Bet šis tekstas apie „Timoną“ nebus. Tikriau tariant, čia bus rašoma ne tik apie „Timoną“. O dar tiksliau – ne tiek apie „Timoną“, kiek apie visa kita, ką pamačiau stengdamasis išvengti pareigos tesėti pradinį pažadą, nes po spektaklio pasijutau kaip koks pasakų diedukas su savo chrestomatiniu „per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau“ – regis, tiek daug visko spektaklyje buvo, ir tiek mažai teišliko jam pasibaigus.
Galgi meilė teatrui iš tiesų yra kaip nesibaigianti išgertuvių ir pagirių karuselė, neišvengiamai vedanti į dvasinę bei fizinę priklausomybę?
Bet liko kažkoks kartėlis, galvos skausmas dėl netesėto pažado ir kiekvienam teatro sezonui besibaigiant kaip mantra kartojamas pasižadėjimas į teatrą kojos daugiau nebekelti. Ir, žinoma, rytinė popremjerinė dvejonė: gal gi meilė teatrui iš tiesų yra kaip nesibaigianti išgertuvių ir pagirių karuselė, neišvengiamai vedanti į dvasinę bei fizinę priklausomybę?
Pagirių, regis, gyvenime turėjęs dar nesu (ar bent jau tokių pompastiškų, apie kurias pasakoja kur kas rimtesni ir labiau patyrę „alaus-midaus“ mėgėjai), bet tas liaudies šundaktarių patarimas „gydytis tuo, nuo ko susirgai“, panašu, pasąmonėje bus įstrigęs, nes štai ir pats nepastebiu, kad kone kasdien tebesipurtydamas „po vakarykščio“ žingsniuoju į vis kitoje scenoje vykstančią vis kitą premjerą.
Tad, mielas skaitytojau, iš karto Tavęs atsiprašau: šis tekstas bus padrikas ir nervingas, kapotas ir nerišlus, pilnas mažai argumentuotų, bet emocingų apibendrinimų, kalambūrų, prisipažinimų ir minties šuolių per neišvengiamai atsiveriančias atminties smegduobes, be daugelio svarbių datų, vardų ir pavadinimų, kurie turbūt vis dėlto pasirodė nepakankamai svarbūs, kad klejojanti kritiko sąmonė juos užfiksuotų. Žodžiu, kaip miglotas lėbautojo pasakojimas po kelias savaites užsitęsusių teatrinių „daugiadienių“. Bent jau to nuoširdžiai viliuosi.
1. Žodžius, žodžius, žodžius
Evangelijoje pagal Joną rašoma, jog pradžioje buvo žodis. Bet turbūt logiškai mąstant prieš žodį turėjo būti pats Jonas: kitaip tariant, daiktas, materija, galiausiai, dievas ar idėja, kuri buvo tokia svarbi, jog negalėjo likti neįvardyta. Žodis prieš veiksmą, įvardijimas anksčiau idėjos – šiandieninis mūsų teatras (o visų pirmiausia, jaunų žmonių kuriamas teatras) šią naujųjų medijų laikų sąmonės formulę įsisavino daugiau nei noriai. Ir retas mūsų režisierius tai daro su tokiu azartu kaip Vidas Bareikis, ne kartą prisipažinęs, kad viešieji ryšiai, rinkotyra ir komunikacinės strategijos jį domina ne ką mažiau nei pati teatrinė kūryba.
Dar, regis, visai neseniai šį Bareikio potraukį įkūnydavo teatralizuotos akcijos, įvairūs hepeningai ir performansai viešosiose miestų, priemiesčių, užmiesčių ir pramogų sostinių erdvėse. O dabar, subrendęs, baigęs režisūros mokslus ir noriai atsisveikinęs su teatrinio neklaužados įvaizdžiu, Bareikis savęs, aktorių ir publikos klausia „būti ar nebūti?“. Ir nedvejodamas pats atsako: žinoma, kad būti – klausimas tik „kaip būti?“. Sakytum, puikus pagrindas imtis horizontalųjį visuomenės pjūvį brėžiančiai papročių komedijai ar kokiai politinei satyrai. Tačiau Bareikis suburia Nacionalinio Kauno dramos teatro vaidintojus ir imasi „Hamleto“.
Krioklys – tai toks dalykas, kuris krisdamas dar ir kriokia. O kai krisdamas kriokia krioklys, vargšams aktoriams tenka kriokti dvigubai.
„Žodžius, žodžius, žodžius“, – pirmajame spektaklio veiksme paklaustas, ką skaito, landžiajam Polonijui atsako pamišėliu apsimetantis Danijos princas, kuriam bepročio kaukė netrukus leis apmulkinti jo tėvą ir savo brolį nužudžiusį karalių bei pagauti jo sąžinę spektaklyje-pelėkautuose.
Tekstus, tekstus, tekstus, – tarytum atitaria jam režisierius, į kurio paspęstus išoriškai efektingo, bet klampaus literatūrinio teatro pelėkautus pakliūva ne tiek publika, kiek aktorių kūrybingumas. Nes režisierius, rodos, negirdi, kas sakoma. Arba renkasi to negirdėti. „Tik nepamirški, ką sakiau: net pagaląstas peilis, neteisingai panaudotas, praras aštrumą“, – jaunąjį Hamletą, taip pat ir jaunąjį Bareikį įspėja Šmėkla, kurios veidas, o tiksliau veidai (čia tikrąja to žodžio prasme susilieja Hamleto, Šmėklos, Klaudijaus ir Gertrūdos personažų veidų atspindžiai) projektuojami ant visu scenos portalu krintančio vandens krioklio.
Įspūdinga? Taip, be abejo. Bėda ta, kad Bareikis, drauge su dailininke Paule Boculaite, net nepagalvoja apie žodžio „krioklys“ etimologiją. O krioklys – tai toks dalykas, kuris krisdamas dar ir kriokia. O kai krisdamas kriokia krioklys, vargšams aktoriams tenka kriokti dvigubai. O tada Hamletas rimtu veidu į Elsinorą atkeliavusiems artistams rėžia monologą apie aktoriaus meno prigimtį: „...nes jeigu jūs paleisite gerklę kaip dauguma mūsų aktorių...“, „ir nekapokite rankomis oro – būkite santūrus“ ir pan.
Ir lygiai kaip režisieriui nekilo abejonių dėl atsakymo į klausimą „būti ar nebūti“, taip pernelyg nedvejodamas radau atsakymą į klausimą „kaip būti“: garsiai, gausiai, išraiškingai, stilingai, manieringai, efektingai, saugiai.
Subtilumo, santūrumo, teatrinės pajautos, leidžiančios spektakliui nukeliauti toliau ir žiūrovui pasiūlyti daugiau nei vien išblizgintą klasikinio teksto iliustraciją, minties sutelktumo (nors veikiausiai – ir pačios minties) Bareikio kartais net labai stereotipiškai kaunietiškame „Hamlete“ pirmiausia ir pasigedau. Ir lygiai kaip režisieriui nekilo abejonių dėl atsakymo į klausimą „būti ar nebūti“, taip pernelyg nedvejodamas radau atsakymą į klausimą „kaip būti“: garsiai, gausiai, išraiškingai, stilingai, manieringai, efektingai, saugiai. Taip, kad visiems – ir žiūrovams, ir aktoriams – būtų aišku: ir mes čia buvom, kas pakliuvo, tą gėrėm, per butaforines barzdas ir scenos portalą praktiškai be perstojo varvėjo, ir gal tik vieninteliam Liubomirui Laucevičiui, kūrusiam Polonijaus vaidmenį, kažko apčiuopiamo atkąsti pavyko.
Ir dar trumpai apie kontekstą. Kone visos spektaklio recenzentės (taip, teatro kritika Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau tampa išskirtinai moterų privilegija ar prievolė) vienaip ar kitaip užsimena apie Hamleto, jį vaidinančio Vainiaus Sodeikos, režisavusio Bareikio (ir kitų, anksčiau stačiusių bei vaidinusių, o jų šiandien Lietuvoje lygiai tiek, kiek rankos pirštų – tiesa, naujojo Olgos Lapinos spektaklio „Kodas: Hamlet“ Rusų dramos teatre dar nemačiau, nežinau, kiek jis nutolęs nuo originalaus teksto, todėl kol kas įskaičiuoti nedrįstu) amžių, apie pjesės ir pastatymo (ne)dabartiškumą ir (ne)adekvatumą esamajam laikui.
Šiuo atveju pritarčiau Koršunovui, kuris ir savajame tragedijos pastatyme danų princą suvokė kaip, grubiai tariant, vidurio amžiaus krizę išgyvenantį vyrą.
Pavyzdžiui, teatrologė Rasa Vasinauskaitė ne tik rimtų rimčiausiai skaičiuoja įvairių Hamleto atlikėjų amžių, nors – šią mintį skolinuosi iš Oskaro Koršunovo – mes turbūt visi suvokiame, kad trisdešimties metų XXI a. ir trisdešimties metų XVI-XVII a. sandūroje tapatinti negalime jau vien dėl to, kad vidutinė žmonių gyvenimo trukmė anuomet būdavusi ne ką ilgesnė (aišku, diduomenės atstovai gyvendavo ilgiau, bet turbūt vis vien ne taip ilgai, kaip, tarkime, šių dienų aristokratai ir net eiliniai dramos artistai). Galiausiai, ir tam tikri kultūriniai-socialiniai kodai turėdavo visai kitą reikšmę: juk kai kitoje garsioje Shakespeare'o tragedijoje trylikametė Džuljeta atiduodama į žmonas gerokai „pabuvusiam“ grafui Pariui, mums nekyla minčių apie, atleiskite, pedofiliją. Ar kyla? Taigi šiuo atveju pritarčiau Koršunovui, kuris ir savajame tragedijos pastatyme danų princą suvokė kaip, grubiai tariant, vidurio amžiaus krizę išgyvenantį vyrą.
Bet kokiu atveju, kur kas labiau problemiškas man rodosi gerbiamos teatrologės mėginimas apibendrinti Bareikio „Hamletą“ kaip tam tikrą savo kartos balsą. Leisiu sau retoriškai paklausti: apie kokią, o tiksliau, apie kurią kartą kalbama? Apie kartą X, Y ar Z? Juk labai norint, tiek režisierių Bareikį, tiek Hamleto atlikėją Sodeiką, tiek kitus trisdešimtmečius galima priskirti prie visų trijų! Ir dar vienas paradoksas: šio „Hamleto“ autorių bendraamžės kritikės Sigita Ivaškaitė, Kristina Steiblytė, Deimantė Dementavičiūtė savosiose recenzijose vienaip ar kitaip užsimena spektaklio sąlyčio su šiandiena ar labiau apčiuopiamo asmeninio ryšio su spektakliu neradusios – ir čia jaunosioms kritikėms galiu tik paantrinti. O štai Rasa Vasinauskaitė, deja, vengdama konkretesnių argumentų, pavyzdžių ar įvardijimų, tą ryšį atranda.
Pamenu, kadaise esu skaitęs Thomaso Stearnso Elioto esė apie Shakespeare'o „Hamletą“, kuriame rašytojas su tam tikru nepasitikėjimu žvelgia į kritikus, pernelyg susikoncentravusius į pagrindinį veikėją, ir nepakankamai – į pačią dramą, tai aiškindamas kaip pasąmoninį kritikų potraukį tapatintis su Hamleto personažu: J.W.Goethe, kalbėdamas apie Hamleto personažą, iš tiesų kalba apie Verterį, S. T. Coleridge'as – apie Coleridge'ą, o R.Vasinauskaitė, matyt, – apie Vasinauskaitę, t.y. apie SAVO kartą, kurios iš apyvartos pamažu natūraliai besitraukiančiai teatrinei pasaulėjautai, mano galva, prijaučia ne tik Vidas Bareikis, bet ir kiti režisieriaus Gintaro Varno mokiniai – jų naujausius darbus netrukus ir aptarsiu. Man regis, jog būtent apie tai gan aiškiai rašo minėtosios kritikės. Kita versija: spektaklio „Hamletas“ tokiu būdu šalinasi ir trisdešimtmečiai, ir penkiasdešimtmečiai. Trečiasis variantas: kritikai tiesiog mėgsta retkarčiais imti ir ką nors atrasti, avansu konstatuoti, ne visai pagrįstai apibendrinti arba, kitaip tariant, sukurti įvykį ten, kur jo galbūt ir nebuvo. Ką jau čia slėpsi, ši yda anaiptol nesvetima ir man.
Spektaklio finale užnuodyto vyno niekas negeria, rapyrų kirčiai nečaižo oro – aktoriai su Hamletu priešaky tiesiog sustoję veidais į žiūrovus baigia berti dar neišsakytus pjesės tekstus, už jų nugarų vaizdo projekcijoje Elsinoran atžygiuoja Fortinbraso kariuomenė, scenoje sukasi iš Koršunovo „Hamleto“ pasiskolinti grimo staliukai, ant į žiūrovų salę nutiesto podiumo telkšo balos nuo iš Nekrošiaus „Hamleto“ pasiskolintų ledo luitų, avanscenos dešinėje atvertoje koncertinėje duobėje savotišką maršą atvykstantiems užkariautojams muša lyg iš Alejandro Iñárritu „Žmogaus-paukščio“ pasiskolintas būgnininkas...
Kritikai tiesiog mėgsta retkarčiais imti ir ką nors atrasti, avansu konstatuoti, ne visai pagrįstai apibendrinti arba, kitaip tariant, sukurti įvykį ten, kur jo galbūt ir nebuvo. Ką jau čia slėpsi, ši yda anaiptol nesvetima ir man.
Žiūrėdamas į, regis, nesibaigiančias citatas iš kitų lietuvių ir užsienio režisierių „Hamletų“, populiarių kino filmų, muzikos kūrinių ir kitų kultūros tekstų (o nuo jų gausos akys raibsta, ausys kaista, o mintis tik skýsta, skýsta...) su profesiniu ir asmeniniu liūdesiu prisiminiau ankstyvuosius, gaivališkuosius dar nesuprofesionalėjusio, dar nesunormalėjusio Vido Bareikio ir dabar, regis, jau išnykusio teatro judėjimo „No Theatre“ darbus: ironiškuosius, be galo tikslius ir skvarbius gatvės pasirodymus, kurių pikas, mano galva, buvo neįtikėtinai drąsi jo ir kurso draugų akcija prieš anuometinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo Adolfo Večerskio kūrybinę savivalę svarbiausioje Lietuvos teatro scenoje, paradoksalų japoniškai-koršunoviškai-varnišką muzikinį spektaklį „No concert“, puikųjį „Mr. Fluxus“ springstant nuo dulkių, purvo, smėlio ir smagumo nebaigtų statyti pramogų centro Druskininkuose patalpų griaučiuose, o vėliau ir ant sostinės „Kablio“ riedutininkų rampų (iki šiol teigiu, kad tai vienas geriausių lietuviškų spektaklių per pastarąjį dešimtmetį – deja, dėl finansinių ir logistinių eksploatavimo sunkumų kur kas per retai rodytas) ir, aišku, šauniąsias beždžiones, besimokiusias kurti ir griauti teatrą spektaklyje „Telefonų knyga“, panašiai kaip Stanley‘o Kubricko „2001: Kosminės odisėjos“ beždžionės mokėsi kurti bei griauti civilizacijas.
Kubricko filme mistiniu įnagiu išmokusi naudotis beždžionė evoliucionuoja ir ima dominuoti, „Telefonų knygos“ primatai, įvaldę telefonų knygą kaip teatrinės laisvės ir visagalybės simbolį, išlaisvina savo kūrybines galias.
Idėjos V.Bareikio spektaklyje man ir pritrūko – mačiau ir girdėjau vien nepamatuotą ambiciją, nepasirengusius Shakespeare‘o iššūkiui artistus, daug blizgučių, triukšmo... ir žodžius, žodžius, žodžius.
Ir tai prisiminęs bei teatrinių sentimentų paklaidintas kažkaip visiškai spontaniškai pagalvojau apie vadinamąją „begalinio beždžionių skaičiaus teoremą“, kuri, paremta grynai matematine logika, skelbia, kad teoriškai visiškai realu, jog per begalinį laiko tarpsnį begalinis skaičius beždžionių, atsitiktine tvarka maigančių spausdinimo mašinėlės klavišus, galėtų anksčiau ar vėliau (turbūt labiau tikėtina, kad vėliau, bet vis vien) parašyti kad ir visas Shakespeare‘o dramas.
O tada atmintin sugrįžo dar ir amerikiečių rašytojo Davido Iveso vienaveiksmė pjesė „Žodžius, žodžius, žodžius“ (Words, words, words), kurioje garsių rašytojų Swifto, Miltono ir Kafkos vardais pavadintos beždžionės aiškinasi ne tik, kas yra Hamletas, bet ir kas yra jie patys – prie spausdinimo mašinėlių kuoktelėjusio profesoriaus prirakinti primatai.
Aš tikrai nežinau, ko reikia, kad iš, regis, atsitiktinių, niekaip neinterpretuojamų, nieko kito kaip tik save patį reiškiančių daiktų, objektų, įvaizdžių ar ištisų scenų, iš be saiko, tikslo ar adresato beriamų tekstų rastųsi originalus ir visavertis scenos meno kūrinys. Nors Iveso spausdinančios beždžionės lyg ir sufleruoja: idėjos. Jos V.Bareikio spektaklyje man ir pritrūko – mačiau ir girdėjau vien nepamatuotą ambiciją, nepasirengusius Shakespeare‘o iššūkiui artistus, daug blizgučių, triukšmo... ir žodžius, žodžius, žodžius.
Kiekvieno tikro alkoholiko – meninio ir buitinio – krikštatėviu laikytinas Venediktas Jerofejevas savo prozinėje poemoje „Maskva-Petuškai“ prisimena vieną iš žaviųjų literatūros istorijos mitų – paskutiniuosius Antono Čechovo žodžius. Sakoma, kad prieš ištirpdamas amžinybėje klasikas teištarė vokišką „Ich sterbe“ (lietuviškai „aš mirštu“ – o mirė jis, žinia, būtent Vokietijoje)... Ir paprašė įpilti šampano.
Pripildė kas mirštančiojo Antono Pavlovičiaus taurę ar ne – istorija lyg ir nutyli. O štai mirštantis Hamletas, nurodęs ištikimajam Horacijui prisiminti ir papasakoti jo – tragiško likimo danų princo – istoriją, ištaria savo paskutiniuosius žodžius: „toliau – tyla“, kuriuos V.Bareikio spektaklyje tuojau pat nustelbia jau minėtasis tekančio vandens šniokštimas.
Turbūt tai simptomiška. Šampanas – bent jau šio teksto autoriaus įsivaizduojamame bare – tenka tiems, kurie rizikuoja. O šis „Hamletas“ – pernelyg atsargus, pernelyg apdairus ir taisyklingas. Šiam „Hamletui“ – stiklinę vandens iš čiaupo!
