Suprantama, jog operų pagal tą pačią istoriją skirtingais laikotarpiais parašyta ne viena ir rolės jose skirstomos skirtingai, tačiau bet kuriuo atveju, muzika atlikėjus sustato į ženkliai griežtesnius rėmus. Ir visgi juose pasirodo esant labai daug laisvės. Štai spalio 25-28 d. artėjančių „Onegino“ spektaklių solistai Jovita Vaškevičiūtė, Rafailas Karpis ir Tadas Girininkas dažnai susiduria su visai neherojiškais ir net komiškais vaidmenimis. Tad paklausėme jų, ką reiškia kurti kitokius, charakterinius vaidmenis, ir kaip sekasi pirmąjį planą užleisti kolegoms?
– Esate iš tų solistų, kuriems tenka atlikti ne tik lyriškus, bet ir komiškus, charakterinius ar senų žmonių vaidmenis. Kokie charakteriai jus labiausiai traukia scenoje?
Jovita: Mane labiausiai traukia ypatingai valdingų, piktų, pagiežingų moterų vaidmenys, nes jos man atrodo labai stiprios. Na, o iš kitos pusės man tikrai patinka humoru persmelktos rolės, kaip Marta „Fauste“. Čia džiaugiuosi kiekviena sekunde, nes labai mėgstu iš savęs pasijuokti, būti negraži, keista, komiška. Pati net prisigalvoju, kaip mizanscenoje vartysiu akis, kaip žiūrėsiu, stebėsiu Margaritą.
Rafailas: Na, man dažniausiai lyriškų atlikti net ir netenka, – visuomet gaunu charakterinius personažus. Juose mane traukia ne patys charakteriai, o noras juos įprasminti taip, kad jie įsimintų žiūrovui ir, visų pirma, surasti juose atsakymą: kodėl būtent tas personažas yra toks ir kaip skirtingai tie „štampiniai“ jo bruožai gali būti atlikti. Dauguma jų savyje turi kažką freakiško, ir man tai labai patinka, nes įdomu atskleisti ir parodyti jų tikrąją istoriją. Būtent to, remiantis libretu, kūrėjų medžiaga, bendru darbu su režisieriumi, visuomet ieškau, ir tą kuriu repeticijose, o vėliau bandau kuo įtaigiau perduoti žiūrovui scenoje.
Tadas: Nors man labiau prie širdies dramatiškesnės rolės, visuomet pabrėžiu, jog svarbūs yra visi vaidmenys, todėl neskirstau jų į didesnius, mažesnius, juk kartais net paties mažiausio vaidmens niekaip negali išbraukti iš operos, nes jis yra toks svarbus. O ir išpildyti mažesnę rolę muzikine prasme gali būti žymiai sunkiau, reikalinga ženkliai didesnė koncentracija. Yra tekę atsidurti situacijose, kai net pačiam buvo keista, – bijai, eini į sceną ir vis galvoji, kad tik viskas būtų gerai.
– Kuo skiriasi partijos mokymasis būtent charakteriniam vaidmeniui? Ar jis reikalauja daugiau pasiruošimo?
Jovita: Kaip ir kiekvienas vaidmuo, charakterinis reikalauja tam tikrų uždavinių išpildymo, kaip dainavimas tvarkingu vokalu, tačiau jie dažnai gali pareikalauti daugiau ar kitokio judesio scenoje. Bent jau tie, kuriuos man teko kurti. Man tikrai lengva ir smagu persikūnyti bei eksperimentuoti scenoje. Tarkime Estijoje „Onegine“ dainuoju Olgą ir ten ji – visiška kvailelė, tik juokiasi, juokiasi su savo susuktom baltom garbanom... galbūt tai nėra mano mylimiausia šio vaidmens traktuotė, bet persilaužiu ir vaidinu ją tokią.
Rafailas: Na, muzikinę dalį iš karto atmeskime, nes čia kiekvienas ruošiasi taip, kad būtų padarytas geriausias darbas, – tai šventa dalis. O visa kita priklauso nuo tavo paties vaizduotės, individualios vaidmens analizės ir kartu su režisieriumi atrastos koncepcijos.
Galbūt charakterinių personažų melodikoje atsiranda daugiau vietos sceninėms užduotims. Žvelgiant šiuo aspektu, galėtumėme sakyti, kad tam, jog toks personažas būtų visiškai išnaudotas, ieškoma, kuo dar jį užpildyti be muzikos. Manau, kad visgi kiekvieno personažo kūrimas visų pirma priklauso nuo muzikinės, o tuomet – teksto analizės, kas yra bendras dirigento, režisieriaus ir atlikėjo darbas. Tarkime „Eugenijaus Onegino“ Lenskį visi nuolat vaizduodavo kaip auką, vargšą poetą, o iš tiesų šiandien dažnai randama daug charakteriniam personažui artimų spalvų. Žvelgiant į jo medžiagą, matyti, kad jis dažnai atsiduria ne vietoje, vis neranda tikslių žodžių, kažkaip nemokšiškai pasielgia...
Tadas: Kiekvienas vaidmuo yra absoliučiai skirtingas, o pasiruošimo laikas tiesiogiai priklausys nuo jo apimties ir sudėtingumo. Be to, sudėtinga kiekvienam yra skirtingi dalykai: galbūt vienam dramatinis vaidmuo eisis lengvai, o štai charakterinei rolei teks paskirti žymiai daugiau repeticijų laiko aktorine prasme. Arba atvirkščiai – yra žmonių, kurie turi tokį aktorinį potencialą, jog būtent charakterinį vaidmenį jie išpildys visais 300 procentų. Manau, jog kiekvienas žmogus yra skirtingas ir turi kažką savito, dėl ko jam reikia įdėti daugiau ar mažiau darbo.
– Scenoje atsidūrus šalia lyrinių herojų, tikriausiai turite daugiau vaidmens laisvės. Ar kartais nesinori ja pasinaudoti? Ar dažnai scenoje krečiate draugiškus profesinius pokštus kolegoms?
Jovita: Na, jei visai atvirai, tai pastebiu, jog šalia tokių lyrinių personažų atsidūrusi, pradedu juos užgožti. Panašiai yra ir gyvenime. Man tiesiog sunku būti ramiai prie perdėtai švelnių, gležnų žmonių, todėl scenoje iš tiesų sukyla kažkokie vidiniai demonai ir tampu tikru vulkanu. O pokštauti scenoje – ne. Per repeticijas, žinoma, būna įvairių juokų, bet specialiai scenoje nesu nieko tokio sumaniusi. Dažniau nutinka, kad pačioje spektaklio eigoje atsiranda situacijos, kurias reikia apžaisti. Kaip yra buvę operetėje, kur kolega pamiršo vieną frazę pasakyti, o šiame žanre tekstas eina vienas po kito, ir staiga užstrigome, tyla, veiksmas stojo. Tuomet, aš, kaip mano kuriamas personažas, ėmiau vaikščioti ir klausinėti visų: „Ko mes laukiam?“. Visi scenoje ėmė kikenti, veiksmas vėl įsisuko, – taip ir išjudėjome.
Rafailas: Noras ryžtis kokiai interpretacijai spektaklio metu nėra kilęs, o ir kolegoms pokštą krėsti – šiukštu, juk spektaklis yra mūsų visų komandinis darbas. Dažniausiai pokštai atsiranda patys, eigoje, – ar kas nors ką nors pamiršta, ar nutinka... Bet tuomet jau visi bandome suktis iš situacijos. Tiesa, taip dažniausiai nutinka operetėse, kur svarbus yra kalbamasis tekstas, jo turinys.
Tadas: Scenoje nutinka visko, bet į kiekvieną spektaklį ateini nusiteikęs rimtai, o ne su noru trukdyti ar pokštauti. Pavyzdžiui, Švedijoje su trupe buvome tiek tarpusavy susibendravę ir prisijuokavę, jog scenoje kolegos negalėdavo rimtais veidais į mane žiūrėti, nes vis atsimindavo kokį pokštą, o mano vaidmuo buvo kaip tik visai nejuokingas. Taip paprastai ir kyla nepatogios, juokingos situacijos scenoje.
Dėl laisvės. Manau, svarbesnė yra ta laisvė, kuri atsiranda su scenine patirtimi. Dėl to ją į sceną atneša ne kažkokio tipo personažai, o labiausiai patyrę atlikėjai. Man karjeros pradžioje visuomet pasidarydavo saugiau ir ramiau, kai šalia atsistodavo profesiją jau gerai išmanantys kolegos. Tuomet žinai, kad netikėtumo atveju jie tau padėtų, grąžintų į vėžes.
– Ar jau teko atlikti partiją, kurios iš pradžių nemėgote, o būtent proceso metu ar po jo – nebenorėjote paleisti?
Jovita: Tai būtų Karmen. Ją ruošiau labai vėlai, nes pirmiau ėmiausi visai kitokio repertuaro. Nuo Karmen vis bėgdavau, atsisakydavau, o kai jau ji atėjo, tai vyko labai lėtai, turėjau labai stipriai ją jaukintis, nes niekada ji man nepatiko ir pati opera nebuvo nr. 1. Na, bet dabar yra visiškai atvirkščiai.
Rafailas: Toks dalykas galbūt dažniau nutikdavo vaikystėje, kai dainavau chore. Būdavo kūrinys, kurį reikia išmokti, o juk sudėtinga, neįdomu, sunku, atrodo, kad niekad nepavyks, na, bet finale viskas skamba puikiausiai, ir pačiam atrodo: „Vau, kaip nuostabu!“. Galbūt ir dabar taip yra, bet žinai, kad ta mokymosi dalis yra ir labai svarbi tavo darbe.
Man sunkiausias, matyt, buvo personažas operoje vaikams „Bruknelė“, tačiau grynai iš muzikinės pusės. Tiesiog atrodė, jog ta partija greičiau parašyta kokiam muzikos instrumentui, o ne žmogaus balsui. Žinoma, šiandien yra smagu, kai medžiaga jau „susigulėjusi“ ir gera matyti, girdėti, jog tavo atlikimas džiugina vaikus. Na, o geriausiai motyvuoja gera kompanija, žmonės aplink. Tokį prisimenu „Svynio Todo“ pastatymą, kai mums visiems buvo tikrai sunku. Galbūt man kiek lengviau sekėsi su anglų kalba, tačiau perprasti visus jos vietinius, originalius akcentus – itin nelengvas darbas. Tuomet dirbome su puikiu specialistu James Holmes. Pabaigoje buvo labai gaila, kai baigėsi spektakliai ir jų nuolat labai lauki.
Tadas: Dar studijų metais nedainavau nė vienos Mefistofelio arijos ir niekuomet nenorėjau. Bet įvyko taip, kad VCO statė „Faustą“ ir man pasiūlė šį vaidmenį. O jis – didžiulis ir sunkus. Tačiau teko su juo susigyventi ir jaučiu, jog jis manyje vis stiprėja. Šiaip manau, kad jei yra nemėgstamas vaidmuo, visuomet gali jo atsisakyti, ar dėl balso, ar kitų priežasčių, bet jei esi užtikrintas, jog jį gali įveikti – imtis verta.
– Jovita ir Rafailai, jūs – ne tik seni kolegos, bet ir bičiuliai. Gal turite išskirtinius, specialius ženklus vienas kitam scenoje? Kokie kartu atlikti vaidmenys jums įsimintiniausi?
Jovita: Rafailą tikrai labai seniai pažįstu ir labai šį žmogų myliu, kartu esame sukūrę labai daug vaidmenų. Ir „Onegine“, ar Lariną, ar Olgą dainavau, jis visuomet buvo šalia ir tai man – labai didelis džiaugsmas. O dabar viename vaikiškame spektaklyje vaidiname tokią istoriją, kurioje aš esu tokia didelė, didelė moteris, kuri labai įsimylėjusi Rafailą ir gaudau jį po visą sceną, bėgioju paskui jį, – vien dėl tos scenos verta visą spektaklį pamatyti!
Rafailas: Taip, mes kolegos ir bičiuliai jau nuo studijų laikų. Esame iš tų kolegų, kurie scenoje tikrai gali nujausti, kaip jaučiasi kitas, dalintis tam tikra bendra intuicija, atsitikus netikėtai situacijai. Kartu su Jovita labai smagiai dainuojame „Onegine“, dabar ji čia kuria Larinos vaidmenį, kurį anksčiau nuostabiai atliko Sigutė Stonytė. Smagu scenoje kurti kontaktą su Jovita, kurią puikiai pažįsti, o dar kai personažai atsiduria visai greta, tuomet ir pajuokauti galima, – būna lengva ir gera.
– Tadai, kas yra jūsų idealas/siekiamybė operoje?
Nuo pat studijų metų pradžios tai buvo profesorius V. Prudnikovas – pirmas ir didžiausias vedlys. Vėliau – ir kai kurie kolegos, kaip Kostas Smoriginas, iš kurio teko daug patirties pasisemti, gauti patarimų, kuriais pasinaudoju iki šiol. Na, o iš didelių tarptautinių vardų: Samuel Ramey, René Pape, Nicolai Ghiaurov, Ferruccio Furlanetto. Jie buvo ir iki šiol yra mano grandai, kurių vis paklausau, vertinu. Žinoma, šiandien to jau mažiau, nes esu atradęs savo būdus, stilių ir nesinori per daug prisirišti prie kitų skambesio.
