Tai viena žymiausių škotų rašytojo Roberto Louiso Stevensono mistinės novelės „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ interpretacijų tarp gausybės dramos, muzikos spektaklių, kino ir televizijos filmų. Čia muzikinės dramaturgijos priemonėmis pateikiamas klasikinis siužetas apie žmoguje slypinčių blogio ir gėrio pradų dvikovą. Spektaklio režisūrinis sprendimas lėmė, kad jis skiriamas vyresnei nei 14 m. auditorijai. Spektaklio meno vadovas Kęstutis S.Jakštas, režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Julija Skuratova. Pagrindinį vaidmenį atlieka Egidijus Bavikinas, Martynas Kavaliauskas, Rokas Laureckis.
Spektaklio režisierė Viktorija Streiča, pristatydama būsimą spektaklį, sako, kad miuzikle „Džekilas ir Haidas“ iškyla amžinieji klausimai: žmonių „fasadai“ – kokį veidą rodome dienos šviesoje ir kas išnyra iš mūsų nakties tamsoje; medicina ir etika – kaip toli leistina eiti ir kada derėtų sustoti; ar vardan kilnaus tikslo dera peržengti Dievo nubrėžtas ribas? Čia kilnūs ir gražūs tikslai apverčiami aukštyn kojomis ir įgauna baisiausius pavidalus. Nežiūrint gerų ketinimų noras pakeisti Dievo nustatytą tvarką veda prie katastrofos – vardan išgelbėtos vienos gyvybės miršta dešimtys. Bet iš kitos pusės – sukilimas prieš Dievą reikalingas, nes kitaip nebus progreso.
Miuziklo kūrėjai – kompozitorius ir dramaturgas – į novelės siužetą įveda kelis naujus personažus, tai istoriją suaktualina ir prideda intrigos. Spektaklyje kiekvienas žiūrovas atras kažką sau artimo, šią tragišką vienišos sielos žmogaus istoriją supras savaip. Leitmotyvu tampa mintis, jog žmogaus viduje slypi tokie slapti užkaboriai, į kuriuos neįsileidžiame net pačių artimiausių, gal net ir savęs paties. Todėl svarbu suvokti, kad kiekviename mūsų esama tiek gėrio, tiek blogio, o kuris pradas stipresnis, vyraujantis, priklauso nuo vidinio pasirinkimo. Save reikia priimti tokį, koks esi, ir nemėginti vaidinti ar laužyti savęs į dvi skirtingas asmenybes.
Statant spektaklį teko spręsti nemažai techninių dalykų, bet pavaizduoti vidinį susipriešinimą, ko gero, ir buvo sudėtingiausia, nes teatro scena – ne kino ekranas.
Pagrindinį vaidmenį miuzikle atliekantis Egidijus Bavikinas prisipažįsta, kad Džekilo / Haido vaidmuo neabejotinai pats sudėtingiausias iš visų iki šiol jo kurtų visomis prasmėmis. Jis reikalauja ypatingo psichologinio pasirengimo, nemažai fizinių pastangų, didelių aktorinių gebėjimų. Sudėtinga ir vokalinė partija. Jo manymu, kiekvieno aktoriaus svajonė suvaidinti kažką panašaus. Taigi du viename, dvi skirtingos asmenybės viename kūne. Viena vertus, ar gali būti kas nors patraukliau aktoriui už pamišusio mokslininko genijaus vaidmenį, kita vertus, ar gali būti kas sudėtingiau nei vaidinti pamišimą, šizofreniją, asmenybės susidvejinimą. Nors šiandien sunku ką nors nustebinti kriminalinėmis istorijomis, man bus tikras iššūkis tapti „serijiniu žudiku“. Sutikite, jog tai gana retas atvejis, kuomet scenoje vos per porą valandų tenka nužudyti 7 veikėjus. Tad gal geriau neįsijausti 100 procentų? Na, o jei rimtai, mokslininką pamišėlį jis savyje mėgino atrasti po truputį. Beje, muzika taip pat mokslas, – sako dainininkas, – Kai didesnę dienos dalį praleidi teatre, kai nuo ryto iki vakaro tekstai ir muzikinės frazės be perstojo sukasi galvoje tarsi kokios cheminės formulės, atitrūksti nuo tikrovės ir būsena tampa ne visai harmoninga, visai kaip mokslininko genijaus galvoje. Egidijus sakosi esąs dėkingas kolegoms, kurie primena, jog nulipęs nuo scenos nepamirštų „išeiti“ iš vaidmens.
Martynas Kavaliauskas šį vaidmenį vadina ir dovana, ir dideliu iššūkiu. „Manau, jog didžiausia užduotis šiame spektaklyje yra susitapatinti su personažu, pajusti jo dvilypumą, jausmų sumaištį, mąstyti kaip jis, kontrastingai atskleisti gerąsias ir blogąsias personažo puses“, mintimis dalijasi dainininkas. „Mano kuriamas herojus turi dvi asmenybes, dvi puses: Džekilas – atidavęs visas jėgas, širdį ir protą vienam tikslui, jo misija atskirti gėrį nuo blogio tam, kad pasaulyje išnyktų nesantaika ir pyktis, liktų meilė ir taika; Haidas – tamsioji Džekilo pusė, jo žiaurumas ir nirštas, kaupęsi visą gyvenimą iš nuoskaudų, pažeminimų, tūnoję giliai viduje. Po nesėkmingo medicininio bandymo su savimi tas blogis prasiveržia, tampa nebekontroliuojamas. Kita vertus, Haidas vykdo teisingumą, siųsdamas Anapilin nuodėmingus žmones. Manau, jog kiekvieno žmogaus viduje galime rasti panašių minčių, emocijų. Kūrinio autorius ir norėjo parodyti, kokia siaubinga gali būti žmogaus esmė ir kokia destruktyvi jėga yra pyktis ir neapykanta“.
Vis tik Džekilo / Haido vaidmuo ryškiausiai įsirėš populiarios muzikos grupės „Pikaso“ vokalistui Rokui Laureckiui – tai pirmasis jo vaidmuo, ir dar pagrindinis, profesionalioje teatro scenoje. „Vaidmuo išties nelengvas, prisipažįsta Rokas, – vienam atlikėjui tenka įkūnyti du visiškai skirtingus personažus, o tai sudėtinga ir vaidybine, ir vokaline prasme. Turiu nuolatos kaitalioti ne tik balsą, bet ir charakterį, mat personažas per visą spektaklį beveik nepalieka scenos. Partija didelės apimties ir reikalauja nemažos ištvermės. Techniniai dalykai taip pat sudėtingi. Tačiau dirbant scenoje apima nenusakomai geras jausmas. Užgrojus orkestrui vien nuo muzikos kaskart pačiam šiurpsta oda. Tiesa, prieš pradedant statyti spektaklį buvo apnikusios abejonės dėl Haido – juk realybėje visa savo esybe esu labiau Džekilas. Mėgstu ramią muziką ir mieliau dainuoju lėtas, lyriškas balades. Tačiau pradėjus dirbti viskas apvirto aukštyn kojomis: įsikūnyti į Haidą tapo lengviau nei į Džekilą. Šiuos du skirtingus žmones mėginu sutalpinti savyje suvokdamas, jog abiejų šių vyrų silpnybė yra bendra – Meilė. Vaidindamas įsivaizduoju, kuo, beje, ir pats tikiu, jog geroji žmogaus pusė laimi prieš blogąją. Mirdamas Džekilas kartu sunaikina ir Haidą. Kiekvieno mūsų viduje yra tiek Džekilo, tiek Haido. Ne išimtis ir aš“.
