Tokiais procesais spektaklyje „Fossilia“ iliustruojamas traumų gijimo principas. Vienos iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovių, šįmet „Auksiniu scenos kryžiumi“ už režisūrą apdovanotos Eglės Švedkauskaitės naujausia premjera pakvietė apsvarstyti traumos poveikį bei anatomiją.
Ir daryti tai per įvaizdžius bei ilgalaikes pasekmes, kiek įmanoma vengiant tiesioginio susidūrimo su trauminių patirčių reprezentacija. Pasirinkimas turinys skaudus ir taiklus – statant spektaklį atsispiriama nuo Sibire kalėjusios rašytojos Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų, kuriuose užfiksuota žmogaus protui sunkiai pakeliama informacija.
„Fossilia“ – tai jaunesnių kartų, traumų paveldėtojų, žvilgsnis į Lietuvos visuomenės istorijos dalį, kurią reflektuoti mums vis dar sunku.
