1956 metais prancūzų dramaturgas, absurdo teatro pradininkas Eženas Jonesko (Eugene Ionesco, 1909-1994) parašė dramą „Raganosis“, pasakojančią apie tai, kaip totalitarinėje visuomenėje žmogus virsta žvėrimi. E.Joneskas šią pjesę kūrė tuo metu, kai po Antrojo pasaulinio karo Europa reflektavo ir analizavo fašizmo reiškinį. Tačiau dramaturgo kūrinys peržengė konkretaus laiko ir konkrečios vietos ribas. Jis parašė pjesę, kovojančią prieš visokius „-izmus“, didžiąsias idėjų sistemas – komunizmą, fašizmą, socializmą, leninizmą, rasizmą, kolektyvizmą, patriotizmą, – iškilusias virš žmogiškumo – meilės, gailestingumo, visų žmogiškų silpnybių ir klaidų.
Globalūs XX a. politiniai eksperimentai ne kartą baigėsi ištisų tautų tragedijomis. Žmonės ne kartą įsitikino idėjos ir jos įgyvendinimo prieštaravimu, buvo liudininkai, kaip susivienijusi žmonių masė darė dalykus, nesuderinamus su sveiku protu, ne kartą po to atgailavo tvirtindami, kad nieko nežinojo ar nesuprato. Visi šie „-izmai“ tebegyvi ir šiandien. Kokia nors idėja taip pat sėkmingai užvaldo žmonių protus, paversdama juos viską traiškančia minia, teisia ir teisiančia. Mes nuolat kuriame naujus stabus, naujas idėjas, kurios tampa svarbesnės už žmogiškumą, virstame viską pakeliui šluojančia mase. Pasipriešinti reiškia išlaikyti žmogišką orumą, individualumą ir likti visiškai vienam.
Dramaturgė Daiva Čepauskaitė sukūrė pjesę šios E.Jonesko dramos pagrindu, išlaikydama pagrindinę idėją – žmogiškumo pasipriešinimą kolektyvinei isterijai. D.Čepauskaitės „Raganosiai“ – tai klasikinio kūrinio parafrazė, variacijos E.Jonesko tema, kur pagrindinio herojaus prototipas yra pats Jonesko – rašytojas idealistas, raganosių pasaulyje naiviai kovojantis už paprastas žmogiškas silpnybes ir klaidas.
Spektaklio režisierius Rolandas Atkočiūnas, video projekcijų autorius – Leonas Blėdis, spektaklyje gyvai groja Arvydas Joffė.
