Apie dviejų draugų Kajaus ir Gerdos kelionę iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį bei užšąlančius jausmus kalbantis spektaklis išsiskirs efektinga scenografija ir fantasmagoriškais kostiumais. „Sniego karalienės“ kūrėjai užsibrėžė atkurti jusles įtraukiantį šios simboliais ir reikšmėmis turtingos pasakos pasaulį.
Režisierius P. Tamolė „Sniego karalienę“ vaikams jau sekė – kartu su muzikantais Chrisu Ruebensu ir Tadu Dešuku buvo sukūrę muzikinę pasaką. Tuomet pats lipo į sceną ir muzikantams kuriant muzikinį foną pasakojo septynias istorijas, iš kurių susideda „Sniego karalienė“.
Klaipėdos dramos teatre H. Ch. Anderseno pasaka atgims magiškų vaizdų kupinu reginiu. „Galima sakyti, kad prieš tai padarėme trumpo metro filmą, bet atėjo metas padaryti ilgo metro filmą ir pasidalinti su žiūrovais spektakliu, kuriame veikia visi personažai, esantys pasakoje“, – sakė P. Tamolė.
Pirmą kartą Lietuvoje ši pasaka scenoje parodyta 1931-aisiais.
Kalbėdamas apie tai, kodėl pasirinko būtent šią pasaką režisierius sakė, kad ji jam pasirodė didžiausia savo emociniu tūriu, spalvomis ir mintimis, „man ši pasaka apie dviejų vaikų, Gerdos ir Kajaus, brendimo laikotarpį, kaip jie iš dešimtmečių virsta paaugliais. Tas nenusakomas laikas, kai iš vaikų tampama suaugusiaisiais. Tai – spygliuotas ir atšiaurus laikotarpis. Kas vyksta su Kajumi jo paauglystėje – berniuko širdis tampa ledo gabalėliu“.
Pasakų mokytoja
„Sniego karalienė“ scenoje nėra naujokė, pirmą kartą Lietuvoje ši pasaka spektakliu virto dar 1931 m. Pasaulyje pagal ją kuriami įvairūs kūriniai įvairaus amžiaus auditorijai. „Tai pasaka apie jausmus, mūsų jausmus, kas nutinka, kad jie tampa ledu, kodėl nebemylime esančių šalia, kodėl atšalame. Tai be galo turininga, spalvinga pasaka, pasakų motina. Savo spektaklyje kalbėsiu apie vaikų jausmus, kiti ja kalba, pavyzdžiui, apie depresines ligas ar eilę kitų temų – „Sniego karalienėje“ jų užkoduota labai daug“, – sakė režisierius.
P. Tamolė pabrėžė, kad su vaikais ir ne tik vaikais labai svarbu kalbėti apie emocinį intelektą, „EQ gal net svarbesnis nei IQ. Vaikuose reikia ugdyti supratimą apie emocijas, kaip jas atpažinti, valdyti, kaip kitiems komunikuoti apie jas. Bet tai lygiai taip pat svarbu ir suaugusiesiems, tad spektaklyje ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai turės progą permąstyti savo jausmus, pasvarstyti, kada jų širdys tampa ledo gabalėliais. Emocinį intelektą lavinti niekada ne per vėlu“.
Apie vieną fundamentaliausių dalykų augančio žmogaus asmenybei kalbantis spektaklis – emocijas, jų atpažinimą ir valdymą – išsiskirs įspūdingomis raiškos priemonėmis.
„Visada kalbame, kaip svarbu augintis publiką, bet to labai tvirtai nedarome, vaikiškų spektaklių vakuumą jaučiame jau kurį laiką, – pripažino Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. – Vaikai yra labai nuoširdūs, bet kartu pragmatiški, jie vertina reginį ir teisybę. Žinomos pasakos pasirinkimas mus įpareigoja, kursime daug dekoracijų, kad galėtume atkurti visas pasakoje esančias scenas, kad jos būtų tokios, kokias jie įsivaizdavo skaitydami „Sniego karalienę“.
Netrūks ir sniego
Pasak teatro vadovo, buvo apsispręsta „Sniego karalienę“ kurti kaip tradicinį, labai vizualų spektaklį. „Anksčiau eksperimentuodavome, spektakliais bandydavome stebinti vaikus, šįkart darysime labai klasikinę scenografiją, bus labai gražūs kostiumai, tikras sniegas. Įprasta manyti, kad kuriant vaikams daug ką reikia palikti jų vaizduotei, pavyzdžiui, jei scenarijuje yra upė – jos nereikia scenoje. Bet pastebėjau, kad vaikai yra labai pragmatiški, jei veiksmas vyksta prie upės, bet upės scenoje nėra – tai nėra gerai. Vaikams reikia sąžiningai iki galo atkurtos atmosferos. Šiuo spektakliu tą ir bandysime daryti. Manau, jei „Sniego karalienėje“ nebūtų sniego – būtume pasmerkti“, – įspūdingą pasakos pasaulį scenoje žadėjo T. Juočys.
Ne vieną vaikų pamėgtą spektaklį kūręs P. Tamolė minėjo, kad jam įdomu bendrauti su vaikais, „pats turiu tris vaikus, man patinka su jais tikrai kalbėti, tikrai mylėti, tikrai paguosti, tikrai apkabinti. Svarbu nemeluoti vaikams, neprabėgti pro juos, svarbu, kad bendraujant su jais nebūtų tarp kitko dalykų. Vaikai myli besąlygiškai, čia pat verkia – čia pat apsikabina. Jie geriausiai moka būti čia ir dabar, vaikai neapgaudinėja. Ir man taip pat norisi jų neapgaudinėti“.
Į „Sniego karalienę“ P. Tamolė kviečia vaikus nuo 7 iki 14 metų, bet tiki, kad jį įdomu žiūrėti bus ir suaugusiesiems.
„Sniego karalienės“ spektaklio tekstas kurtas remiantis Liudo Remeikos vertimu iš originalo kalbos, pritaikymą scenai rašė Virginija Rimkaitė. Scenografė ir kostiumų dailininkė Kristina Voytsekhovskaya, kompozitoriai Tadas Dešukas ir Chris Ruebens, šviesų dailininkas Julius Kuršis, vaizdo projekcijų autorius Artis Dzērve, dailininkė-technologė Irina Komissarova. Spektaklyje vaidins gausus būrys teatro aktorių. Gerdą įkūnys Samanta Pinaitytė, o Kajų – Jonas Baranauskas.
Spektaklio „Sniego karalienė“ premjera gruodžio 4–8 dienomis Klaipėdos dramos teatre.
Apie spektaklį:
Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją Sniego karalienę. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės.
Hansas Christianas Andersenas ne veltui tituluojamas pasakų karaliumi. „Sniego karalienė“ – vienas gražiausių ir giliausių jo kūrinių, visiems primenantis apie nepalaužiamą meilės ir gerumo galią.
