Kaip spektakliuose neįmanoma virsta įmanoma?

Didelė dalis šiuolaikinių spektaklių neatsiejama nuo vaizdo projekcijų, padedančių scenoje sukurti paralelinius pasaulius, įgalinti erdvių pasikeitimą ar net pravirkdyti šv. Mergelės Marijos statulą.
E.Balsio opera „Kelionė į Tilžę“. Martyno Aleksos nuotr.2 (1200x798)
E.Balsio opera „Kelionė į Tilžę“. Martyno Aleksos nuotr.2 (1200x798) / Martyno Aleksos nuotr.

Virtualiais stebuklais, sukurtais vaizdo projekcijų autoriaus Linarto Urniežiaus, publika Žvejų rūmų didžiojoje salėje galės gėrėtis rugsėjo 17, 18, 19 dienomis, kai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Sergejaus Prokofjevo šokio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“, sukurto pagal to paties pavadinimo Williamo Shakespeare'o pjesę, premjerą ir taip paskelbs naujojo teatro sezono pradžią.

Spektaklį Klaipėdoje kuria tarptautinė statytojų komanda: patyręs klasikinių baletų „restauratorius“, baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja (Rusija), šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius L.Urniežis.

Asmeninio archyvo nuotr./Linartas Urniežis
Asmeninio archyvo nuotr./Linartas Urniežis

Apie šokio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ vaizdo projekcijas ir kūrybinius iššūkius kalbamės su L. Urniežiu.

– Ar seniai bendradarbiaujate su Muzikiniu teatru?

– Draugaujame jau seniai. Viskas prasidėjo nuo – „Dėmesio! Baletas“, dar vėliau – spektakliai. Videografika teatre labai svarbi: ji talkina tiek scenografijai, tiek idėjai, tiek muzikai atskleisti. Tačiau svarbiausias mano darbo elementas – video grafikos animacija ir jos unikalių sprendimų integravimas į spektaklius. Kuriame įvairaus žanro spektakliams: tiek operai, tiek baletams, tiek kitiems pasirodymams scenoje. Dirbau įvairiuose KVMT projektuose, tačiau labiausiai įsiminė režisieriaus Gyčio Padegimo ir scenografės Birutės Ukrinaitės statyta Eduardo Balsio opera „Kelionė į Tilžę“. Tai buvo didžiulis ir įstabus projektas, kurio daugelį scenų papildė video grafika. Vaizdo projekcijos operoje „Kelionė į Tilžę“ publiką tiesiog klaidino netikros realybės pasaulyje: jie leido ekranizuoti ir scenoje atskleisti muzikoje užkoduotus siužeto „raktus“, sukurti didžiulius scenografinius elementus kaip milžinišką tiltą, audrą ir kt. Džiaugiuosi prie šios operos prisidėjęs ir visada laukiu panašių projektų.

Vaizdo projekcijų bus ir šokio spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“. Šis spektaklis bus labai šiuolaikiškas, kontraversiškas, kaip ir anksčiau choreografo Kirilo Simonovo KVMT statytas P.Čaikovskio šokio spektaklis „Spragtukas“, pristatytas didžiausiose šalies arenose.
Esate vaizdo projekcijų dailininkas: kas yra jūsų darbo priemonės?
Mano darbo priemonė yra ne molbertas ar popieriaus lapas, o kompiuteris. Viskas priklauso nuo idėjos. Kadangi spektaklio gimimas prasideda nuo idėjos, scenografijos, mes su kolegomis dalyvaujame jau pradiniuose sumanymų aptarimuose: gal prireiks didžiulio galinės projekcijos ekrano, o gal reikės paryškinti, 3D vaizdais apipinti scenoje stovinčią didžiulę skulptūrą. Nebūtinai spektakliui prireiks animacijos vaizdų. Tai gali būti ir filmografija. Videožanro galimybės labai plačios. Viskas priklauso nuo sumanymų, o norint juos įgyvendinti prireikia kompiuterio, kuriame įvairių programų pagalba piešiame ranka. Vėliau kuriame, animuojame kiekvieną judesį atskirai. Sprendimų būna įvairiausių.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr./Šokio spektaklis „Romeo ir Džuljeta“
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr./Šokio spektaklis „Romeo ir Džuljeta“

– Kiek laiko trunka pasiruošimas tokiam sudėtingam spektakliui kaip „Romeo ir Džuljeta“?

– Šokio spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ man ir kolegoms patikėtos labai svarbios ir sudėtingos užduotys, tad pasiruošimui prireikė daug laiko. Šis spektaklis įdomus ir kitoniškas: jam besiruošdami darėme fotosesiją baseine: baleto artistus filmavome po vandeniu. Spektaklyje bus Siksto koplyčios scena, kurią reikėjo persipiešti ir adaptuoti šiam pastatymui. Scenoje stovės šv. Mergelės Marijos skulptūra, kurią reikia papuošti, adaptuoti 3D grafika. Pastarąjį modelį mes susikūrėme patys: statome, puošiame, rengiame, padarome taip, kad ji pravirktų. Spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ panaudota daug įvairiausių meninių technikų, o aš jose dalyvauju kaip kūrybos vadovas ir animatorius. Džiugu, kad komandoje turime universalių kūrėjų, kurie sugeba kurti įvairiausiose srityse, bei unikalių, kurie gerai išmano vieną iš šių sričių. Tarkim, su profesionalais operatoriais filmavome po vandeniu. Kuriant šokio spektaklį „Romeo ir Džuljeta“ su manimi dirba apie 10 žmonių.

M.Aleksos nuotr./Šokio spektaklis „Faustas“
M.Aleksos nuotr./Šokio spektaklis „Faustas“

- Iki „Romeo ir Džuljeta“ premjeros lieka vis mažiau laiko. Ar jaudinatės?

- Žinoma, jaudinamės. Mes lyg muzikantai, kurie atrodytų gerai žino kūrinį, daug kartų jį repetavę, o netikėtumų nutinka net jiems. Didieji sprendimai įvyksta iki premjeros. Viskas atsakingai paruošiama, tačiau jei pastatyme groja orkestras, tai mano komandos veikla, taip pat tampa „gyva“, neįspraudžiama į rėmus, neapskaičiuojama. Spektaklių statyme dalyvaujame gal 12 metų ir jaudulys vis nedingsta (juokiasi). Viską atperka po premjeros ateinanti euforija. Iki premjeros kartais būna taip sunku, kad atrodo daugiau niekada to nesiimsi, nes kam tas stresas... Bet po premjeros jauti, kad vis norisi kurti ir kurti.

– Net jei viską gerai apskaičiuojate, ar spektaklio metu vis tiek gali „ožiuotis“ technika?

– Spektaklio metu ypatingą svarbą įgyja menkiausia detalė: laiku ir vietoje paspausti reikiamą mygtuką, paleisti į ekraną maketą, tik sulaukus dirigento mosto ar sutarto muzikos takto. Visada galioja tas žmogiškasis faktorius, kuris gali pavesti. Negali nuspėti ir kada užstrigs technika, tačiau mes nuo to stengiamės maksimaliai apsisaugoti: tarkim, vietoje vieno reikalingo laido nutiesiame du ar tris ir kt. Įdedame maksimaliai daug atsargos priemonių, nes turime daug patirties šioje srityje. Bet nuo elektros šuolio ar ne laiku ir ne vietoje nugulusios ir viską sugadinusios dulkelės – neapsisaugosi.

Spektakliuose ne pirmus metus dirbame kartu su kolega – šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu. Mes vienas kitą labai papildome: jei matau, kad vaizdo projekcija bus reikalinga tam tikroje scenoje, tačiau kažkas stringa, galiu paprašyti A. Stasiulio pagalbos ir jis visada sugeba padėti.

– Gal Jus ir kolegas galima vadinti ne tik meniškomis sielomis, bet ir muzikaliomis, jei sugebate laiku pataikyti į taktą technikos mygtukų paspaudimais?

– Muzikalumas labai reikalingas mūsų darbe, nes reikia prisitaikyti prie gyvai, esamu metu grojančio orkestro. Žinome harmoniją, kompoziciją ir kartu su kitais kūrėjais „išgyvename“ prieš visas premjeras. Turi mintinai žinoti kiekvieną spektaklio taktą, kad veiksmas galėtų vykti, kaip mes sakome, „užsimerkus“ ir be jokių – „nežinau kas dabar bus“.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr./E.Balsio opera „Kelionė į Tilžę“
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr./E.Balsio opera „Kelionė į Tilžę“

– Ar jūsų veikloje yra pasitaikę linksmų netikėtumų?

– Taip. Juk jaudinamės ne tik mes, bet ir muzikantai, solistai, šokėjai. Yra pasitaikę, kad solistai pradeda dainuoti per anksti, kad šokėjas ne laiku išbėga... Visi susikaupia ir daro kas geriausia tuo momentu, bet šių menkų klaidelių žiūrovas niekada nepastebės (juokiasi). Žiūrovui spektaklis – visada tos dienos premjera, o užkulisių „virtuvės“ niuansai žinomi tik čia dirbantiems.

– Sakoma, kad nėra dviejų vienodų spektaklių, net dažnai rodomų. Ar pastebite kiekvieno spektaklio unikalumą?

Tarkim, šokio spektaklis „Faustas“, prie kurio pastatymo teko prisidėti. Šio spektaklio choreografija ypatingai atidirbta, kiekvienas žingsnelis suderintas bei nešantis choreografo Robertos Bondaros žiūrovui siunčiamą žinutę. Tačiau „Faustas“ turi kelias solistų sudėtis ir kiekvienas baleto artistas į šią visumą įneša kažką savito, individualaus. Taip pat ir muzikantai, dirigentas. Taip ir atsiranda sunkiai pastebimi, tačiau visgi skirtumai. Mūsų darbe gale skirtis scenų tęstinumas, jų išlaikymas, akcentai, bet radikalių pokyčių nebūna.

– Ar tenka vaizdo grafiką adaptuoti priklausomai nuo to, kokioje salėje rodomas spektaklis?

– Vaizdo projekcijas tenka pritaikyti kiekvienai salei: mes turime didelį galvos skausmą, kai spektaklį reikia iš arenos perkelti į įprastą salę ar atvirkščiai. Tarkim, ir šokio spektaklis „Romeo ir Džuljeta“ pradžioje bus rodomas Klaipėdos Žvejų rūmuose, paskui keliaus į arenas. Teks adaptuoti, perdaryti, nes skiriasi vaizdo suvedimo dydžiai. Man, kaip vaizdo projekcijų dailininkui, koją kiša vaizdo projektorių aukščių ar pozicijų pakeitimas. Vaizdo projekcijos pritaikomos pagal atstumą, kai jis keičiasi – keičiasi projekcijų dydžiai, masteliai ir kt. Čia viskas labai rimta ir unikalu: negali spektaklių tarsi štampuoti.

Asmeninio archyvo nuotr./Linartas Urniežis
Asmeninio archyvo nuotr./Linartas Urniežis

– Koks momentas jūsų darbe – labiausiai žavintis?

– Rezultatas. Anksčiau darbe mane žavėjo įvairovė: galimybė prisidėti prie įvairiausių projektų. O bėgant laikui – labiau norisi kažko naujo, įdomaus ir neatrasto. Sakyčiau, kad mane labiausiai žavi „neatrastumo suradimas“ ir lūkesčių viršijimas, tave užliejantis viską užpildančia, sunkumus atperkančia euforija. Vis atrodo, kad tobulėjimui ribų nėra ir kamuoja natūralus klausimas: o kas toliau? Galvoji, kad jau viską išbandei ir atsakei sau į klausimus su nežinomaisiais. Tačiau rezultatas vis nustebina ir skatina eiti į priekį.

– Kokie spektakliai jus, kaip kūrėją, labiausiai nustebino ar viršijo lūkesčius?

– Tobulėti verčia nestandartiniai sprendimai ar gebėjimas rasti sprendimą komplikuotoms užduotims. Tarkim, šokio spektaklyje „Faustas“ turėjome choreografo R. Bondaros iškeltą užduotį scenoje sukurti judančias sienas taip, kad nesimatytų už jų esančių judančių projektorių. Patys žavimės kaip tokioje nedidelėje Žvejų rūmų salėje mums pavyko šią užduotį įvykdyti. Tokie sprendimai pradžioje reikalauja milžiniško pasiruošimo, daugybės matematinių skaičiavimų ir tik vėliau visa tai perauga į meną, kūrybą. Atrodo, kad tai neįmanoma, o tampa tikrove ir grožiu.

– Daugelį sužavėjo jūsų netikėti sprendimai Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“?

– Kartu su kūrybine komanda ieškojome sprendimo kaip scenoje sukurti paralelinius pasaulius, kurie įgalintų erdvių pasikeitimą. Jie ir tapo pirmu planu, antrame plane liko scenografija ir laivas. Bandėme manipuliuoti kelionės tema: kaip kiekvienos scenos kelionę paversti kitoniška. Sunkiausia buvo įveiklinti erdvę bei jos pagalba leisti žmonėms pasijusti po vandeniu ar po tiltu.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr./Šokio spektaklis „Spragtukas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre
Eglės Sabaliauskaitės nuotr./Šokio spektaklis „Spragtukas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

– Kiek jūsų darbe kūrybinės laisvės?

– Priklauso nuo choreografo ar režisieriaus, scenografo personalijų. Jei jie mato tiesiai, vienspalviškai bei sako, kad taip ir ne kitaip – stengiamės prisitaikyti, o kartais ginčytis ir įrodyti savo tiesą. Vyksta diskusijos. Džiaugiuosi, kad per daug darbo metų šioje srityje pavyko pelnyti pasitikėjimą savo siūlomomis idėjomis ir ginčytis tenka vis mažiau.

– Jūsų kūrybinės svajonės?

– Daugelį kūrybinių svajonių jau pavyko išpildyti: didžiulės vaizdo projekcijos – buvo, 360 laipsnių kampu apsisukančios – buvo. Sudėtinga įvardinti svajonę. Gal norėčiau kažko mažo, tikslingo, o svarbiausia keliančio emocijas. Kažko išliekančio! Kad tai visi suprastų ir nešiotųsi savyje!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis