Kaip 15min sakė spektaklio „Karo muziejus: nauja pradžia“ režisierius Gildas Aleksa, idėja kilo dar pavasarį, kai Kauno menininkų namai jam pasiūlė spektaklio-ekskursijos mintį.
„Jie buvo neseniai apsilankę Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir, pasikalbėję su muziejaus direktoriumi, kuris buvo suinteresuotas kultūriniais renginiais muziejaus patalpose, sugalvojo suburti menininkų kūrybinę grupę. Karo tematiką diktuoja pats muziejus – jo toks pavadinimas ir jame surinkti eksponatai yra realūs arba rekonstruoti karo elementai.
Tik nenorėjome nei inscenizuoti realaus konflikto, nei graudinti karinėmis istorijomis. Todėl pasikviečiau į pagalbą savo trupę „Teatronas“, kad kartu galėtume sugalvoti kažką prasmingo, bet drauge ir žaismingo.
Kilo mintis kalbėti apie karą, kurio dar nebuvo, ir sugalvoti režimą, kurio dar nebuvo. Mintis pasirodė įdomi: menininkai nuolat nori sukurti tai, kas dar nematyta, o diktatoriai?
Taip kilo mintis apie rožinę-švelnią diktatūrą, prie jos pridedant jau žinomą melą („visi lygūs“, „visi laimingi, kol klausomės“, „yra tik vienas priešas...“ ir taip toliau). Tačiau apie karinius konfliktus nekalbame ir jų nevaizduojame. Kadangi ekskursija yra interaktyvus dalykas, norėjome, kad žiūrovai suprastų juokavimą ir be baimės įsitrauktų į mūsų žaidimus.
Kaip ir būdinga mūsų trupei, tą pasiekėme humoru ir kol kas matome, kad tai tampa ne tik smagia patirtimi žiūrovui, bet ir leidžia jam galvoti apie pačią temą ir mintį, o ne apie tai, kaip jis nenori dalyvauti, kaip nenori matyti šios žiaurios temos.
Riba tarp gido ir ekskursantų taip pat labai sąlyginė, tad išdidinome absurdą, pastatydami aktorius greta žiūrovų su nuostabiais Ingos Skripkos kostiumais. Rezultatas buvo tikrai labai juokingas“, – sakė G.Aleksa.
Spektaklio metu į veiksmą įsijungia ir žiūrovai. Jie ne tik apžiūri muziejaus eksponatus, tačiau klausosi istorijos ir atsakinėja į klausimus.
„Mes pridėjom ir patikrą – aklą praėjimą, kuris tapo bene simboliškiausias karo atvaizdavimas, šventus ritualus ir visiškai dirbtinę parodą, kurioje viena dalis ekskursantų netgi tampa eksponatais. Šiuo sprendimu ypač didžiuojuosi, nes žiūrovai net nesužino apie jų „eksponavimą“, ir tai paskatina įdomias diskusijas po to“, – kalbėjo režisierius.
Pasak G.Aleksos, vienos pagrindinės minties šis spektaklis neperduoda: taip pat, kaip ir du vaikai, žaisdami tą patį žaidimą, gali patirti visiškai skirtingas patirtis, taip ir žiūrovas šiame spektaklyje patiria labai skirtingus žaidimus.
„Jau vien tai, kad ne visi žiūrovai dalyvauja tame pačiame spektaklyje – pusė jų mato vienokį, kita pusė – kitokį spektaklį. Režimo ir propagandos metodai pavaizduoti labai aiškiai, tarp aktorių ir įsijautimo į temą stovi gigantiška absurdo siena.
Šis spektaklis suteikia daug minčių tiek apie karą, tiek apie tai, kas po jo, tiek apie patį muziejų, apie praeitį, o ypač – apie ateitį“, – kalbėjo G.Aleksa.
Spektaklio kūrėjai džiaugiasi tuo, kad tokios įstaigos kaip Vytauto Didžiojo karo muziejus įsileidžia menininkus su kitokiu požiūriu.
Muziejuje, kuriame vaizduojami ne meno kūriniai, o buvusių karų pasekmės, apie alternatyvią ateitį svarstė režisierius Gildas Aleksa, vaizdo ir garso menininkas Mikas Zabulionis, šviesų ir scenografijos dailininkas Aistis Lansbergas, kostiumų dailininkė Inga Skripka, choreografas Marius Pinigis, aktoriai Lijana Bakevičiūtė-Neverauskienė, Milda Jonaitytė, Renida Baltrušaitytė, Gintautas Ulmis ir Balys Ivanauskas.
Kauno menininkų namų inicijuotas projektas – jau ne pirmasis, kurio metu tradicinių muziejų erdvės išnaudojamos kitaip.
Neseniai kauniečiai buvo pakviesti į interaktyvų spektaklį „Salomėjos genomas“, kuris vyko poetės Salomėjos Nėries muziejuje Palemone.
Kaip sakė Edvinas Grinkevičius, Kauno menininkų namų kuratorius, panašūs projektai ir idėjos visų pirma skirti norint išnaudoti muziejų erdves ir parodyti, jog muziejuose gali vykti netradiciniai projektai. Jų ateityje turėtų būti ir daugiau.
„Sausio mėnesį muziejų darbuotojus pakviesime į diskusiją, pristatysime jau sukurtus projektus, kalbėsimės apie naujus. Norim parodyti, kad muziejai ir tokiomis formomis gali atskleisti save. Taip pat svarbu tai, jog Kauno menininkų namai veikia ne tik savo pastate V.Putvinskio gatvėje, tačiau ir kitose Kauno meno įstaigose“, – sakė E.Grinkevičius.
