniškumą, tą V.Masalskis absoliučiai padaro scenoje, negailėdamas savęs nė akimirkos. Tuo pačiu tai ir būdas pamatyti šį aktorių žengiant per įvairias ribines situacijas, pakeliui atskleidžiant, kodėl jis linksniuojamas tarp geriausiųjų mūsų šalyje. Vien ko verta scena, kurioje Teisėjas prišliaužia prie kareivių ir klausia jų, „kokioje atmosferoje šie gyvena“.
Kalbant apie atmosferą apskritai, Á.Schillingas ją taip pat geba įtaigiai kurti. Nors Imperija, kuri veikia tiek knygoje, tiek spektaklyje nėra įvardijama, laikmetis, jo aktualijos ir nuotaikos net labai juntamos. Šio jausmo perteikimui labai pasitarnauja ir pilna scenoje veikiančių aktorių sudėtis, nes visi nuolat turi darbo. Kartais jis reikšmingesnis, kartais mažiau reikšmingas, bet iš jų natūralių ir nepritemptų sąveikų dažnai susijungia neperpildytas, paveikus bei ryškus paveikslas. Itin ryškiai įsimena ir Viktorijos Kuodytės personažas, nes jos vaidinama belaisvė nekalba, tačiau kūno kalbos raiška – fenomenali. Tiek emocionalias emocijas, tiek linksmesnius scenų blyksnius ji perteikia neperkrauta kūno kalba, o tai tik dar labiau įtraukia į veiksmą. Ypač kai šiose scenose tarsi specialiai neskamba muzika, todėl žiūrovo dėmesys gan taikliai sufokusuojamas į V.Kuodytės ir V.Masalskio bei jų neįprastą, bet paveikią tarpusavio sąveiką.
Tiesa, kai kurios scenos, kad ir kokias prasmes koduotų, kartais iškrenta iš bendro konteksto arba kuria invazinį efektą – ne priduoda bendram spektakliui svorio, bet jo atima. Taip pat sėdintiems pernelyg arti scenos gali tekti pajusti žemę, dulkes ar dūmus gerokai stipriau nei sėdint viduryje ar dar toliau, todėl esant didesniam jautrumui geriau iš karto rinktis tolesnes vietas. Spektaklyje nėra naudojami ryškesni vaizdiniai ar garsiniai efektai. „Barbarai“ prieinami ir kitakalbiams, nes spektaklyje yra titrai anglų kalba.
Kalbant apie spektaklio aktualumą – jis neginčijamas, bet palies visus tikrai nevienodai. Su kuo režisierių ir visą komandą tikrai galima pasveikinti, tai paveikumu – jį pasiekti pavyko kur kas geriau nei 2019 metų filmui.
Spektaklyje paliekamos atviros durys į papildomas plotmes, kurias sumaniai paspendžia režisierius. Pasirinkusiems praleisti vakarą čia derėtų nusiteikti daugiau pamąstyti nei atsipalaiduoti. Bet net ir įsitraukus pati „Barbarų“ pabaiga lengvai ir labai netikėtai prigauna žiūrovą. Galbūt būtent todėl, kaip akcentas bei kaip prasmingas niuksas, pati spektaklio pabaiga ir palieka įspaudą atmintyje.
