Lapkričio mėnesį Kauno kamerinis teatras nuvyko į Izraelį ir Tel Avivo Šalom Aleichem namuose žiūrovams pristatė pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Duobė“ pastatytą spektaklį „Diena ir naktis“. Nieko atsitiktinio, nes spektaklyje susilieja dviejų tautų likimai. Pagaliau atėjo laikas pasitikrinti, kaip spektaklis prakalbina ne tik mus Lietuvoje, bet ir tuos žmones, kurių šeimų patirtis jis atspindi tiesiogiai. Todėl izraeliečiai pamatė meilės dramą, skausmingai išryškinančią lietuvių ir žydų santykius bei bendras istorijos žaizdas, skaudžiai įsirėžusias į likimus dar Antrojo pasaulinio karo metu.
Kelionės idėja kilo Lietuvos ambasadai Izraelyje, tačiau pasiruošimas pasirodymui truko daugiau nei metus. Sunkios reikalingų lėšų, salės paieškos, reklama, gausybė svarbių detalių... Tačiau litvakė, kilusi iš Kauno, nusipelniusi Izraelio mokytoja, Holokausto tyrinėtoja Yarit Glezer idėją pavertė tikrove, pasirūpino sale, lėšų skyrė Lietuvos kultūros taryba, titrų vertimui į hebrajų kalbą paramą suteikė VšĮ Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“, padėjo Izraelyje gyvenantys Liora ir Grigorijus Zundelovičiai.
Kelionės idėja kilo Lietuvos ambasadai Izraelyje, tačiau pasiruošimas pasirodymui truko daugiau nei metus.
Ir štai, pagaliau aktoriai sėdi ant lagaminų, laukia kelionės, kurioje bus parodytas spektaklis be dekoracijų, paprastutėje ir teatrui gal ne visai tinkamoje salėje... Jų laukia išties bauginanti užduotis – spektaklį suvaidinti taip, kad šių juodų skylių niekas nepastebėtų. Juos slegia mintis, kaip įtikinamai parodyti holokausto siaubus žmonėms, kurių kraujyje teka ši slogi patirtis, suteikti jiems tokias meninės raiškos patirtis, kurių negali perteikti jokie realūs faktai ir žinojimas. Ir dar – kaip neprapulti Izraelio kultūrinio gyvenimo gausoje, be galo greitai besisukančiame rate, įtikti pasaulinio garso žvaigždžių išlepintai publikai, aiškiai žinančiai, kas yra tikras teatras.
Žiūrovams nebesvarbūs tapo jokie meno kūrinio vertinimo kriterijai, o tik aiškus ir garsus tragiškos patirties aidas.
Laimei, bendruomenėje, kurią sudarė iš įvairių miestų susirinkę litvakai, išeiviai iš buvusios Tarybų sąjungos, net tikri izraeliečiai, žinia pasklido ir be garsios, ryškios reklamos. Spektaklį stebėjo tokie nuščiuvę ir atidūs žiūrovai, kokių beveik nebūna šioje temperamentingoje šalyje. Juk prabilta apie skaudžius ir kartu viltingus dalykus. Spektaklis rodė ne iliuziją, fantazijos šėlsmą, o beveik gryną, nuogą istorinę tiesą. Žiūrovams nebesvarbūs tapo jokie meno kūrinio vertinimo kriterijai, o tik aiškus ir garsus tragiškos patirties aidas. Kitaip ir negali būti žmogui, kentėjusiam Kauno gete, Dachau stovykloje...
Tokia vieno iš reikliausių, solidaus amžiaus žiūrovo, norėjusio visiems laikams pamiršti ir Lietuvą, ir lietuvių kalbą, patirtis. Jo įvertinimas po spektaklio su ašaromis akyse – „viskas taip ir buvo“ – tapo vienas vertingiausių ir nebeištrinamų. Spektaklio kūrėjai sulaukė daugybės teigiamų atsiliepimų, jaudinančių padėkų ir kvietimų atvykti dar kartą. Tai be galo džiugina, nes Kauno kamerinis teatras bei jo „Diena ir naktis“ turėjo įveikti didelį tarpusavio santykių barjerą – Izraelyje tebetvyrantį nepasitikėjimą lietuviais. Todėl taip svarbus, kad pagaliau žydai ir lietuviai pradėjo kalbėtis. Regis, šis dialogas visiems tampa būtinas ir neišvengiamas – ne atsitiktinai po spektaklio „Diena ir naktis“ išėjo S. Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, pasirodė kiti svarbūs ženklai. Deja, jų vis dar per mažai, kad istorija būtų permąstyta iki galo, kad galėtume išsivalyti ir nurimti.
