Artėjant premjerai pranešimui spaudai režisierę Eglę Švedkauskaitę kalbina VŠDT meno vadovė Nomeda Šatkauskienė.
– Gerai pažįstate Vilniaus teatrinį kontekstą, sostinėje jums puikiai sekasi, esate vertinama ir geidžiama režisierė, tačiau pirmoji šio sezono premjera netrukus įvyks Šiauliuose. Ar jautėte darbo sostinėje ir regione skirtumą?
– Žinoma, skirtumų yra. Aiškiai jaučiu, kad dirbu kito miesto teatre, kur aktoriai turi savo istoriją – istoriją, kuri nėra taip tampriai susijusi su manimi kaip Vilniuje. Skiriasi mūsų patirtys, teatro repertuaras ir bendras kultūrinis kontekstas: aš ir aktoriai matėme ne tuos pačius spektaklius, lankėme kitus festivalius, žiūrėjome kitus filmus. Tačiau per tuos kelis mėnesius vyko labai stipri ir, manau, prasminga apykaita – perdaviau savo žinias ir patirtis, o aš kažko naujo sužinojau iš jų.
– Kūrybiškai ir produktyviai dirbti su skirtingą patirtį turinčiais aktoriais nėra lengva net labai patyrusiems režisieriams. Kita vertus, tai gera režisūrinė praktika jaunam žmogui. Kaip vertinate kūrybinį procesą Šiauliuose?
– Priimu tai kaip abipusį mokymosi procesą. Kai tave supa bendraminčiai, gali gilinti, plėtoti, gryninti savo stilių, tačiau kai dirbi svetur, tam, kad gerai suprastumėme vienas kitą ir galėtumėme susikalbėti užtrunki gerokai ilgiau. Nors esu jauna, bet šį kūrybinį procesą įvardinu kaip pedagoginį – pirmiausia siekiau išmokyti aktorius vaidinti taip, kaip aš noriu, kaip man reikalinga šiame pjesės pastatyme.
– Neslėpsiu – aš asmeniškai labai apsidžiaugiau, kad pasirinkote moters autorės pjesę, kurioje pagrindinė veikėja yra moteris. Lietuvoje vis drąsiau kalbama apie teatruose vyraujantį lyčių disbalansą. Kiek jums svarbi moterų balso tema?
– Tema svarbi, bet nesutinku, kad savaime tai yra kažkokia dorybė. Labiausiai norčiau dirbti feministinėje aplinkoje, kurioje nieko niekam nereikėtų įrodinėti. Deja, gyvename tokiu laikotarpiu, kai net pati feminizmo sąvoka suvokiama skirtingai, tad ją vartoju gana atsargiai.
Dramaturgijoje per ilgus metus susiklostė tokia moterų vaizdavimo tradicija, kuri nulėmė ir sumenkintą moterų perteikimą teatre. Su moterimis aktorėmis buvo dirbama nesistemiškai, jų vaidmenys niekada nebuvo prioritetas režisieriams, nes didžiausias dėmesys atitekdavo vyriškos lyties herojui. Tokia tradicija paliko didžiulį pėdsaką scenos menų praktikoje. Mano spektakliuose, nors ir veikia vyrai protagonistai, moteriška perspektyva, nemaskulinistinis priėjimas prie pasaulio problemų, yra stipriai išreikštas. Tad nagrinėti, išlukštenti pagrindinę pjesės „Patina“ veikėją motiną-patiną man buvo ypač įdomu ir nauja.
– Kuo dar ši pjesė jums pasirodė patraukli?
– Visų pirma, imponuoja absurdui artimas pjesės žanras, kalbos stilius ir tai, kaip scenoje skamba tekstas. Patinka subtilus, rafinuotas humoras, kokio nesutiksi lietuvių autorių darbuose, kur paprastai dominuoja vulgarokas, stačiokiškas humoras. Man asmeniškai labai aktuali ir pati pjesės tema. Pjesė yra apie kontrolę, o tiksliau – savikontrolę, kuri virsta kitų kontrole, įvaizdžio kūrimą, savęs reprezentaciją. Visa tai šiuo metu išgyvenu asmeniškai, nes tarsi baigiasi jaunystės etapas ir jaučiu, kad pastaruoju metu aš tampu kažkuo kitu – režisiere Egle Švedkauskaite, o režisieriaus darbas juk taip pat neatsiejamas nuo kontrolės. Tačiau jokiu būdu nenorėjau, kad šis pastatymas virstų mano asmenine terapija. Noriu, kad aktoriai mano griežtai apibrėžtuose scenos pasaulio rėmuose, vis tik jaustų vaidybos malonumą.
– Absurdo teatras šiuolaikinio teatro kontekste atrodo lyg ir nebe toks įdomus, gal net kiek senstelėjęs. Ar pavyko rasti raktą į dabartinį laikmetį atitinkančią absurdo estetiką?
– Prieš repeticijas dar kartą perskaičiau Martino Eslino „Absurdo teatrą“ ir padariau išvadą, kad absurdo teatras vis tik yra atskirų, skirtingą absurdo sampratą siūlančių autorių visuma. Kitaip tariant, kiekvienas autorius turi savitą būdą perteikti absurdą. Virginijos pjesėje absurdo efektas taip pat pasiekiamas ypatingu būdu: jis sukuriamas laikantis vienos pagrindinės taisyklės – iš vaizduojamo šeimos pasaulio, žmonių bendravimo yra „iškirpta“ tai, kas susiję su meilės jausmu – atidumas, rūpestis, empatija, užuojauta, atjauta. Įsivaizduokime, kad iš visos loginės gyvenimo grandinės išimame meilės elementą, ir pamatysime, kad žmonių santykiai tampa grynai dalykiški. Tuomet savo namuose bendrautume kaip parduotuvėje, įstaigoje ar verslo susitikime. Paprastai tuokiamės, nes mylim, o jei nėra meilės – tiesiog sudarom sandėrį. Pjesėje „amputuota“ meilė, bet kiti jausmai – pavydas, kerštas, konkurencija, noras dominuoti – išlieka. Spektakliu parodome, kaip atrodytų pasaulis, jei eliminuotumėme meilės jausmą. Man atrodo, kad apie meilę mūsų visuomenėje dar nemokame tinkamai kalbėti, bet ir gyventi be jos negalime.
– Meilė ir šeima, rodos, turėtų būti neatskiriami dalykai, bet, deja, tikrovė byloja ką kita. Vis tik, šeimyniniai santykiai, iš kurių visiškai „amputuota“ meilė, piešia labai niūrią distopinę viziją. Kiek ji koreliuoja su tuo, kas šiandien vyksta mūsų visuomenėje?
– Autorė be galo taikliai pataiko į tai, kas šiuo metu vyksta su šeimos institucija. Šiandien jauni žmonės labiau siekia ne sukurti šeimą, o įprasminti save. Visa dabartinė kultūra, socialinės medijos yra skirtos individo savireprezentacijai – leidžiama būti tuo, kuo esi, daryti tai, ką pats nori daryti. Esame drąsinami bet kokia kaina siekti savo tikslų ir gauti tai, ko trokštame. Turime didžiulę pasirinkimo laisvę. Visuomenė labai priartėjo prie „amerikietiškos svajonės“ išsipildymo, tačiau esame labai nelaimingi. Dėl to ir kyla radikalūs judėjimai už tradicinę šeimą, ilgimasi uždaros bendruomenės saugumo. Iš to ir gimsta šeimos maršai, suvenerai, grįžimas prie neva tradicinių vertybių politikoje. Ši kryptis pavojinga, tačiau žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, toks pokyčio momentas yra labai įdomus. Aš asmeniškai save visiškai realizuoju režisūroje, darbas atima visą mano laiką ir šeimos kol kas aš neturiu. Visai kitaip buvo sovietmečiu, kai šeimyninis gyvenimas ir darbas teatre buvo visiškai persipynę, o aktorių atžalos augo teatro užkulisiuose. Mano karta to nebenori: mes reikalaujame dalintis atsakomybėmis, mūsų nebetenkina toks šeimos modelis, kai vyras aktorius visą laiką darbe, o žmona viena augina vaikus. Norime lygių galimybių savirealizacijai ir tokiu būdu, matyt, giliname problemą.
– Kodėl spektaklio žanrą apibrėžėte kaip „vienos šeimos paveikslą“?
– „Patina“ rodo šeimos evoliuciją, kuri gali įvykti. Pjesėje vaizduojama situacija, kai šeima kaip modelis dar išlikusi, bet vidiniai santykiai primena santykius įmonėje – perki-parduodi, tikiesi naudos, žmonės sueina tik tam, kad gimtų vaikai. Tarsi iš inercijos dar laikomasi idėjos, kad vaikai įprasmina tėvų gyvenimą ar užtikrina giminės pratęsimą, bet pjesėje tai tik teorinio lygmens idėja – iš tikrųjų tarp pjesėje veikiančių motinos ir sūnų neegzistuoja meile grįstas ryšys. Taigi, „Patinoje“ rodoma visiškai suirusi šeima, o tiksliau – tuščias kiautas, paveikslas ant sienos. Dėl to aš ir pasiūliau spektaklio žanrą įvardinti kaip „vienos šeimos paveikslą“ – paveikslą, kuriame žmonės susieti šeiminiais ryšiais be turinio.
– Vadinasi patina yra motina be motiniškojo turinio?
– Neatsitiktinai motina yra pjesės pasaulio centras. Juk motiną ir vaikus sieja labai stiprus kūniškas ryšys, vaikai į pasaulį atkeliauja iš jos kūno. Pjesėje ši sąlyga sukelta iki maksimumo – vaikai yra motinos kūrinys, vadinasi, jos nuosavybė, su kuria ji elgiasi kaip jai norisi. Tėvas iš veiksmo apskritai yra eliminuotas, žinome tik tiek, kad jis miręs. Tėvo figūra nugalinta, jo tarsi nebūta, o visą naratyvą namuose formuoja motina. Tuo tarpu, Vakarų visuomenėje esame įpratę viską matuoti per tėvo figūrą – tai tėvas valdo valstybę, šeimą.
– Prisiminiau „Barbės“ filmą, kur Kenas iš esmės yra nereikalinga lėlė Barbių pasaulyje.
– Kenas yra tiesiog gražus, o kai jis atsiranda Barbė tampa mama, šeimynine Barbe. „Patinos“ situacija man primena populiarų serialą „Paveldėjimas“ (anglų k. „Succession“), kur šeimos santykiai ir bendravimas nesiskiria nuo įmonės valdymo. „Patinoje“ vaizduojamas liguistas šeimos modelis man primena 2009 m. Kanų kino festivalio laureato Yorgos Lanthimos filmą „Iltinis dantis“, kuriame tėvai savo vaikams kuria legendas apie išorinį pasaulį, laikydami juos visiškoje namų izoliacijoje.
– Vaidinti šeimynines scenas, kuriose negali naudotis įprasta logika ir reakcijomis, aktoriams, mėgstantiems vaidinti „iš širdies“, turėjo būti didžiulis iššūkis. Kaip jiems sekėsi įvaldyti tokį vaidybos stilių?
– Kai noriu duoti aktoriams pastabą, sakau: „viską gadina žmogiškumas, atjauta ir empatija“. Kai jie „išlenda“, atsiranda vaidybos problemos. Aktoriams tikrai nelengva apsivalyti nuo jausmų, meilės, rūpesčio vaizdavimo. Bet juk aktoriai gali suvaidinti bet ką, vadinasi, gali vaidinti ir personažus be meilės. Iš tikrųjų, visas šio spektaklio pagrindas yra ypatinga vaidybos maniera. Pilka scenografijos dėžute leidžia maksimaliai koncentruoti žvilgsnį į aktorius, kiekvienas menkiausias judesys yra aiškiai matomas. Iš scenografijos, beje, taip pat eliminuotas bet koks tikroviškumas. Tai pilkas, nuasmenintas, monochrominis kambarys, primenantis architektūrinį renderį. Žiūrovai stebi judančius aktorius tarsi žaistų „simsus“.
– Esate jauna, bet teatre jau spėjote sukaupti įvairialypės patirties. Gal galite pasakyti, kokie principai ar dalykai jūsų darbe yra svarbiausi?
– Ilgas pasiruošimo etapas, darbas su komanda gryninant koncepciją, gebėjimas susikalbėti su aktoriais, diplomatija, pagarba, tolerancija, nesileisti manipuliuojamai. Pagrindinis įrankis – stebėti gyvenimą ir žinoti kaip šią patirtį panaudoti scenoje. Taip pat ne mažiau svarbu tiesiog būti geru amatininku. Tačiau visus mano spektaklius vienija vienas bendras dalykas – atsakomybės jausmas prieš komandą, temą, autorius ir visus, kas dalyvauja kūrimo procese. Taip, didžiulis atsakomybės jausmas, matyt, ir yra tai, kas atvedė mane į dabartinį tašką.
Eglės Švedkauskaitės premjera „Patina“ – Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – spalio 6, 7 d.
