Ta proga balandžio 24 d. Vilniaus kongresų rūmuose skambės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekama F. Bajoro Simfonija-diptikas – tarsi įžanga į pagrindines operos „Dievo avinėlis“ temas. Apie kūrinio sukūrimo istoriją, dešimtmečius tebesitęsiantį kelią į scenos šviesą ir svarbiausias operos temas kalbamės su kompozitoriumi F.Bajoru.
Jūsų opera-baletas „Dievo avinėlis“ sukurta 1982 m. Ar galite papasakoti, kas nutiko, kad kūrinio premjeros laukiate jau beveik keturis dešimtmečius?
Kai Lietuvos Kultūros ministerija priiminėjo operos libretą, paprašė mūsų pataisyti keletą dalykų: kad nebūtų žodžio „Sibirija“ ir kad lavonai negulėtų, kai atsidaro scena. Šiuos dalykus pataisėme, bet aš neatsisakiau pasirinkto režisieriaus – Jono Vaitkaus, nors mane labai spaudė. J.Vaitkaus jie bijojo, mat jis tuo metu statė labai stiprius spektaklius. Kai Kompozitorių sąjungoje įvyko perklausa, aptarimas praėjo labai gerai, sulaukiau tik pagyrimų.
Operą pats buvau įrašęs Vilniaus plokštelių studijoje su fortepijonu ir su kai kuriais solistais: Regina Maciūte, Vladimiru Prudnikovu, Audriumi Rubežiumi ir kitais entuziastais. Likusias vietas įdainavau pats. Tuometinis Kompozitorių sąjungos pirmininkas Vytautas Laurušas gavo pylos, kad įvyko perklausa ir opera nebuvo sukritikuota. Matyt, dėl to po kurio laiko Operos teatras sugalvojo daryti dar vieną operos aptarimą. Joje apie muziką mažai kalbėta, ištisai buvo kritikuojamas libretas, neva jis prastas, per daug gerai parodyti partizanai. Bet juk Kultūros ministerija jau buvo patvirtinusi libretą! Ir operos esmė buvo visai ne kova tarp partizanų ir taip vadinamų „liaudies gynėjų“. Operoje vyksta susidūrimas tarp dviejų pasaulių – materialaus ir dvasinio.
Aišku, kad viskas buvo iš anksto nuspręsta Komunistų Partijos Centro Komitete. Pasiūlė statyti Kauno teatre, mat Kaunas – lyg provincija, draudžiama zona, į jį užsieniečiams nebuvo leidžiama įvažiuoti. Aš atsisakiau. Dar ir dėl to, kad Kauno scena prastesnė, neturėjo tokių techninių galimybių kaip Vilnius. Aptarimas Operos teatre praėjo labai nemaloniai. Buvo įžeidinėjamas libreto autorius R.Šavelis, nepaisant to, kad šis jo romanas buvo apdovanotas Visasąjungine literatūros premija. O libretas aptartas ir priimtas Rašytojų sąjungoje. Tuo metu buvau tokioje įtampoje, kad parėjęs sugebėjau visus jų pasakytus žodžius tiksliai užrašyti, – kitaip negalėjau. Kai viską užrašiau, įtampa atslūgo...
Kad opera neįtiko sovietmečiui galbūt dar galima suprasti. Bet kodėl ji nebuvo pastatyta Lietuvai atgavus Nepriklausomybę? Juk prabėgo jau trys dešimtmečiai...
Nes nesirūpina mūsų kultūros ateitimi, savos kultūros išsaugojimu. Nei tie, kurie sėdi Kultūros ministerijoje, nei tie, kurie sėdi Seime. Šitą žino visi. Ruošia gerus atlikėjus, kurie padeda užsienio kultūrai. Groti klasiką yra viena, bet saugoti savo pačių kūrybą – visai kas kita. Daug standartinių kūrinių visai nereiškia, kad vystomas kultūros identitetas. Po tiek metų, jau mirus autoriui, G.Rinkevičius pastatė Juliaus Juzeliūno operą „Žaidimas“. Tai fantastiška europinio lygio opera, kuria bet kur galėtume pasididžiuoti. Bet tai buvo jo asmeninė iniciatyva – ne valstybės politikos, kuri turėtų tuo rūpintis.
Papasakokite „Dievo avinėlio“ sukūrimo istoriją. Kaip kilo mintis parašyti tokį kūrinį?
Visą laiką labai norėjau rašyti operą, intensyviai ieškojau tekstų. Galvojau apie lietuvišką operą lietuviška tematika ir būtinai šiuolaikine, o ne istorine. Manau, kūrinys, vaizduojantis šių dienų gyvenimą, gali labiau paliesti žmones. 1979 m. perskaičius R.Šavelio romaną „Dievo avinėlis“, kilo mintis paimti operai antrąją romano dalį. Iš pradžių R. Šavelis nenorėjo rašyti libreto – nenorėjo standartinio, tarybinio. Bet ten, sakau, visas veiksmas vyksta miške – miškas yra lietuvio dvasinės stiprybės šaltinis, kuris jį visą laiką gelbėjo, medžiai yra kaip gyvi. Mano operoje viskas gali vykti be jokios dekoracijos – baletas yra medžiai, o kartu ir tas kitas pasaulis, kurio mes nematome – dvasios, mirę, žuvę žmonės. Tuomet R.Šavelis sutiko. Taigi operoje pagrindiniai antipodai turėtų būti neregimas dvasinis ir regimas fizinis pasaulis. Finale visi mirusieji, žuvusieji pakyla, o finalinis choras gieda, kad „atėjo laikas tiesai“.
Kokia operos siužetinė linija?
Opera vaizduoja įtemptą pokarinį laikotarpį. Pagrindinis herojus – žuvęs partizanas, kurio kiti nemato, o jis mato viską, kas vyksta gyvųjų pasaulyje – tai baleto artistas, kuris veikia per visą operą. Kitas operos veikėjas – bežemis, kurį kalbina vesti žuvusio partizano žmoną. Tuomet jis turėtų namus, ūkį ir galėtų ramiai gyventi – jo nelies tarybų valdžia. Partizano žmona, aišku, bežemio nemyli, bet bijo, kad iš jos atims namus ir išveš į Sibirą. Tad antrame veiksme įvyksta bežemio ir partizano žmonos vestuvės. Trečias veiksmas vyksta miške – jame susitinka gyvi ir mirusieji, susipina realūs vaizdai ir prisiminimai.
Bežemis nėra neigiamas herojus, veikiau romantiškas, bet veikia iš materialistinių paskatų – nori turėti namus, žemės sklypą. O faktiškai atsiduria tarp dviejų ugnių – tarp partizanų ir stribų reikalavimų. Ir žūna. Galiausiai namai sudega, finale skamba ugnies šokis. Žmogus, kuris siekia materialių dalykų, jų negauna. Mes visi eisime į kitą pasaulį ir materialių dalykų ten nenusinešime. Todėl geriau išlikti dvasiškai tyriems.
Balandžio 24 d. Vilniaus kongresų rūmuose neatsitiktinai skambės 1985 m. Jūsų sukurta Simfonija-diptikas – tarsi įvadas į „Dievo avinėlio“ temas. Kodėl nusprendėte parašyti šį kūrinį?
Iš visos situacijos buvo aišku, kad operos nestatys, ypač, kai išvažiavau į Ameriką. Tada pagalvojau, kad reikia padaryti atskirą kūrinį su operos muzikine medžiaga, kurią galėtų groti simfoninis orkestras. Tad Amerikoje iš „Dievo avinėlio“ muzikos parašiau Simfoniją-diptiką. Joje skamba antro veiksmo uvertiūra, vestuvių tematika, trečio veiksmo medžiaga, taip pat operos finalas – ugnies šokis.
Su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Jūsų keliai susitiko ir anksčiau. Kaip gimė Jūsų kūrybinė draugystė?
1988 m., kai grįžau iš Amerikos, G.Rinkevičius jau buvo pasiekęs viršūnę, grojo labai daug lietuviškos muzikos, ir aš jį labai vertinau. Pamenu, tuomet Kompozitorių sąjungos suvažiavime padariau apklausą, kurie kūrėjai, atlikėjai, kolektyvai ir jų dirigentai daugiausiai prisidėję prie lietuvių muzikos. G.Rinkevičius tarp dirigentų tada surinko daugiausiai balų ir užėmė pirmąją vietą. Jis puikiai veda muziką.
