Anot A.Špilevojaus, dirbančio komandoje su teatro direktoriumi Antanu Venckumi, formuojant repertuarą bus siekiama ieškoti pjesių, režisierių ir pedagogų, kurie ne tik uždegs teatro komandą, bet ir pritrauks žiūrovus į Juozo Miltinio teatrą – tuos, kurie į teatrą jau nebevaikšto, ir tuos, kurie to daryti dar nepradėjo.
Kokiomis priemonėmis bus bandoma pritraukti auditoriją? A.Špilevojus sako, jog visų svarbiausia ne priversti auditoriją mėgti „tokį teatrą, kokį mes užsispyrusiai kuriame“, bet domėtis tuo, kuo gyvena šiandienos žiūrovai, ieškoti jiems priimtinos teatro kalbos, žanrinių formų ir komunikacijos sprendimų.
Visų svarbiausia ne priversti auditoriją mėgti „tokį teatrą, kokį mes užsispyrusiai kuriame“, bet domėtis tuo, kuo gyvena šiandienos žiūrovai.
„Akivaizdu, kad žiūrovai nenustojo žiūrėti visko. Susirenka pilnos „Žalgirio“ arenos, kai atvažiuoja tam tikri muzikantai – reiškia, tie muzikantai turi kažką, kas pritraukia žiūrovus, bet ko neturime mes. Aš, kaip režisierius, iki šiol daugiausia kūriau jaunimui ir ieškojau meninių formų, kurios yra patrauklios jaunam žmogui. Net ir kuriant tuose teatruose, kur didesnę auditorijos dalį sudarydavo vyresnio amžiaus žmonės, vis tiek pavykdavo rasti tas temas, kurios yra aktualios jaunimui ir tuos spektaklių transliavimo būdus, menines formas, kurios buvo įdomios žiūrovui.
Kaip pavyzdį galima paminėti „Neišmoktas pamokas“ – pusiau koncertą, pusiau spektaklį. Visai kitokio pobūdžio yra „12 gramų į šiaurę“ arba „Urodas“, kurie yra paremti klubine kultūra. Tokiu būdu pavykdavo pritraukti jaunus žmones į teatrą, nes jiems tai yra priimtina. Nebandžiau juos priversti mėgti to, kas jiems neįdomu, ir ieškojau tos kalbos, kuria jie norėtų su mumis kalbėtis ir susikalbėti“, – pasakojo naujasis teatro meno vadovas.
A.Špilevojus sako, jog teatro repertuaras turi būti įvairialypis, o tam būtina ištirti, kokia yra Panevėžio visuomenė.
„Ne paslaptis, kad kai kurių amžiaus segmentų Panevėžyje praktiškai nėra, nes labai nedaug kas po mokyklos pasilieka čia, dauguma išvažiuoja – reikia ir tokius faktorius turėti omeny.
Tuo pačiu reikia laikytis svarbiausio principo, kad visi spektakliai, kad ir kokio žanro ir pobūdžio būtų, kad ir kokiai auditorijai būtų skirti, būtų itin profesionalūs. Jei turėsime įtilpti į vienokius ar kitokius biudžetus ar laiko bei žmogiškųjų išteklių rėmus, geriau jau išleisti mažiau spektaklių, bet gerokai profesionalesnių. Kalbu nebūtinai apie šiuolaikiškumą ar kritikų pripažintus vardus, bet apie profesionalumą ir kokybę”, – teigė A.Špilevojus.
Reikia laikytis svarbiausio principo, kad visi spektakliai, kad ir kokio žanro ir pobūdžio būtų, kad ir kokiai auditorijai būtų skirti, būtų itin profesionalūs.
Ankstesnių Juozo Miltinio teatro vadovų (direktoriaus Leono Blėdžio, kuris pirmasis pasitraukė iš pareigų, ir meno vadovo Andriaus Jevsejevo) bandymas plėsti repertuarą ir menines formas baigėsi sudėtinga situacija – prieš spektaklio „Mūsiškiai“ (rež. Artūras Areima) premjerą prasidėjo atviras konfliktas su dalimi panevėžiečių, vadovybės sprendimus palaikė ir ne visi teatro darbuotojai.
Tad ar Panevėžio visuomenė ir teatras apskritai yra atviri pokyčiams?
„Nenorėčiau analizuoti ankstesnių vadovų ir kūrėjų patirčių, nes tai nėra mano pagrindinė misija. – sako A.Špilevojus. – Bet kai kalbame apie repertuaro plėtimą, nesakau, kad reiktų nubraukti tai, kas patiko panevėžiečiams, ir grūsti tai, ko jie nemėgsta. Atvirkščiai, turime turėti platų repertuarą, kuris apima skirtingus žiūrovų poreikius, skirtingus aktorių poreikius. Ne paslaptis, kad turime teatre aktorius, išėjusius skirtingą aktorinę mokyklą, turinčius skirtingą įsivaizdavimą, kas yra teatras. Noriu, kad visi aktoriai degtų noru dirbti ir atrastų savo režisierius.“
Naujasis meno vadovas sako nemanantis, kad teatras turi būti skirtas tik aukštąjį išsilavinimą turintiems, didesnes pajamas gaunantiems žmonėms: „Jei siekčiau tik savo ambicijų, galėčiau kurti šiuolaikinį teatrą. Ir tuomet turbūt užsiraučiau ant to, kad tas teatras kažkam būtų labai svetimas.“
Jei siekčiau tik savo ambicijų, galėčiau kurti šiuolaikinį teatrą. Ir tuomet turbūt užsiraučiau ant to, kad tas teatras kažkam būtų labai svetimas.
Tačiau paklaustas, ar taip nebus nueita į kitą kraštutinumą – pataikavimą žiūrovams – A.Špilevojus teigia, jog tai negresia. Naujasis teatro repertuaras, anot jo, radikaliai nekryps nei link šiuolaikinio teatro, nei, atvirkščiai, link lengvų situacijų komedijų.
„Kai kuriu repertuarą, galvoju, kad turi būti spektaklių, kurie patiktų ir močiutei, ir kaimynei, ir dukterėčiai, ir man pačiam. Pataikavimas būtų, jei nuspręsčiau kurti lengvas, greitai suvirškinamas situacijų komedijas. Arba pataikavimas teatro kritikams būtų, jei kurčiau vien postmodernias dramas. Bet plačiame repertuare sau vietą turi atrasti visi“, – teigia teatro meno vadovas.
Pasiteiravus, kokias stipriąsias Juozo Miltinio teatro puses mato, A.Špilevojus įvardija komandos norą dirbti ir kurti.
„Atėjęs vadovauti teatrui, aš iškart pradėjau pažindintis su aktoriais, dabar repetuojame naują spektaklį. Pirmųjų skaitymų metu, kai dar buvo nepadalinti vaidmenys, buvo matyti, kaip aktoriai nori dirbti, kaip jie siekia sukurti naujų įdomių darbų. Lygiai taip pat, kai vaikštau į kitus teatro skyrius, cechus, matau žmones, kurie nori dirbti. Tai yra mane labai motyvuojantis ir uždegantis dalykas.
Net dabar, kai situacija yra sudėtinga dėl koronaviruso, aš matau teatro žmonių troškimą, kad galėtume palaikyti ritmą ir judėti tolyn, kad visa tai, kas dabar prasidėjo, nenutrūktų ir nesėdėtume užsirakinę namuose.“
Nereikia panevėžiečiams išradinėti dviračio ir rodyti, kas yra teatras – jie tai puikiai žino.
Ir pats teatras, anot A.Špilevojaus, yra panevėžiečių kraujyje, tad jie į teatro sales tikrai sugrįš: „Aš puikiai atsimenu, kaip pats, būdamas paauglys, leidau laiką Laisvės aikštėje prie fontano, kiek daug žmonių suvažiuodavo 18 val. ir eidavo link teatro. Tuo metu man pačiam buvo keista ir nesuprantama, kodėl jie taip myli teatrą. O tam buvo padėtas labai gražus ir stiprus to paties Miltinio ir jo mokinių pagrindas.
Aš tikiu, kad meilė teatrui nėra išblėsusi. Yra žmonių, kurie pavargo, galbūt yra tų, kurie nusivylė, bet žiūrovas Panevėžy tikrai žino, kas yra geras teatras. Tai beveik yra genuose. Tai subrandinta. Nereikia panevėžiečiams išradinėti dviračio ir rodyti, kas yra teatras – jie tai puikiai žino. Reikia tiesiog su meile – teatrui ir žiūrovams – kurti. Tuomet žiūrovai grįš ir bus su mumis“, – sakė Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas.
Aleksandras Špilevojus gimė 1987 m. Panevėžyje. 2007–2011 studijavo audiovizualinius menus Kauno technologijos universitete. Baigė aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 2019 m. studijuoja akademijos teatro režisūros doktorantūroje.
2010-aisiais Vilniuje įkūrė teatrą-laboratoriją „Meno alchemija“. 2015 m. stažavosi teatre „Praktika“ Maskvoje, buvo jo vadovo, režisieriaus I.Vyrypajevo asistentas. Parašė pjesių, vaidino ir režisavo spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose.
Už Valstybiniame Šiaulių dramos teatre pristatyto spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją 2019 m. A.Špilevojus pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
