Tai naujausios Klaipėdos dramos teatro premjeros, jau pamėgtos ir įvertintos Klaipėdos žiūrovų. Abu spektakliai Klaipėdos dramos teatre – anšlaginiai, bilietai į juos išparduoti keletui mėnesių į priekį.
A. Strindbergo dramą „Tėvas“ režisavo viena žymiausių Latvijos teatro režisierių Mara Kimelė (Māra Ķimele), scenografas – Reinis Suhanovs (Latvija), kostiumų dizainerė – Baiba Litina (Latvija). Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Aldona Bendoriūtė, Igoris Reklaitis, Karolina Kontenytė, Nijolė Sabulytė, Jūratė Jankauskaitė, Marius Pažereckas, Vaidas Jočys, Kamilė Andriuškaitė, Radvilė Bronušaitė.
Augustas Strindbergas (1849 – 1912) – švedų rašytojas bei dramaturgas, viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje, pelnytai laikomas moderniojo teatro pradininku.
A. Strindbergas – neįtikėtinai spalvinga ir įvairiapusiška asmenybė. Strindbergas ne tik kūrė romanus bei dramas – jo raštų rinkinį sudaro 72 tomai. Jis studijavo kinų kalbą, rašė orientalistikos, lingvistikos, etnografijos, istorijos, biologijos, astronomijos, astrofizikos, matematikos mokslinius darbus.
Strindbergo gyvenimas toks daugialypis ir sodrus, toks prieštaringas ir intensyvus, jog sunkiai apibūdinamas. Tai žmogus – vulkanas. Panašu, kad jis domėjosi vos ne viskuo, kas tuometinėje visuomenėje buvo nauja ir neįprasta: nuo socializmo iki budizmo, nuo Karlo Linėjaus rūšių teorijos iki Svedenborgo mistikos, nuo chemijos iki okultizmo, nuo natūralizmo iki siurrealizmo – kurio vienu pradininkų jis pelnytai ir laikomas.
Anuometinę Švedijos visuomenę Strindbergo kūryba gerokai piktino. Aštrios temos, moderni kalba, požiūrio naujumas – visai ne tai, ko laukia tradicinė pramogaujanti publika. Net garsioji „Freken Julija“ Švedijoje buvo pastatyta tik praėjus dvidešimčiai metų po jos sukūrimo.
Atskira tema būtų Strindbergo santykiai su moterimis: gyvenimo pabaigoje pagarsėjęs kaip aršus moterų nekentėjas, Strindbergas, triskart vedęs ir triskart išsiskyręs, regis, turėjo tai neapykantai labai apčiuopiamą pagrindą...
Psichologinę dramą „Tėvas“ Augustas Strindbergas parašė 1887 metais – likus vos metams iki autobiografiniais motyvais sukurto atviro ir skaudaus romano „Pamišėlio užrašai“ pasirodymo.
Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti? Kodėl po gražių pažadų „ir laimėje, ir varge, kol mirtis mus išskirs“ žmonės ima kurti pragarą vienas kitam ir svajoti, kad ta mirtis kuo greičiau juos išskirtų? Strindbergas savo pjesėje tiksliai ir negailestingai analizuoja paskutiniąją šios nepastebimos transformacijos fazę – baisią savo nenumaldomai augančia neapykanta.
Spektaklyje vaidina žinomi Klaipėdos dramos teatro aktoriai, taip pat ir keletas kviestinių. Rotmistro (akt. Darius Meškauskas) žmoną Laurą vaidina vilnietė aktorė Aldona Bendoriūtė – ją aktorių peržiūroje šiam vaidmeniui pasirinko režisierė.
Latvių režisierė Mara Kimelė – viena žinomiausių Latvijos teatro figūrų. 1969 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, A. Efroso mokinė. 1969–1989 m. Valmieros dramos teatro režisierė. 1975–1993 m. dėstė aktoriaus meistriškumą ir režisūrą Latvijos Jazepo Vytuolio konservatorijoje Rygoje (nuo 1991 m. Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademija), nuo 1996 m. – Latvijos kultūros akademijoje Rygoje. 1990–1993 m. teatro „Kabata“ Rygoje, 1994–1996 m. ir nuo 2003 m. Naujojo Rygos teatro režisierė. Klaipėdos dramos teatre Mara Kimelė 2012 m. yra pastačiusi P.U. Enkvisto (P. O. Enquist) psichologinę dramą „Lūšies valanda“, atnaujintas spektaklis šiemet vėl bus rodomas Klaipėdos dramos teatre.
Vasario 7 d. 18.30 val. klaipėdiečiai Vilniaus žiūrovams parodys naujausiąją premjerą – Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama“. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas, scenografė Giedrė Brazytė, muzikos autorius Antanas Jasenka, dainų tekstų autorius Gintaras Grajauskas, choreografė Vesta Grabštaitė, vaizdo projekcijų autorė Eglė Eigirdaitė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Spektaklyje vaidina Jonas Baranauskas, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Mikalojus Urbonas, Rimantas Pelakauskas, Renata Idzelytė, Eglė Jackaitė, Arnoldas Eisimantas, Justina Vanžodytė, Sigutė Gaudušytė, Simona Šakinytė, Liudas Vyšniauskas, Marius Pažereckas, Linas Lukošius, Igoris Reklaitis, Regina Šaltenytė, Vida Kojelytė, Kazimieras Žvinklys, Lina Krušnaitė. Spektaklyje groja Antanas Jasenka, Gintaras Grajauskas, Matt Teichmann, Arvydas Jakubėnas, Kęstutis Bublys.
Klaipėdos dramos teatras su Oskaru Koršunovu bendradarbiauja nebe pirmąkart: 2004-aisiais režisierius čia pastatė spektaklį pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Šaltas vaikas“, pelniusiu trejetą Auksinių scenos kryžių, o 2007-aisiais – Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“.
Tai ne pirmasis ir Oskaro Koršunovo bei Gintaro Grajausko kūrybinio kelio susidūrimas. 2004 m. pagal G. Grajausko pjesę „Rezervatas“ O. Koršunovas pastatė inscenizaciją prancūzų kalba (vaidino jauni prancūzų aktoriai) Tarptautiniame teatro festivalyje Avinjone (Prancūzija).
Oskaras Koršunovas – vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių, puikiai žinomas visoje Europoje. Režisieriaus biografijoje – įsimintini spektakliai, tapę tiek OKT teatro repertuaro, tiek užsienio gastrolių atramomis. „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Shopping and Fucking“, ,,Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Dugne“, „Miranda“ bei „Išvarymas“ – tai spektakliai, pelnę pagrindinį Auksinių scenos kryžių apdovanojimą už geriausią metų pastatymą.
O. Koršunovas – 2002 m. Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas. Tarp garbingiausių kūrybinio kelio apdovanojimų – 2006-aisiais įteiktas teatro visuomenėje ypač prestižiniu laikomas Europos naujosios teatro realybės prizas. 2009-aisiais Oskaras Koršunovas apdovanotas Prancūzijos meno ir literatūros ordinu, o dar po metų jam įteiktas Vsevolodo Mejerholdo vardo apdovanojimas. Kone kiekvieno tarptautinio festivalio, kuriame dalyvauja OKT teatras, apdovanojimų ceremonija neapsieina be Oskaro Koršunovo vardo paminėjimo.
Gintaras Grajauskas – klaipėdietis poetas, eseistas, prozininkas, dramaturgas. Dramaturgo pjesė „Komiksas, arba žmogus su geležiniu dančiu“ Lietuvos kultūros ministerijos apdovanotas premija už geriausią teatrinį debiutą (2002 m.). 2008 m. už geriausią Nacionalinės dramaturgijos kūrinį (,,Mergaitė, kurios bijojo Dievas“) įteiktas aukščiausias Lietuvos teatro meno apdovanojimas – Auksinis scenos kryžius. Pjesė „Rezervatas“ pastatyta Prancūzijoje (teatras „Conduite lntėrieure“, rež. Ch. Chessa).
G. Grajausko knygos išleistos ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Islandijoje, Italijoje bei Prancūzijoje. Naujausioji jo eilėraščių rinktinė pernai išleista Ukrainoje.
„Pašaliniams draudžiama“ – nauja G. Grajausko pjesė. Dramaturgas apie pjesę sako: „Tai tarsi savotiškas kelionių filmas – apie kelionę per gyvenimą ir dar toliau.“
Pjesės, turinčios autobiografinių momentų, pagrindinis herojus – Poetas. Pradžioje visai jaunas, jis keliauja per laiką ir gerai atpažįstamas situacijas, pamažu bręsdamas ir mėgindamas perprasti savo paskirtį pasaulyje. Jis puikiai suvokia visą savo egzistencijos tragikomiškumą, tačiau nelabai ką gali pakeisti – šitame keistokame „road movie“, vadinamame gyvenimu, jis tėra tik vienas iš personažų. Groteskas, farsas, autoironija – trys amžini jo palydovai. Kelionėje Poetas sutinka daugybę žmonių – nuo seno Bitininko, jaunystėje buvusio žinomu poetu, iki beveik metafizinės Valytojos. Kartais galima įtarti, kad tas jaunas poetas sutinka save patį, senatvėje virtusį ramiu išmintingu bitininku. Poetą lydi ir savotiškas antikinis choras – šiurpokos būtybės, save kaskart vis kitaip įvardijančios. Gal tai nebe gyvųjų, o mirusiųjų kelionė – po teritoriją tarp gyvenimo ir mirties?
