Rugpjūčio 30 d. pasakiškų Dzūkijos miškų apsuptoje Varėnoje įvyko legendinės mūsų teatro režisierės bei pedagogės Dalios Tamulevičiūtės vardo lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursas, kuriame dalyvavo 11 teatrų ir kūrėjų grupių, pristačiusių tiek pat eskizų – pretekstų būsimiems spektakliams. Visi jie varžėsi dėl daugiau nei 20 tūkstančių eurų prizo, dalyvius vertino ekspertų komisija, kuri, vadovaujama aktoriaus Remigijaus Vilkaičio, ir išrinko nugalėtoją – Lietuvos rusų dramos teatro eskizą, kurį pagal jauno aktoriaus ir gabaus pradedančiojo rašytojo Aleksandro Špilevojaus tekstą režisuoti turėtų teatro vadovas, režisierius Jonas Vaitkus.
Teatro režisierės bei pedagogės Dalios Tamulevičiūtės vardo lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursas, kuriame dalyvavo 11 teatrų ir kūrėjų grupių, pristačiusių tiek pat eskizų – pretekstų būsimiems spektakliams.
Tad kuo čia dėtos lietuvių liaudies pasakos, paklausite? Juk viskas lyg ir gražu: jaunas, kūrybingas žmogus rašo pjesę, kiti jaunieji – vaidina/skaito, jų mokytojas, dar viena mūsų teatro legenda, režisuoja, komisija nepabūgsta galimo politinio spaudimo (tekstas rašytas lietuvių kalba, bet vis dėlto tai Lietuvos rusų dramos teatras, o juk šiandien neretam nuo šio žodžio oda pagaugais nueina) – viskas lyg ir gražu, demokratiška, net tam tikra prasme drąsu. Tačiau, jums leidus, pamėginsiu sugadinti ir šią laimingą pabaigą.
Tai štai: 2016 m. kovą kultūros ministro Šarūno Biručio potvarkiu buvo pakeisti nuo 2009 m. galioję festivalio įstatai. Trumpai apie juos. Jei pagal ankstesnius nuostatus konkurso komisija vertindavo jau sukurtus darbus iš einamojo teatrų repertuaro, tai šįmet vėl grįžta prie senojo formato ir vertinami buvo iki 20 minučių trukmės eskizai, o konkurso prizas skiriamas laimėtojo darbui užbaigti bei pristatyti toje pačioje Varėnoje rudenį vykstančiame D.Tamulevičiūtės teatrų festivalyje.
Anksčiau vertinimo komisiją sudarė 5 nariai, iš kurių, cituoju ministro įsakymą, „po vieną narį į komisiją deleguoja Lietuvos teatro sąjunga, Scenos meno kūrėjų asociacija ir Valstybės teatrų asociacija, o kitus du narius skiria kultūros ministras“, o šįmet šis skaičius padidėjo iki 9, iš kurių, cituoju naująjį potvarkį, „po vieną atstovą skiria Juozo Miltinio dramos teatras, Kauno valstybinis lėlių teatras, Klaipėdos dramos teatras, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos rusų dramos teatras, kitą kadenciją – po vieną asmenį skiria Nacionalinis Kauno dramos teatras, Valstybinis jaunimo teatras, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, Vilniaus teatras „Lėlė“, [...] vieną narį skiria Varėnos rajono savivaldybė, [...] tris narius skiria kultūros ministras.
Kad būtų dar suprantamiau, aiškinu: valstybiniai teatrai – tai scenos meno įstaigos, kurių steigėja yra Kultūros ministerija. Tokių teatrų Lietuvoje yra 13, trys iš jų – Klaipėdos ir Kauno muzikiniai ir Nacionalinis operos ir baleto teatras – šiame konkurse nedalyvauja dėl kiek kitokio kūrybos pobūdžio (jų kūrybos pagrindas nėra dramaturgijos tekstai arba, kitaip sakant, pjesės). Taigi, lieka dramos ir lėlių teatrų dešimtukas.
Nevalstybiniai teatrai – tai Oskaro Koršunovo teatras, Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“, Gintaro Varno „Utopia“, Cezario Graužinio „Cezario grupė“, Valentino Masalskio Klaipėdos jaunimo teatras, „Keistuoliai“, „Atviras ratas“ ir daugelis kitų, įskaitant ir atskirų miestų savivaldybių teatrus, vadinamuosius „municipalininkus“.
Jei paklausite manęs, tai yra valstybinių teatrų ir juos kuruojančios Kultūros ministerijos atviras juridinis prisipažinimas, kad šios įstaigos yra neįgalios lygiomis teisėmis, sąžiningai konkuruoti su nevalstybiniais teatrais.
Laisvę nuspręsti, kuri iš šių dviejų grupių kuria paklausesnę, aukštesnio lygio meninę produkciją, formuoja Lietuvos teatro veidą, reprezentuoja šalį užsienyje ir t.t., paliksiu jums, gerbiami skaitytojai ir teatro žiūrovai. Bet atsakymas, manau, yra daugiau nei aiškus. Geriau pasiaiškinkime, kur slypi problema?
Pagal šiais metais pakeistus konkurso įstatus, iš 9 vertinimo komisijos narių 5 skiria valstybiniai teatrai, 3 – valstybinių teatrų steigėja Kultūros ministerija (šįmet į šią komisiją ministras pasiūlė valstybinio Vilniaus „Lėlės“ teatro direktorių Juozą Marcinkevičių, kone visą savo kūrybinę karjerą valstybinėse struktūrose pradirbusį režisierių Algimantą Pociūną ir buvusį kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį, kuris paskirtas ir šios komisijos pirmininku).
Kuluaruose kalbama, jog šis naujasis nevalstybinius teatrus iš „pyrago dalybų“ eliminuojantis D.Tamulevičiūtės konkurso formatas bei įstatyme reglamentuota nauja komisijos sudėtis – būtent buvusio kultūros ministro R.Vilkaičio užkulisinio aktyvizmo, ar, jei norite, lobizmo, kūdikis. Taip, to paties buvusio kultūros ministro Vilkaičio, kuris ekonominės krizės metais „praskaidrindavo“ ir taip begėdiškai sočią, patogią bei lengvabūdišką šalies kultūrininkų egzistenciją viešais pareiškimais apie tai, kad menininkas kūrybingesnis tada, kai alkanas (įdomu, ar jo paties užkulisine iniciatyva naujuose konkurso įstatuose nebeliko punkto, skelbusio, kad, dar kartą cituoju, „komisijos darbas neapmokamas“?) To paties R.Vilkaičio, kuris savosios kadencijos metu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos buvo pripažintas kaip supainiojęs viešuosius bei privačius interesus, kuriuo pareiškė nepasitikinti ir jį patį kultūros ministro pareigoms delegavusi politinė partija, kuriam teko atsistatydinti nebaigus savosios kadencijos.
Ką reiškia ši nesibaigianti gausybė skaičių, teatrų bei institucijų pavadinimų, padrikų minčių ir prasto skonio humoro? Jei paklausite manęs, tai yra valstybinių teatrų ir juos kuruojančios kultūros ministerijos atviras juridinis prisipažinimas, kad šios įstaigos yra neįgalios lygiomis teisėmis, sąžiningai konkuruoti su nevalstybiniais teatrais.
Puikiai suprantu ir vertinu Kultūros ministerijos norą rūpintis savo pačios kuruojamomis meno institucijomis, bet kategoriškai nesutinku su tokiais metodais, kai iš žaidimo, kurio prizas, pasikartosiu, daugiau nei 20 tūkstančių eurų, nė nekalbant apie garbę ir kitus laurus, užkulisiuose yra tiesiai šviesiai eliminuojamas visas sektorius.
Ką turiu omeny? O gi tai, kad per penkerius konkurso gyvavimo metus, iki pat šių metų, kai iš vertinimo komisijos buvo eliminuotas vienintelis nevalstybinį sektorių atstovavęs narys (juo paskutinius ketverius metus buvau aš), konkursą yra laimėję: teatro laboratorija „Atviras ratas“ (nevalstybinis teatras), „Cezario grupė“ (nevalstybinis), Kauno valstybinis dramos teatras (valstybinis, suprantama), Klaipėdos jaunimo teatras (nevalstybinis), „Apeirono“ teatras (nevalstybinis), K.Žernytės pojūčių teatras (taip pat iš nevalstybinio sektoriaus).
Puikiai suprantu ir vertinu Kultūros ministerijos norą rūpintis savo pačios kuruojamomis meno institucijomis, bet kategoriškai nesutinku su tokiais metodais, kai iš žaidimo, kurio prizas, pasikartosiu, daugiau nei 20 tūkstančių eurų, nė nekalbant apie garbę ir kitus laurus, užkulisiuose yra tiesiai šviesiai eliminuojamas visas sektorius, kuris ir taip negauna kasmetinių asignavimų trupei, administracijai, techniniams darbuotojams išlaikyti, komunaliniams mokesčiams – ką jau ir kalbėti apie pastatus ir scenas, kurių mūsų šalyje vis dar labai trūksta.
Šiuo tekstu nenoriu pasakyti, kad konkretūs komisijos nariai, įskaitant ir pirmininką, blogai atliko savo darbą, kad šiųmetinis nugalėtojas Rusų dramos teatras buvo to nevertas (tam net teisės nesijaučiu turįs, nes tai vienintelis eskizas, kurio pamatyti taip ir nepavyko).
Tiesiog noriu paklausti šiame tekste jau ne kartą minėtų nevalstybinių teatrų, galiausiai, ir juos atstovaujančios Scenos meno kūrėjų asociacijos: ar ilgai leisite, kad liptų jums ant galvų? Ar tikrai per tą ketvirtį amžiaus Nepriklausomybės pavyko sukurti tokią sistemą, kurioje teatralas, menininkas, kūrėjas, kultūros žmogus tapo bestuburiu pinigų kaulytoju?
Ir jau tikrai netikiu, kad teatras, negalintis pakovoti už save, yra įgalus kovoti už žmogų, kultūrą, tautą ar valstybę. Toks tad lietuviškai liūdnas šis „happy end‘as“.
Štai pietvakarių Lenkijos Vroclave vyksta didžiulės, visą šalį apimančios protesto akcijos dėl vietos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos sprendimo iš Vroclavo lenkų teatro (Teatr Polski) vadovo pareigų pašalinti dešimtmetį teatrui vadovavusį ir šią meno įstaigą į kūrybingiausių bei įdomiausių pasaulio teatrų pirmas gretas iškėlusį Krzysztofą Mieszkowskį, o drauge su juo – ir fantastišką režisierių Krystianą Lupą su visu tuntu puikių pastatymų, kuriuos nebijant apsijuokti galima pavadinti tikru lenkų, o gal ir pasaulinės teatrinės kultūros aukso fondu.
Aš tikrai nesitikiu, kad lietuvių teatralai ir kiti kultūrininkai ims ir sukils. Tiksliau, nebesitikiu. Lygiai kaip netikiu, kad kada nors gali sugrįžti laikai, kai teatras Lietuvoje reiškė kur kas daugiau nei dar vieną vakarinę pramogą.
Ir jau tikrai netikiu, kad teatras, negalintis pakovoti už save, yra įgalus kovoti už žmogų, kultūrą, tautą ar valstybę. Toks tad lietuviškai liūdnas šis „happy end‘as“.
