Spektaklį režisuoja garsus ukrainiečių teatro režisierius, Ukrainos Ivano Franko vardo nacionalinio dramos teatro meno vadovas Stanislavas Moisejevas. Kostiumus ir scenografiją šiam spektakliui kuria Margarita Misiukova. Vaidins Ligita Kondrotaitė, Rimantas Teresas, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė. Apie būsimą premjerą kalbamės su režisieriumi Stanislavu Moisejevu.
– Pirmiausia norėčiau pasiteirauti, kaip susidūrėte su Natalijos Vorožbit dramaturgija? Kuo Jums įdomi ši autorė?
– Nataliją Vorožbit pažįstu dar nuo tų laikų, kai ji studijavo Maksimo Gorkio literatūros institute Maskvoje. Ji, kaip dramaturgė, debiutavo 10 dešimtmetyje su pjese „Paprasti gyvenimai“ Jaunajame teatre, kurio meno vadovas tuo metu aš buvau. Nuo to laiko visada palaikome ryšį. 2012 m. Ukrainos Ivano Franko vardo nacionaliniame dramos teatre režisavau N. Vorožbit pjesę „Usnies žiedas“. „Saša, išnešk šiukšles“ – tai antrasis mano režisuojamas spektaklis pagal Vorožbit dramaturgiją.
Natalija priklauso vadinamajai naujajai dramai. Man įdomu tai, kas vyksta su šia kryptimi. Manau, kad geriausiuose šios dramaturginės krypties pavyzdžiuose atsiranda atviresnis požiūris į tikrovę, kartu ir naujas leksikos pobūdis. Tokie eksperimentavimai su dokumentiškumu teatre duoda postūmį ir naujai teatrinei kalbai, kas man, kaip režisieriui, yra ypač įdomu.
– Kas Jums svarbu pjesėje „Saša, išnešk šiukšles“?
– Man įdomus pats principinis momentas, kad mirusio Ukrainos kariuomenės pulkininko dvasia iš pradžių, nors ir prašoma artimųjų sugrįžti į jų gyvenimus, atsisako tai daryti, juk mirusieji negali grįžti į šį pasaulį, sako ji. Tačiau kai 2014 m. Ukrainoje prasideda karas, šio pulkininko dvasia vėl pasirodo savo žmonai ir sako, kad su kitų mirusių karininkų dvasiomis anapusiniame pasaulyje pasitarė ir nusprendė, jog reikia grįžti į Ukrainą ginti tėvynės.
Kartu man asmeniškai pjesėje yra svarbūs Vorožbit išrašyti jautrūs nacionaliniai akcentai. „Saša, išnešk šiukšles“ – paprasta savo struktūra, tačiau jos turinys nėra paprastas. Dėl to tikiu, kad spektaklis gali būti įdomus ne tik ukrainiečiams.
– Kuo spektaklis gali būti įdomus Lietuvos žiūrovui?
– Aš nepretenduoju į socialinį kontekstą, pjesėje operuojama universaliomis kategorijomis, joje svarbiausia meilės tema. Tai bus labai intymus, kamerinis spektaklis. Noriu, kad jis būtų suprantamas visiems.
– Ką spektaklis gali Lietuvos žiūrovui atskleisti apie dabarties Ukrainą?
– Kad ne tik gyvieji yra pasiryžę ginti savo tėvynę, net mirusieji trokšta eiti į apkasus.
– Kas Jums yra „Saša, išnešk šiukšles“ – tragedija ar mistinis vodevilis?
– Pjesė paradoksali, ją labiau apibūdina tokios sąvokos kaip ironija, sarkazmas, nei realizmas. Dialogų paprastumas čia pinasi su paradoksaliomis situacijomis, netikėtumais. Toks bus ir spektaklis – paradoksalus ir šiek tiek sarkastiškas.
– Gal galėtumėte šiek tiek pakomentuoti dabartinę Ukrainos politinę ir kultūrinę situaciją? Kokios vyrauja nuotaikos?
– Kalbant apie visuomenės nuotaikas, yra įvairių nuomonių, yra tokių, kurie nepriima Maidano, kaip socialinio-istorinio reiškinio, tačiau aš manau, kad didesnioji dauguma palaiko išsivadavimo, naujosios Ukrainos realybės idėjas.
Žinoma, valstybė turi didelių problemų, dabar jos svarbiausias tikslas – karinė gynyba. Gaila, nesimato realių pastangų, nukreiptų į kultūros reformą. Tai daugiau kalbos, imitacija. Teatrinė bendruomenė, kaip ir visur, manau, yra labai konservatyvi, nepasiruošusi priimti permainų, laikosi sovietinio supratimo kategorijų. Valdžia turėtų rimčiau žiūrėti į reformas kultūrinėje sferoje, kitaip mes rizikuojame atsidurti niekam nežinomoje saloje.
– Kaip manote, ar menas yra pajėgus reaguoti į socialinius iššūkius?
– Man asmeniškai yra mažai įdomūs filmai, spektakliai be socialinio konteksto. Ne dėl to, kad norėčiau matyti grynai politinį teatrą, tačiau esu įsitikinęs, kad tikrovę ignoruojantis teatras – tai praeities teatras.
– Statėte daug klasikos kūrinių. Ko ieškote klasikinėje literatūroje?
– Klasika gali būti net aktualesnė už naująją dramą. Klasika man – gyva, joje randu temas šiai dienai.
– Kaip suprantate meno paskirtį, vadinamąją misiją individo ir visuomenės gyvenime?
– Netikiu, kad menas gali pakeisti pasaulį, bet tikiu, kad menas gali paliesti atskirą individą ir per jį visą visuomenę.
– Tai pirmasis Jūsų darbas Lietuvoje su lietuvių aktoriais. Kokie pirmieji įspūdžiai?
– Taip, pirmą kartą režisuoju spektaklį Lietuvoje. Tačiau iš tiesų labai domiuosi lietuvių teatru, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Jono Vaitkaus darbais. Man labai įdomūs šie režisieriai, jų spektakliai, kurie turi tamprių sąsajų su giliomis liaudies tradicijomis.