Šis festivalis tapo ir pavyzdžiu, kaip vienoje scenoje gali sutilpti ir rasti bendrą kalbą Ukrainos ir iš Rusijos kilę režisieriai. Pačiam teatrui ir jo aktoriams, tai buvo dar vienas būdas išreikšti solidarumą su kovojančia Ukrainos tauta.
Ir nors, anot V.Gurfinkelio, šiandieninėje situacijoje pasirinkti temą spektakliui yra labai sudėtingas uždavinys, todėl daugelis išvis linkę geriau išlaukti ir patylėti, vis dėlto šis nedidelis festivalis tapo pretekstu pažinti klasikinę bei modernią ukrainiečių dramaturgiją, o kartu ir kvietė pamąstyti apie tai, koks gali būti teatras karo sąlygomis ir ar įmanoma kurti nepaisant to, kas vyksta Ukrainoje.
Teatras karo metu
Festivalyje dalyvavęs ukrainietis aktorius ir režisierius Viktoras Marvinas teigė, kad vasario 24 dieną prasidėjus antrajai karo fazei, apie jokią kūrybą negalėjo būti nė kalbos, mat reikėjo imtis veiksmų – užsirašyti į kariuomenę, civilinę gynybą arba imtis savanorystės – tylėti ir nieko nedaryti buvo tiesiog neįmanoma.
„Tačiau atslūgus pirmajai bangai, supratau, kad svarbu yra daryti tai, ką geriausiai mokame kiekvienas mūsų. Teatras privalo egzistuoti ir karo sąlygomis“, – teigė aktorius.
Jis taip pat pabrėžė, kad dalyvavimas šiame LRDT organizuotame festivalyje jam tapo labai reikšmingu įvykiu, nes, statydamas ukrainietiškas pjeses, teatras dirba proukrainietišką darbą.
Šio teatro režisierius V.Gurfinkelis pažymėjo, kad ne vienas teatro aktorius taip pat savanoriauja ir prisideda prie paramos ukrainiečiams, teatras taip pat ne kartą į spektaklius kvietė ukrainiečių šeimas, tačiau, jo teigimu, visa tai yra mažmožis palyginus su tuo, ką išgyvena žmonės, dalyvaujantys kare.
„Ukrainoje yra ne vienas aktorius bei režisierius, kurie užsivilko karišką uniformą ir išėjo ginti savo namų, šeimos ir žemės. Esama ir tokių, kurie, turėdami rusišką pasą, stojo ginti Ukrainos – kai visa tai pasibaigs, jiems bent jau nereikės jaust kaltės ir gėdos už savo tautos niekšybes, o dėl tokio jų pasirinkimo galės būt ramios trys ateinančios jų šeimos kartos“, – teigė V.Gurfinkelis.
Propaganda visada baigiasi, kaip visada praeina ir apgirtimas. Tuomet stoja akistata su tikrove.
Tačiau, pasak režisieriaus, įtampa buvo juntama ir rengiant šį festivalį – ne vienas kūrėjas, sužinojęs, kad festivalį organizuoja LRDT, o spektaklių eskizai bus kuriami rusų kalba, atsisakė jame dalyvauti.
„Tai visiškai suprantama reakcija. Todėl kai ką tiesiog reikia išlaukti, išbūti. Neabejotinai Rusijos agresija anksčiau ar vėliau baigsis ir pasaulis vėl pajudės į priekį. Juk ir propaganda visada baigiasi, kaip visada praeina ir apgirtimas. Tuomet stoja akistata su tikrove“, – kalbėjo V.Gurfinkelis.
Oazė teikianti viltį
Festivalyje dalyvavusi iš Rusijos kilusi aktorė ir režisierė Julija Aug pasakojo, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, Estijoje ji sukūrė dokumentinį spektaklį, kuris rėmėsi jos susirašinėjimais su bičiuliais bei jų žinutėmis socialiniuose tinkluose. „Šis antikarinis spektaklis sukėlė didžiulį ažiotažą tiek Rusijoje, tiek ir tarp Estijos rusų. Aš žinojau, kad tarp jų yra pritariančių Putino politikai, tačiau nemaniau, kad jų skaičius gali būti toks didelis“, – teigė režisierė.
Ji pripažino jaučianti savo atsakomybę dėl to, kas vyksta Ukrainoje, todėl kūryboje kalbėdama šia tema viliasi bent kažkuo prisidedanti prie kai kurių žmonių požiūrio į karo įvykius keitimo. Tiesa, kiek anksčiau ji siūlė savo spektaklį rodyti Estijos mokyklose, tačiau ši idėja buvo atmesta.
Pasak režisierės, estų tėvai spektaklio atsisakė motyvuodami sunkia spektaklio tema ir vaikų jautrumu, tuo tarpu rusakabiai tėvai tokio sprendimo nemotyvavo niekaip, nors, J.Aug teigimu, jų sprendimą įspėti nėra sudėtinga.
Teatras turi tapti oaze nuo karo, ypač pabėgėlių šeimoms, kurios atvyko į Lietuvą bei kitas šalis.
Lietuvos režisierė Ramunė Kudzmanaitė festivalyje pasirinko statyti prieš daugiau nei šimtmetį parašytą romantišką Lesios Ukrainkos pjesę „Miško dvasia“. Šitokį pasirinkimą režisierė motyvavo būtinybe teatre rodyti ne tik dokumentinę, bet ir poetinę medžiagą.
„Teatras turi tapti oaze nuo karo, ypač pabėgėlių šeimoms, kurios atvyko į Lietuvą bei kitas šalis. Man visiškai nesinori jiems rodyti karo vaizdų, smurto, ką jie matė savo akimis, o priešingai, kūryba teikti nusiraminimą. Tai viena iš teatro misijų ekstremaliu metu“, – kalbėjo R.Kudzmanaitė.
Pasak jos, karas iš žmogaus negali atimti kultūros ir dvasios poreikių, todėl ir tokiu metu gyvenimas ir kūryba turi tęstis, vaikai turi gimti ir augti apsupti ramybės ir grožio pajautos. Štai kodėl, režisierės teigimu, teatras taip pat turi kelti dvasią ir teikti viltį.
Ukraina yra herojus
Paklausta, kaip įsivaizduoja ateities Ukrainos teatrą, režisierė J.Aug pažymėjo, kad ukrainiečių dramaturgija buvo stipri ir anksčiau, o šalyje esama kūrėjų, kurie yra pasaulinio lygio menininkai.
Ji taip pat prisiminė, kaip maždaug prieš penkiolika metų Ukrainos dramaturgija buvo kryžkelėje, o naujoji drama kėlė sau šūkį: „Ieškau herojaus“. Pasak režisierės, dabar tai nebėra jokia problema ilgiems metams į priekį.
„Dabar Ukraina turi gausybę herojų ir, kūrybine prasme, buvusios dilemos liko toli praeityje. Dramaturgija klesti ir klestės, nes bet kuris žmogus, kuris geba veikti tokiomis aplinkybėmis, kokios yra dabar ištikusios šią šalį, jau yra herojus“, – teigė J.Aug.
Mes vis ieškome herojaus, o dabar matome, kaip tie šventų veiksmų herojai gimsta mūsų akyse.
Jai antrino ir šiuo metu Estijoje gyvenantis V.Marvinas. Pasak jo, Ukraina šiandien yra centras, į kurį nukreiptos daugelio pasaulio žmonių akys ir tai gali padėti šaliai ne tik laimėti karą, bet ir parodyti savo kultūrą.
„Mes vis ieškome herojaus, o dabar matome, kaip tie šventų veiksmų herojai gimsta mūsų akyse, nes jie gina savo šeimas, savo žemę. Šiandien Ukraina yra herojus“, – kalbėjo V.Marvinas.
Jis taip pat pažymėjo neabejojęs tuo, kad ateity ukrainiečių dramaturgijoje bus daug karo temų – bet tokiu būdu dalis pasaulio galutinai supras, kad tarp Ukrainos kultūros ir „rusų pasaulio“ nėra nieko bendra.
