Pasirodymą „Symphonic Flock“ atlikėjai kūrė tyrinėdami Katalonijos piemenų gyvenimą.
Jau ne pirmą sykį, duetas savo kūryboje ieško būdų, kaip į sceną įvesti gyvų elementų, kurių kontrolė atsiduria už atlikėjo kūno ribų. „Tai, kas nepažįstama, mistiška, nepaaiškinama, mums yra įdomu“, – pasakoja akrobatas Quim Girón. Pokalbyje su menininku – apie dviejų kūrybingų asmenybių sinergiją, kurioziškas pasirodymo akimirkas ir tai, kaip mene dažniausiai ieškome savęs pačių.
– Quim, kalbamės likus keletui dienų iki jūsų pasirodymo Kaune. Praeityje – daugybė festivalių visoje Europoje, sėkmingas bendradarbiavimas su įvairiais kūrėjais, skirtingų meninių formų tyrinėjimas. Norėčiau grįžti į praeitį ir paklausti, kaip atradote cirką?
– Manau, kad tai buvo natūralus paauglystėje vykęs procesas – bandymas atmetimo būdu atsisakyti tam tikrų veiklų, atrasti vietą visuomenėje ir sistemoje, o tuo pačiu išpildyti ir savo paties poreikius.
– Nuo 2019 m. pasirodymus rengiate kartu su scenos ir gyvenimo partnere Moon Ribas, kuri taip pat atvyks į Kauną. Kaip prasidėjo šis bendradarbiavimas?
– Su Moon pradėjome dirbti vedami motyvacijos įvairiais būdais sujungti kibernetiką, šokį ir cirką. Aš esu akrobatas, ateinantis iš cirko pasaulio, o ji – šokėja, choreografė ir kiborgizmo menininkė. Sceną mes dalinamės kartu su gamta ir kitais gyvais elementais, kurie skirtingai paveikia galutinį kūrinio pavidalą. Pavyzdžiui, viename mūsų spektaklių „Fenomen“, eksperimentuojame su temperatūra, o ledą naudojame kaip elementą, kuris iki pat ištirpimo veikia judesį ir keičia pasirodymo eigą.
Mums patinka decentralizuoti žmogaus kūną ir suteikti erdvės mus supantiems dalykams. Įkvepia gamtos reiškiniai ir visa, kas slypi už žmogaus suvokimo ribų. Žinoma, technologinis elementas taip pat yra labai svarbus.
– Kaip dvi kūrybingos asmenybės atranda balansą, reikalingą norint kartu dirbti ir kurti?
– Kūrybinis aspektas yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Sekame kiekviena gija, kuri sužadina mūsų smalsumą ir stengiamės ją perkelti į sceną. Esame pora, kartu turime šeimą, todėl pokalbiai vedantys į kūrybą verda spontaniškomis kasdienybės akimirkomis. Labiau nei profesija, tai yra gyvenimo būdas, bandymas suprasti gyvenimą, o svarbiausia – jį kvestionuoti.
– Įdomu, kad daugelyje savo pasirodymų supinate technologijas ir gamtą. Savo prigimti, man jie atrodo labai skirtingi. Kaip technologijos papildo jūsų spektaklius?
– Žmonija vystėsi kartu su įvairiais įrankiais, pradedant ugnimi, mediena ar akmenimis. Kai atradome ugnį, atsivėrėme technologijoms. Manau, kad šiuolaikiniame mene jos vaidina reikšmingą vaidmenį. Tobulėjant technologijoms, tobulėja ir menininkai, nes jie gauna naujų būdų išreikšti save ir būti arčiau žiūrovų. Pavyzdžiui, pasirodyme „Symphonic Flock“, publikai išdalinami garsiakalbiai, kurie tampa būdu susijungti su garsu ir vibracijomis, taip žmonėms suteikiant galimybę pasirodymą pajusti per garsus, lytėjimą.
– Tuomet paklausiu ir apie gamtos motyvą – pasirodyme „Symphonic Flock“ jis jaučiamas labai stipriai.
– Pasirodymas „Symphonic Flock“ pastatytas remiantis tikra patirtimi, Katalonijoje susipažįstant su piemenų kasdienybe. Su gyvulių ganytojais kalbėjomės apie jų gyvenimo būdą ir suvokimą, kad yra paskutiniai šios tradicijos nešėjai. Kartu tyrinėjome bandos jausmą, bendrą visiems žinduoliams. Negalime gyventi vienas be kito, be šeimos, be bendruomenės. Gali būti, kad kūrinyje kas nors įžvelgs ir kritiką kapitalistinei visuomenei, bet spektaklis visgi nėra apie tai.
Publiką stebint kaip bandą, galima pamatyti įdomių tendencijų. Pavyzdžiui, riba tarp to, kas veda grupę ir kas eina jos vedami, tampa beveik nematoma. Tai ir yra tas mistiškas instinktas, apie kurį kalbame. Būnant bandos dalimi, jis išryškėja organiškai.
– „Symphonic Flock“ atliekamas netradicinėse erdvėse. Kokį vaidmenį pasirodyme kuria aplinka?
– Aplinka vaidina labai svarbų vaidmenį. Spektaklyje nėra papildomos infrastruktūros ar scenografijos, todėl galime judėti laisvai ir patekti į vietas, kurios dažniausiai nenaudojamos pasirodymams. „Symphonic Flock“ jau rodėme apie 20 kartų, o pasirinktos vietos varijavo nuo visiškos gamtos, pavyzdžiui, kalnų, iki miesto parkų ar aikščių.
Nors spektaklio veiksmas yra kruopščiai suplanuotas ir vietos improvizacijai lieka mažai, vis tiek negalime numatyti visos pasirodymo eigos. Mums vaikščiojant, pulkas auga ir aplinkiniai gali prie jo prisijungti. Smagu matyti žmones, kurie daro kasdienius dalykus, pavyzdžiui, paprasčiausiai eina į parduotuvę pirkti duonos, bet yra pakviečiami tapti mūsų pasirodymo dalimi. Nutinka ir kurioziškų akimirkų. Kartą, spektaklį atliekant parke, patraukėme čia buvusių šunų dėmesį – situacija buvo labai juokinga, nes šunys išties yra mūsų kuriamos istorijos dalis. Na, o šio spektaklio premjera vyko unikalioje vietoje – krateryje. Paskutinėje pasirodymo dalyje, kiek toliau už mūsų nugarų, lyg tyčia iš urvų pradėjo lįsti laukiniai triušiai (juokiasi). Tai buvo tobula, bet visiškai neplanuota pasirodymo pabaiga.
– Dažniausiai esame įpratę pasirodymą stebėti būdami pasyviais žiūrovais. Kaip jūsų publika reaguoja į tai, kad yra įtraukiami į spektaklį?
– Atsiliepimai būna labai šilti, nes „Symphonic Flock“ leidžia žmonėms pažinti vienas kitą. Niekada neišryškiname vieno žmogaus, nėra spaudimo, situacijų, kai žiūrovas atsiduria dėmesio centre ar jaučiasi nepatogiai. Kartais žmonės į pasirodymą reaguoja emocionaliai, nes spektaklis primena jų pačių gyvenimą, ypač, jei jie kilę iš mažo kaimelio. Spektaklyje jaučiamas šioks toks liūdesys ir nostalgija.
– Kaip manote, ko žiūrovai šiandien ieško spektakliuose, mene apskritai?
– Tikiu, kad meninė raiška šiame globalizacijos amžiuje žmonėms yra gyvybiškai svarbi. Žmonės mene ieško savęs pačių. Pastebiu, kad ir man daug įdomiau žiūrėti filmą, kuris primena realybę, seka istoriją, kurią galiu susieti su savo gyvenimu. Taip pat dažniau renkuosi neprofesionalius aktorius, nes man atrodo, kad jie yra nuoširdesni. Tikriausiai, tam, kad vienas su kitu atrastume ryšį, mums reikia daugiau asmeninių patirčių.
