– Kanų šokio festivalyje dalyvaujate jau ne pirmą kartą. Kuo išskirtinis šis kartas?
Airida: Išskirtinis todėl, kad važiuojame su didele komanda, viso mūsų 13, o taip būna retai. Scenoje šoks dešimt jaunųjų „Low Air“ šokėjų. Taip pat, festivalio fokusas – moterys choreografės. Viskas sutapo, organizatoriai pasirinko „Savą krūvą“, jiems norėjosi energijos, gyvo, gryno šokio po ramių nuotolio, karantino metų. O ir choreografė moteris. Festivalis vyksta kas antrus metus, šiuo metu mudu su Laurynu lankomės festivalio choreografių spektakliuose. Rodos, mažai kas pasikeitė po to karto, kai pristatėme spektaklį ,,Žaidimas baigtas“, bet turbūt įsitikinsim tik po „Savos krūvos“ spektaklio ir susitikimo su žiūrovu. Apskritai labai džiugina „Savos krūvos“ reiškinys – per nepilnus pusę metų nuo premjeros pradžios spektaklis jau parodytas dešimt kartų, tas poreikis mus labai motyvuoja ir džiugina.
Laurynas: Pasirodymas galbūt ne tiek išskirtinis, kiek svarbus daugeliu kampų, nes kiekviename festivalyje tavo darbas gali būti pastebėtas ir pakviestas kitur. Šis spektaklis yra unikalus ir labai stiprus savo turiniu, tai girdime iš kritikų ir žiūrovų Lietuvoje. Tikime, kad užsienio publika gali taip pat būti paliesta, o spektaklis paaugliams ras savo kelionės maršrutą po Europą, o gal ir pasaulį. „Studiotrade“ tinklas, kurio platformą kuratorius Eric Oberdorff ir kuruoja šiame festivalyje, veikia jau 10 metų, o galimybes tarptautiškai skleistis tik dar labiau pastiprina. Visi tinklo partneriai palaikome vienas kito organizacijas ir komunikuojame apie vienas kito kūrybą ir organizacijas, tai vyksta net mums tiesiogiai nebūnant konkrečiame festivalyje. Taip veikia tinklas ir jo vertybės.
– Airida, kaip jautiesi pristatydama savo kūrybą festivalyje, kurio fokusas – choreografės moterys? Kiek tai svarbu tau kaip kūrėjai, moteriai?
Toks nelengvas klausimas. Viena vertus, visai nesijaučiu kažkaip išskirtinai ypatinga, kad į festivalį esu pakviesta kaip kūrėja moteris. Kur kas svarbiau man rodosi darbas – šokio spektaklis, jo tema ir aktualumas. Kita vertus, pats klausimas kelia nelabai malonų pojūtį, kad lytis tarsi sėkmės rodiklis. Ir kad aktualu džiaugtis, kad kaip moteris esu pakviesta į festivalį, dedikuotą moterų choreografių darbams.
Asmeniškai man, kaip kūrėjai, gera būti pastebėtai ir dalyvauti festivalyje, kurio afišas puošia Martha Graham Dance Company, dalyvauja Louise Lecavalier, Compagnie Wang Ramirez, Jerome Bel dedikuoja savo darbą Isadorai Duncan, o Damien Jalet festivalio uždarymo vakarui pristato savo naujausią darbą ,,Planet” drauge su scenografe Kohei Nawa. O lytis ir šis klausimas laiko atžvilgiu galbūt tik mano burbule rodosi atvirai juda su jauna karta. Šiuolaikinio šokio pasaulyje stebiu, o ir Lietuvoje pažįstu, moterų choreografių net, sakyčiau, daugiau nei vyrų. Akivaizdu, kad ir nuostabių darbų, kurtų moterų, žinau daugiau negu kurtų vyrų. Kūrinio kokybės su lytimi nesieju, gal todėl ir esu mene ir kūryboje. Aplinkoje, manau, tas požiūris taip pat juda, viliuosi, kad pradėję savuose burbuluose išjudėsim atviriau, plačiau.
– Kas lėmė tai, kad šį šeštadienį naujausias „Low Air“ darbas bus pristatytas Kanų šokio festivalyje?
Airida: Kelionės iki pasirodymo festivaliuose kiekvieną kartą būna kitokios. Būna aplikuoji atvirame šaukime ir dalyvauji konkurse, būna prodiuseriai suranda spektaklį internete, būna tave jau žino ir pakviečia. Festivalyje pasirodysime jau su antru „Low Air“ spektakliu, o tai svarbu. Juntamas pasitikėjimas mūsų darbu. Pakvietimo sulaukėme karantino laikotarpiu, kai dar tik kūrėme spektaklį „Savoj Krūvoj“. Vienas iš festivalio kuratorių Eric Oberdorff kreipėsi ir pasiteiravo, ką kuriame. Minėdamas, kad festivalio fokusas yra choreografės moterys jis ieškojo darbo, kuriame būtų juntamas fiziškumas ir energija. Taip mes ir buvome pakviesti.
Laurynas: Svarbu paminėti, kad su minėtu kuratoriumi palaikome glaudų ryšį jau nuo 2011 metų. Mes buvom pirmieji Europinio tinklo „Studiotrade“ rezidentai Nicoje. Nuo tada esame stebimi ir palaikomi. Nepriklausomam kūrėjui itin svarbu dalyvauti šokio mugėse, tinkluose, prisistatymuose, nes juose tave gali atrasti. Į Kanų šokio festivalį buvome pakviesti pasirodę šokio mugėje Vokietijoje „Tanzmese“ 2018-aisiais. 2019 metais įvyko pirmas pasirodymas, 2020 karantine kūrėme, 2021 vėl buvome pakviesti.
Šiais metais tapome partneriais ir Europinio tinklo nariais, Tanzmesse mugėje pristatinėsime visą „Low Air“ ir lietuvių kūrybą bendrame tarptautiniame stende su partneriais iš Prancūzijos, Vokietijos, Portugalijos, Islandijos, Suomijos. Tikimės, kad mūsų tarptautinis darbas, pradėtas 2016, 2018 pratęstas, 2020 vystytas, 2022 metais tęsis bei bus palaikytas ir Lietuvos kultūros tarybos finansavimo programų, o tai itin svarbu tęsiant tarptautinį įsitinklinimą ir Lietuvos šokio sklaidą. Neseniai įvyko gastrolės į Korėją – 4 metai planavimo ir derinimo vos nepakibo ant plauko, kai 2019 metais pristigome finansavimo. Džiaugiamės ir daug dirbame, kad kiekviena tarptautinė galimybė augtų. O jų vis randasi: Leipcigas, Diuseldorfas, Kanai, Seulas ir t. t. Atrodytų, kad čia tik mums svarbu ir aktualu turėtų būti, tačiau festivalių kuratoriai pradeda domėtis, kokių kūrėjų ir produktų Lietuvoje yra daugiau.
– Kuo dalyvavimas tokiuose festivaliuose svarbus ne tik Jūsų organizacijai, bet ir bendram šalies šokio lauko, kultūros kontekstui?
Laurynas: Dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose Lietuvos vardą pakiša po padidinamuoju stiklu. Niekas nesuabejos, kad po operos-performanso „Saulė ir Jūra“ ar filmo „Piligrimai“ triumfo išaugo susidomėjimas Lietuvos kūrėjais bei jų kūryba. „Low Air“ pasirodymas Korėjoje domino kitus pietryčių Azijos prodiuserius. Sulaukėme kvietimų ir susidomėjimo iš Honkongo ir kitur. Savotiškai praveriami langai, o kartais net durys.
Todėl svarbu tikėti ir palaikyti vieniems kitus, džiaugtis kitų sėkme, ko pasekoje nuosekliai dirbant bus pasiektas geriausias rezultatas. Pavyzdžiui, iš Korėjos skridome į labai svarbų scenos menų festivalį Leipcige „euro-scene Leipcig“, kuriame kartu su „Studiotrade“ tinklu buvome pakviesti pradėti formuoti ir kuruoti pirmąją „Studiotrade“ platformą Leipcigo festivalyje, o tai reiškia, kad joje ateityje galimybes pasirodyti turės ir daugiau Lietuvos šokio kūrėjų. Konkretūs pasirodymai nėra pats svarbiausias dalykas platesniame kontekste.
Airida: Svarbu, ką trupė ar kūrėjas daro iki ir po paties pasirodymo. Nuoširdžiai tikime mūsų spektakliu ir todėl investuojame daug laiko, resursų ne tik kūrybai, bet ir sklaidai, kad spektaklis taptų prieinamas tarptautinei publikai. Kanų festivalio atveju spektaklio dramaturgija ir garso takelis išverstas keliomis kalbomis. Labai nudžiugtume ir mecenatyste ar parama, kuri padėtų siekti tarptautinės sklaidos ir jaunų šokėjų įsitinklinimo galimybių.
– Šių metų pabaiga Jums gausi ne tik gastrolių – iki pat Naujųjų vyksta „Low Air“ kūrybinio dešimtmečio festivalis „Low Air 10 FEST“. Galbūt festivalio metu jau spėjote apmąstyti lūkesčius ateičiai?
Airida: Jau turbūt labai pasikartosiu, bet šiai dienai nesinori įsivardinti lūkesčių. Planuoti dalykus esame įpratę, tik dabar suplanuoji ir paleidi tėkmei, galbūt mažiau prisiriši, supranti, kad ne viskas tik nuo tavęs priklauso, o nuo aplinkos, konteksto, galu gale net nuo pačio laiko. Kaip niekad jaučiuosi tvirtai ten, kur esu. Pakankamai. Norisi tiesiog kurti ir kviesti tai daryti kitus – per šokį, per buvimą jame, arba jį stebint, ieškant ryšio. Per kūrybą ateina atvirumas, drąsa, jautrumas, dvasingumas, o tada ir ramybė, pusiausvyra. Viskas man dabar atrodo daug paprasčiau, tuo pačiu ir lengviau nei prieš dešimt metų.
Per kūrybą ateina atvirumas, drąsa, jautrumas, dvasingumas, o tada ir ramybė, pusiausvyra.
Laurynas: Kartu žinant, kad kūrybos 10-mečio minėjimo festivalis dar nesibaigė, esu be galo laimingas, kad mes išgyvenome ir visgi ryžomės tokiai darboholizmo avantiūrai. Labiausiai džiugina tai, kad mūsų darboholizmas yra šokis. Na, o kad mažai šokio nebūtų nei mums, nei mūsų žiūrovui, „Low Air 10 Fest“ uždarymui ruošiame „Pūgą“, trečiąjį šokio mini festivalį, kuriame pristatysime premjerą „Mėlyna Mėlyna“ – hibridinį šokio ir garso spektaklį. Palydint 2021-uosius gruodžio mėnesį Menų spaustuvėje bus daug šokio – nuo bendruomenės šokio improvizacijos, jaunojo kūrėjo Mariaus Eidrigevičiaus būsimos premjeros „Vyrsmas“ eskizo pristatymo iki dar Korėjos nuotaikomis gyvenančio spektaklio „Žaidimas baigtas“ rodymo. Planai 2022-2025 jau pakeliui.
Daugiau informacijos apie artimiausius šokio renginius rasite čia.
