Festivalio metu bus galima pamatyti net 13 lietuviškų spektaklių ir 4 kurtus užsienio teatruose.
„Vivos voco!“ / „Gyvuosius šaukiu!“
„TheATRIUM“ organizatoriai festivalį rengia nesivadovaudami tematiniais kriterijais, bet kiekvienais metais savo teatro šventę puošia simbolišku epigrafu. Šįkart jis nurodo į Frydricho Šilerio kūrinį „Daina apie varpą“.
Anot festivalio meno vadovo Gintaro Grajausko, kūrinyje vaizduojamas sudėtingas varpo kūrimo procesas ir jame telpa tą procesą lydinti nežinia – koks bus rezultatas, kaip skambės varpas. G. Grajauskas varpo liejimą lygino su gyvenimu teatre, „visas procesas, kurį darome teatre su kiekvienu spektakliu – jis panašus į varpo gaminimą. Iš pradžių niekas nežino, koks bus galutinis rezultatas ir tik finalinėje stadijoje išaiškėja, ar varpas turi balsą. Teatro festivalis yra savotiškas teatrinių balsų iš viso pasaulio patikrinimas, savo pačių pasitikrinimas, ką darome ir kiek tai turi prasmės pandemijos ir karų akivaizdoje. Mes bandome pažiūrėti į teatrą kiek kitaip, ne tik kaip į meno kūrimo teritoriją, bet apskritai kaip į gyvybės teritoriją, gyvų žmonių susibūrimo vietą. Šis šūkis, mūsų supratimu, dar suaktualėjo po vasario 24-osios“.
Nesustabdomas judėjimas
Teatro vadovas Tomas Juočys akcentavo, kad šeštasis „TheATRIUM“ festivalis bus toks, koks suplanuota, „norėjome pakartoti prieš du metus rengtą teatro vitriną, tai labai svarbus renginys visoje Lietuvoje, parodyti stiprią tarptautinę festivalio dalį – ji kartu ir mūsų teatro bei publikos pasibandymas – kur esame teatre ir kiek toli galime kartu eiti. Tai, ką svajojome, ir padarysime“.
T. Juočys akcentavo, kad prasidėjęs karas koregavo kai kuriuos planus, pavyzdžiui, nepageidaujamais tapo svečiai iš Rusijos, bet jų vietą užėmė kitų valstybių atstovai – į Lietuvos teatro vitriną suvažiuos teatro festivalių agentai, užsienio teatrų atstovai ne tik iš Europos, bet ir JAV, Pietų Korėjos, Taivano, „gal primityviai pasakysiu, bet paversime Klaipėdą vienai savaitei teatro turgumi, jo metu bandysime pristatyti Lietuvos teatrus, megsime ryšius, kad Lietuvos teatro tarptautiškumas būtų gyvas ir gyvybingas“.
Tarptautinę teatro publiką sužavėję vardai
Vienas žymiausių Italijos režisierių Alessandro Serra pernai į „TheATRIUM“ atvyko kartu su daugelio šalių publiką sužavėjusiu Šekspyro „Makbetu“, kurtu remiantis Sardinijos karnavalo tradicijomis. Šiemet jis į uostamiestį grįžta su pačiu naujausiu savo spektakliu, dar viena Šekspyro interpretacija – „Audra“. „Tai neeilinė premjera pačioje Italijoje, apie ją labai entuziastingi kritikų atsiliepimai. Ir pačiam A. Serra ši premjera neeilinė – tai trijų teatrų koprodukcija, prie koprodiuserių ir Avinjono teatro festivalis. Taigi dar iki Avinjono „Audra“ atvažiuoja į Klaipėdą“, – pabrėžė G. Grajauskas.
Šekspyrišką festivalio nuotaiką pratęs svečiai iš Lenkijos – Grzegorz Bral iš Lenkijos teatro „Pieśń Kozła“ kurtas „Andronicus-Synecdoche“. Festivalio meno vadovas minėjo, kad šis spektaklis žada neeilinius įspūdžius, „tai įdomus, autentiškas, savitas teatras, kažkuo akivaizdžiai susišaukiantis su Antikos teatru, senosiomis misterijomis, rodomomis, kad ir miestų aikštėse, ten pakankamai daug archajinės senovinės muzikos, judesio, ir pats ritualas, matomas scenoje, yra užburiantis“.
Taip pat bus rodomas kartu su katalonų teatro žvaigždėmis Oskaro Koršunovo kurtas „Dėdė Vania“ pagal A. Čechovą.
„Važiuoti į Barseloną žiūrėti O. Koršunovo įdomu, bet galima tai padaryti ir arčiau. Tai savotiškai labai koršunoviška A. Čechovo interpretacija, bet šiame spektaklyje tos radikalios režisūros, prie kurios esame įpratę, kai pagalvojame apie O. Koršunovą, labai nedaug. Jis gerokai subtilesnis, atsargesnis, labiau klasikinis“, – pasakojo G. Grajauskas.
Ypatingo paminėjimo nusipelno gana vėlai į tarptautinę programą įrašytas Kyjivo akademiniame dramos ir komedijos teatre kairiajame Dnipro krante Tamaros Trunovos režisuotas spektaklis pagal Natalijos Vorožbit pjesę „Blogi keliai“. „Jis mums nukrito į rankas, derėjomės su kitu teatru dėl kito spektaklio, bet iš Ukrainos gali išvažiuoti ne visi – anas spektaklis buvo didžiulis, daug vyrų, o didelė dalis aktorių ir technikų yra užsirašę į teritorinę gynybą. Vietoj to atvežame puikų spektaklį, šiais metais apdovanotą Taraso Ševčenkos premija. Jo pjesė rašyta per pirmą aktyvią karo fazę 2014 m. Tai – šešios istorijos žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip paliečia karas. Šis spektaklis šiuo metu turės nedidelį turą po Baltijos šalis ir tikimės, kad važinės ir plačiau, nes tai vienas iš retų Ukrainos teatrų, galinčių keliauti“, – tarptautinę programą apibendrino festivalio meno vadovas.
Ukrainietiškas galvosūkis
Pasirinkimas į festivalį atvežti „Blogus kelius“ buvo principinis, anot teatro vadovo, iš pradžių atrodė, kad jis gali pareikalauti labai didelių išteklių, „jau kalbėjome, kas važiuos paimti dekoracijų, o viskas kainuoja tris kartus daugiau ir važiuojant į Ukrainą net negalime kalbėti apie kokį nors draudimą, juk važiuojama į kariaujančią šalį – gerai, kad to neprireikė“. Pasak tarptautinių kultūros projektų koordinatorės Gerdos Pomarnevskos, sprendimas atėjo iš šalies, „pergyvenome dėl ukrainiečių spektaklio, net galvojome, kad reikės pagalbos organizuojant transportavimą, bet padėjo tai, kad į pagalbą jungėsi kiti teatrai“ – išlaidos buvo pasidalintos su jais.
G. Pomarnevska taip pat užsiminė, kad „TheATRIUM“ rengimo užkulisiuose netrūksta subtilybių, „festivalio komanda puiki, darbas einasi gerai, bet spektakliai iš skirtingų šalių, tad tenka susidurti su skirtinga bendravimo stilistika. Kai kurie spektakliai sudėtingesni dėl koordinavimo, kelionės organizavimo aspektų“.
Vis tik vienas sunkiausių darbų festivalio eigoje tenka scenos technikams. „Dviejų valandų spektaklį paruošti parodymui reikia mažiausiai dviejų parų“, – pasakojo scenos meno techninio padalinio vadovas Mantvydas Poškus.
Bet, anot jo, komanda ateinančiam „TheATRIUM“ pasiruošusi, „festivalis jau šeštas, esame suformavę Vakarų Lietuvoje tikrai geriausią technikų komandą, tad tie iššūkiai nėra baisūs. Taip, intensyvu, per 6 dienas parodyti 13 spektaklių, bet Lietuvos teatrai jau daugmaž susipažinę su mūsų teatro erdvėmis. Daugiau iššūkių dirbant su užsienio teatrais, nes tai jiems pirmas kartas pas mus, ir mes pirmą kartą dirbame su jais. Ne visada sutampa techniniai reikalavimai, kas liečia įgarsinimą, apšvietimą, video – reikia rasti reikiamų priemonių“.
Tramplynas į užsienį lietuviškiems spektakliams
Pirmą kartą 2019 m. vykusi Lietuvos teatro vitrina sulaukė didelio svečių iš užsienio susidomėjimo.
Grįžtanti po pandemijos pertraukos ji skautams iš kitų šalių tokia pat įdomi. Vos paskelbus kvietimą, jie gausiai registravosi dalyvavimui vitrinos renginiuose. Atvykstančių užsienio svečių laukia ne tik intensyvios teatru užpildytos dienos, festivalio rengėjai jiems suruošė ir specialią kultūrinę programą – skautų laukia ekskursijos po miestą ir kraštą. Norima juos pažindinti ne tik su Lietuvos teatru, bet ir pačia šalimi, miestu, kuriame jie viešės.
„Tikrai džiaugiamės vitrinos programa, iš 40 pareiškėjų komisija atrinko 13 spektaklių, kuriuos parodysime per šešias dienas nuo gegužės 17 iki 22 dienos. Bus labai įvairių spektaklių iš visos Lietuvos: du O. Koršunovo spektakliai „Otelas“ ir „Remyga“, taip pat bus šokio spektaklių, eksperimentinių, rašytų dirbtinio intelekto. Tikrai žadame plačią ir įvairią programą“, – minėjo kultūros projektų vadybininkas Vilhelmas Milis.
Teatro įvairovė
Lietuvos teatro vitrinos spektakliai labai įvairūs, kai kurie jų žengia į šokio ar objektų teatro sritį. Vitrina prasidės Motiejaus Ivanausko „Lizdu“ (Vilniaus teatras „Lėlė“), jame aktoriai eksperimentiniu būdu scenoje atgaivina minimalistinius elektros objektus, sukurdami atgyjančioms būtybėms charakterius ir įtraukdami žiūrovą į nenuspėjamą, komišką, absurdo elementų kupiną spektaklio siužetą.
Po jo – ribas tarp šokio ir teatro peržengiantis Gretos Grinevičiūtės „Šokis objektui ir vaikui“ („Meno ir mokslo laboratorija“).
Net keli spektakliai šioje programoje iš OKT / Vilniaus miesto teatro: Oskaro Koršunovo „Otelas“ – netikėta, rezonanso sulaukusi Šekspyro kūrinio interpretacija; Lauros Kutkaitės „Fedros meilė“ pagal radikalaus aktorių atvirumo reikalaujančią Sarah Kane kels klausimą, ar savidestrukcija gali būti kūrybos būdas; bei Kamilės Gudmonaitės „Šventė“, kurtas kartu su negalią turinčiais žmonėmis, jame siekiama apnuoginti normalumo sąvoką ir kalbėti apie galimą žmogaus egzistavimo įvairovę.
Klaipėdos dramos teatras vitrinos maratone rodys aštrų politinio teatro pavyzdį – Jano Klatos „Borisą Godunovą“ bei per niekšybės bei genialumo akistatą į žmogus sielos gelmes nardinantį Agatos Dudos-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“.
Šokio injekciją vitrinoje pateiks Brandono Lagaerto spektaklis „Deginanti trintis“ (Kauno šokio teatras „Aura“) – jame paralelinis mūsų pasaulio vaizdas ir jo gyventojų kova dėl teritorijos. Neįprastas sceninės raiškos pavyzdys Žilvino Vingelio „Kafka insomnia“ (Kauno miesto kamerinis teatras) – gyvos muzikos spektaklis ir sapniškai realistiška čekų rašytojo Franco Kafkos vienos nemigos nakties istorija jame. Tado Montrimo spektaklis-žaidimas „NO FAKE*“ („Meno desantas“) nagrinėja visuomenės narių santykius iškreiptos informacijos realybėje.
Už spektaklį „Bowel“ jaunojo režisieriaus kategorijoje „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas Naubertas Jasinskas (Kauno miesto kamerinis teatras), pasitelkęs įvairius šiuolaikinio jauno žmogaus bei šeimos įvaizdžius, nagrinėja šiuolaikinio žmogaus tapatybės efemeriškumą. Valters Sīlis „Frankenšteino kompleksas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras) kurtas remiantis Kārlio Krūmiņšo kūrybiniu bendradarbiavimu su dirbtinio intelekto programa, gebančia generuoti tekstą, beveik neatskiriamą nuo kurto žmogaus. Oskaro Koršunovo „Remyga“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras) – dar viena scenoje atgijusi ir kultine tapusi Rimanto Kmitos šiuolaikinė legenda apie Šiaulius. Iš Afganistano karo grįžęs Remyga bando rasti save laikotarpyje, kuomet su nepriklausomybės idealizmu grūmėsi tamsiosios senųjų struktūrų jėgos.
Festivalio lankytojams – netikėta Apolono interpretacija
Į festivalio „TheATRIUM“ spektaklius atėjusius žiūrovus Klaipėdos dramos teatre pasitiks menininko Rodiono Petrovo kurta instaliacija. Tai papildoma festivalio rengėjų dovana žiūrovams ir pastanga teatro festivalyje papildomiems reikšmės sluoksniams atverti pasitelkti kitų sričių kūrėjus, šiuo atveju – žinomą Klaipėdoje gyvenantį ir kuriantį menininką. R. Petrov yra surengęs daugiau nei 10 personalinių parodų Lietuvoje ir Europoje. Tai, kaip jis pamatė festivalio simboliu tapusį menų globėją Apoloną – „TheATRIUM“ žiūrovai pamatys prasidėjus festivalio renginiams.
