1988 m. birželį Lietuvos vaikų pamiltas spektaklis buvo atnaujintas. „Man, jaunam specialistui, sugrįžusiam į Vilnių po studijų Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, teko garbė tapti šio baleto choreografijos „restauratoriumi“.
Aišku, kilo pagundų padaryti ją sudėtingesne, nors visi baleto artistai iš patirties žino, kokia kančia būna sekmadienio rytą šokti sudėtingą spektaklį... Sunkiausias vaidmuo šiame pastatyme yra Raganos, kurią ir man tekdavo vaidinti. Na, o dar yra įžymusis Snieguolės ir Princo pas de deux su labai skoninga choreografija, kurią visais laikais atlikdavo perspektyviausi trupės šokėjai.
Dailininkė Gražina Riškutė-Kariniauskienė naujai aprengė visus artistus, prikurdama daugybę smulkių išraiškingų detalių. Ir spektaklis atgijo! Manau, ilgametę jo sėkmę lemia paprastumas ir graži Bogdano Pawlowskio muzika, iliustruojanti kiekvieną personažą. Tai – tarsi vaikiško baleto biblija“, – pasakoja artistas ir choreografas Jurijus Smoriginas, vėliau savas „Snieguolės ir septynių nykštukų“ versijas pristatęs Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose.
Po traumos – į premjerą
Per pusę amžiaus pastatymas regėjo dešimtis Snieguolių, Princų ir Raganų, o Nykštukus apskritai sudėtinga būtų suskaičiuoti. Vieni artistai pradėdavo nuo mažesnių vaidmenų ir tik vėliau tapdavo Princais ir Snieguolėmis, o kitiems pasisekdavo iškart debiutuoti pagrindiniuose vaidmenyse. Viena iš tokių – šokėja ir baleto pedagogė Gražina Sakalauskaitė-Dautartienė, 1972 m. šokusi Snieguolę antrajame premjeriniame spektaklyje.
„Dirbau jau šeštą sezoną teatre, kai choreografo Witoldo Borkovskio dėka gavau progą debiutuoti „Snieguolės ir septynių nykštukų“ premjeroje. Pirmąjį spektaklį šoko tuometinė trupės žvaigždė Leokadija Aškelovičiūtė. Nutiko taip, kad premjeros išvakarėse su Raimondu Minderiu repetuodama Snieguolės ir Princo duetą gavau gan sudėtingą traumą, po kurios patekau net į traumatologijos skyrių.
Tada man padėjo teatro gerbėja, garsi žolininkė Eugenija Šimkūnaitė, liepusi nakčiai užsidėti virtų bulvių kompresą. Ir kitą dieną, nors ir kęsdama skausmą, aš šokau Snieguolę linksmoje premjeroje. Ir šokau ją dar penkiolika metų, visą savo likusią karjerą – iki 1987-ųjų. Labiausiai įsiminė, kaip prieš atsikandant Raganos užnuodyto obuolio pilna salė vaikų garsiai šaukdavo: „Snieguole, nevalgyk!“ – pasakoja G.Sakalauskaitė-Dautartienė.
Metais vėliau pastatyme debiutavo ilgametis jo Nykštukas – Aleksandras Semionovas. „Pirmieji du premjeriniai „Snieguolės ir septynių nykštukų“ spektakliai buvo parodyti Vilniuje, o trečiasis – gastrolėse Kaune. Jį man pačiam teko pamatyti: prisimenu, kad publika vaidinimą labai šiltai priėmė. Pats jame pradėjau šokti nuo 1973-iųjų, ir dažniausiai – kokius 200 kartų – vaidinau Protinguolį arba kurį nors kitą iš nykštukų. Bet nenusibodo, nes man atrodo, kad gerai pastatyto spektaklio vaikams choreografija yra amžina“, – liudija baleto pedagogas.
Snieguolė, trokštanti tapti... Meška
„Kai buvau maža, dažnai lankydavausi teatre ir prisimenu, kaip „Snieguolę ir septynis nykštukus“ šoko to meto trupės elitas. Aš savo pasirodymus jame pradėjau nuo Gėlytės, vėliau buvau Drugeliu, Ežiuku, Meška, o ilgiausiai – Zuikučiu. Galiausiai sulaukiau galimybės pasirodyti kaip Snieguolė. Pirmajame spektaklyje šokome kartu su Mindaugu Baužiu, vėliau mano scenos partneriu tapo Raimundas Maskoliūnas, o paskutinį savo, kaip Snieguolės, spektaklį šokau su Eligijumi Butkumi. Snieguolė – jaunų artisčių repertuaro vaidmuo, todėl ateina laikas užleisti jį jaunesnėms balerinoms“, – pasakoja LNOBT primabalerina Olga Konošenko.
„Snieguolė buvo pirmas mano, kaip LNOBT trupės narės, pagrindinis vaidmuo scenoje. Atsakomybė didelė, bet šiame spektaklyje tarp kitų personažų – žvėrelių bei nykštukų – labai gerai jaučiausi. Jame daug humoro, choreografija nėra sudėtinga ir vaikams lengvai suprantama. Ypač džiaugiasi tie artistai, kurie šiame spektaklyje šoka Mešką – net ir man, į juos žiūrint, užeina noras pabandyti“, – atvirauja viena iš jaunosios kartos Snieguolių Julija Stankevičiūtė.
„Snieguolės ir Princo vaidmenys – tarsi jaunų artistų tramplinas į didžiąją baleto sceną, nors pradėti daugeliui tenka nuo mažesnių vaidmenų. Vaikinams – paprastai nuo nykštukų. Aš irgi pradėjau nuo Snaudaliaus ir Čiaudaliaus, o baigiau Princu.
Žvėrelių neteko vaidinti, nors norėjau, nes žiūrėti į juos iš salės labai smagu. Ne tiek jau daug teatre turime baleto spektaklių vaikams, todėl žiūrovai, prieš kelis dešimtmečius matę „Snieguolę ir septynis nykštukus“ scenoje, dabar patys veda savo vaikus į šį pastatymą. Beje, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus LNOBT scenoje rodoma „Pelenė“ po poros metų minės savo 40-metį“, – primena dabartinis šio skyriaus vadovas, o anksčiau – garsus baleto šokėjas Eligijus Butkus.
Taigi mintis, kad gera vaikiškų spektaklių choreografija nesensta, veikiausiai yra tiesa. „Snieguolė ir septyni nykštukai“ savo scenos kelyje tikriausiai sutiks dar daug Snieguolių, Princų ir Raganų, o jubiliejiniame spektaklyje šį sekmadienį pagrindinius vaidmenis šokti lemta Harukai Ohno, Ignui Armaliui ir Mantui Daraškevičiui. Palinkėkime jiems sėkmės, na, o žiūrovų pasibaigus spektakliui laukia gimtadienio siurprizai.
