Specifine, lakoniška kalba rašytas modernios klasikos kūrinys šiuo metu repetuojamas Klaipėdos dramos teatro scenoje. Visai greitai, jau vasario 10 d., vyks Jokūbo Brazio režisuoto „Storo sąsiuvinio“ premjera.
Ši premjera turėjo vykti praėjusių metų gegužės pradžioje, bet vieną iš pagrindinių vaidmenų atliekančiam aktoriui Andriui Alešiūnui patyrus traumą, kruopščiai sudėti planai subyrėjo.
„Darbas nutrūko pirmąją dieną, kai buvo pastatyta scenografija, kai turėjo prasidėti pirmosios repeticijos joje“, – prisiminė režisierius J. Brazys. Jis pasakojo, kad dar buvo ieškoma, kaip išsaugoti spektaklį, pakviestas kitas aktorius, Džiugas Grinys, jis skubėjo mokytis didžiulį
vaidmeniui tenkantį tekstą, buvo pradėtas jo įvedimas, bet laiko buvo likę tiesiog per mažai.
Kūrybinė komanda ir aktoriai prie nebaigtų repeticijų grįžo nuo šios savaitės pradžios – iki premjeros laukia įtemptos, bet labai įdomios dienos.
„Storas sąsiuvinis“ pasakoja brolių dvynių istoriją (aktoriai Saulius Ambrozaitis ir Džiugas Grinys): mamos (akt. Toma Gailiutė) palikti pas senelę (akt. Alina Mikitavičiūtė) jie pakliūva į atšiaurų pasaulį ir norėdami jame išgyventi susikuria išlikti turinčias padėti taisykles.
Jie atlieka specialius kūną ir dvasią grūdinančius pratimus, treniruojasi išgyventi be maisto, vandens, be meilės. Tuo pačiu broliai storame sąsiuvinyje rašo savo dienoraštį. Kadangi žodžiai apgauna, dvyniai aprašinėja tik tai, kas iš tiesų nutinka, be jokių subjektyvių vertinimų. Jie labai talentingi, tad jų mokslai netrukus ima duoti vaisių – dvyniai tampa gąsdinančiais, pagal savitą kodeksą egzistuojančiais žmonėmis.
Režisierius pasakojo, kad A. Kristof „Storą sąsiuvinį“ aptiko atsitiktinai ir knyga įtraukė nuo pirmų puslapių. Pasirinkęs ją kaip pamatą spektakliui, jis minėjo labai sudominusius „Storo sąsiuvinio“ personažus.
Knygos skaitytojui jie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti bejausmiai, bet tai, anot J. Brazio, tik fasadas, „labai sudomino, kokios filosofijos laikosi aprašomi broliai dvyniai. Jie turi labai aiškų moralinį stuburą, iš pirmo žvilgsnio nežmogišką, bet vedantį į humanizmą.
Tokį stuburą turi tik biblijiniai veikėjai, pranašai. Jie nesivadovauja įprastomis gėrio ar blogio kategorijomis. Jų filosofija įdomi – jei kažkam reikia, būtinai duosiu“.
Beveik metų pertrauka kuriamam spektakliui, režisieriaus nuomone, turi nemažą poveikį, „būna, kad pauzė subrandina kūrinį, bet būna, kad ir visai nuo jo atitrūkstama. Grįžę prie „Storo sąsiuvinio“ matome, kad per laiką, kol buvome atsitraukę, mūsų požiūris į karą apsivertė aukštyn
kojomis. Tai reiškia, kad ir pats kūrinio suvokimas, jo išjautimas tapo absoliučiai kitokie“.
Klausiamas apie įvykusius spektakliui svarbius reikšmės poslinkius, J. Brazys palyginimui minėjo pradinę repeticijų situaciją praėjusiais metais, „pamenu, kai su aktoriais darėme pirmąjį skaitymą, jiems sakiau, kad noriu, jog eliminuotume karą. Jie nesuprato, ką šneku ir ar nusišneku. Pabandėme, o kitą dieną prasidėjo karas – tada karas tapo net labai svarbus. Mes tuomet analizavome kūrinį ir buvome kaip vaikai, bandantys suokti karo egzistavimą, bandėme suvokti
save karo šešėlyje. Prie spektaklio grįžę po pertraukos, jaučiamės šiek tiek kaip vaikai iš knygos – jau esame pripratę prie karo, jis mums ne naujiena. Per tą laiką priprasta prie antraščių apie bombas
ir skausmą. Taigi, skaitome iš naujo ir iš naujo analizuojame tai, kas privalo būti iš naujo analizuojama – siaubas ir gėris“.
Nemaža pertrauka sąlygojo kitokį santykį su realybe ir to nulemtą
kitą santykį su kūriniu, dėl to dabar vykstančių repeticijų metu į kai kuriuos esminius dalykus žiūrima iš kito atspirties taško. „Kitaip pamačiau pačius brolius. Jei kertinė kūrinio šaknis – broliai,
tai dabar ta šaknis sodinama visai į kitą dirvą“, – nenorėdamas per daug atskleisti būsimo scenos vyksmo kalbėjo J. Brazys.
Nuo pat pradžių „Storame sąsiuvinyje“ vieno iš dvynių vaidmenį kuriantis aktorius Saulius Ambrozaitis sakė, kad nors nuo spektaklio buvo atsitraukta ilgam – nesijaučia atitrūkęs, „scenoje sunkiausia sinchronizuotis su broliu, bet labai daug kas liko iš praėjusio repeticijų etapo – kūnas prisimena, ką darėme“. Kaip ir režisierius, aktorius pabrėžė laiko poveikį tam, kaip supranta „Storą sąsiuvinį“.
„Karas vyksta, ir jo patirtis kinta su kiekvienu įvykiu, labiausiai bijau, kad netapčiau apatiškas, bet medžiaga, su kuria dirbame, kiekvienąkart prie jos prisiliečiant padeda išlikti karo realybėje“, – jautrumą realybei padedantį išlaikyti darbo procesą minėjo S. Ambrozaitis.
Andrių Alešiūną po traumos keitęs ir antro dvynio personažą ėmęsis kurti Džiugas Grinys neslėpė, kad nuo pat pradžių didžiausias iššūkis jam buvo tekstas ir ne tik jo kiekis, „man buvo svarbu suvokti, ką kalbu, savo personažo sakomų žodžių svorį. Repeticijų procese buvau trumpai, o tada įvyko ši pauzė – dabar jaučiuosi taip, lyg vėl iš naujo kurčiau vaidmenį“.
Nors ir vėliausiai prisijungęs į aktorių gretas, D. Grinys minėjo saugumo jausmą, atsirandantį dirbant su gera komanda, „labai gerai suprantame vienas kitą su J. Braziu – vaidinu visuose jo spektakliuose. Pasitikiu juo. Man labai padeda ir brolį vaidinantis S. Ambrozaitis, mes grupiokai, esame ne kartą dirbę kartu, tad taip pat lengvai pagauname vienas kitą“.
Agota Kristof (1935–2011) – vengrų kilmės rašytoja. Jos vaikystė ir jaunystė Austrijos pasienyje esančiame Kössego miestelyje sutapo su Vengrijos karo laikotarpiu, bombardavimais, badu, sovietų okupacija ir po jos sekusia „naująja tvarka“ – visa tai vienaip ar kitaip atsispindi „Storame sąsiuvinyje“.
Spektaklio režisierius Jokūbas Brazys, scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, šviesų dailininkas Julius Kuršis, kompozitorius Mantas Mockus.
Spektaklyje vaidina Saulius Ambrozaitis, Džiugas Grinys, Linas Lukošius, Vaidas Jočys, Alina Mikitavičiūtė, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Rimantas Pelakauskas, Liudas Vyšniauskas, Toma Gailiutė, Jonas Baranauskas, Artūras Lepiochinas, Jonas Viršilas, Karolis Maiskis.
Spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjera vyks vasario 10, 11, 12 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.
