Gaetano Donizetti – vienas reikšmingiausių XIX a. pirmos pusės italų operos kūrėjų. Kompozitorius yra sukūręs 74 operas, 28 kantatas, apie 100 bažnytinės muzikos kūrinių, dainų, taip pat ir nemažai simfonijų, styginių kvartetų, pjesių fortepijonui ir oratorijų. Jo kūryba melodinga, emocinga, vokalinės partijos virtuoziškos.
Kaip Donizetti kūriniai užkariavo Paryžių
XIX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje G. Donizetti jau buvo garsus visoje Europoje kaip keliolikos bel canto komiškų operų ir istorinių dramų „Ana Bolena“ bei „Liučija di Lamermur“ kompozitorius. Kai šio stiliaus pradininkas Gioachino Rossini nustojo rašęs operas, o G. Donizetti amžininkas Vincenzo Bellini mirė tesulaukęs trisdešimt ketverių, jis tapo vienvaldžiu bel canto stiliaus meistru ir žymiausiu senojo žemyno kompozitoriumi iki antrosios XIX a. pusės, kuomet jaunesnės kartos operos kompozitoriai – Charles’is Gounod, George’as Bizet, Jacques’as Offenbachas, Giuseppe Verdi ir Richardas Wagneris – ėmė ieškoti operos atsinaujinimo kelių, savaip perimdami ar atmesdami jo ištobulintą bel canto (it. „gražaus dainavimo“) meną.
1935 m. kompozitorius pirmąkart G. Rossini kvietimu lankėsi Paryžiaus Italų teatre (Théâtre-Italien). Po dvejų metų čia įvykusi jo „Liučijos di Lamermur“ paryžietiškoji premjera buvo tokia sėkminga, kad kompozitorius nusprendė kuriam laikui apsistoti Prancūzijos sostinėje ir 1838–1840 metais ėmėsi vieną po kito šturmuoti jos teatrus. Iki tol kūręs operas vien itališkais libretais, 1839 m. jis pristatė prancūzišką „Liučijos“ versiją Renesanso teatre (Théâtre de la Renaissance), o dar po metų pirmasis iš italų kompozitorių debiutavo prancūzų didžiosios operos citadelėje – Paryžiaus operoje (Opéra de Paris) su savo lyrinės tragedijos „Polieuktas“ prancūziška versija „Kankiniai“, o galiausiai įveikė paskutinį prancūzų operos tradicijos bastioną – Komiškąją operą (Opéra-Comique), kur buvo pristatyta pirmoji jo prancūzišku libretu parašyta opera „Pulko duktė“ (La fille du régiment). Visos sulaukė didelio pasisekimo, tačiau ne visi buvo patenkinti svetimšalio sėkme. „Ponas Donizetti, regis, norėtų mus traktuoti kaip užkariautą šalį – tai juk tikra invazija. Netrukus mums teks aptarinėti nebe Paryžiaus lyrinius teatrus, o p. Donizetti teatrus,“ kandžiai replikavo Hectoras Berliozas.
Šiam italui nepagailėta talento
Tiesa ta, kad G. Donizetti buvo ne tik produktyvus kompozitorius (jo kūrybiniame palikime – bemaž 73 užbaigtos operos), bet ir pasižymėjo chameleonišku sugebėjimu rašyti kelias skirtingo žanro operas vienu metu, prisitaikyti prie vietos sąlygų, skonių bei taisyklių. Apžvelgdamas to meto Paryžiaus muzikinį gyvenimą, Heinrichas Heine stebėjosi: „šiam italui nepagailėta talento, bet dar įspūdingesnis jo produktyvumas – šioje srityje jį lenkia tik triušiai.“
Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas,“ – sykį prisipažino kompozitorius. Nerūpestinga ir linksma, lengvai atpažįstama ir pagavi „Pulko dukters“ muzika, piktinanti priekabius aukštojo meno vertintojus ir džiuginanti smagių pramogų ištroškusią publiką, puikiai iliustruoja šį kompozitoriaus teiginį.
„Pulko duktė“ buvo sukurta laikantis prancūzų komiškosios operos žanro konvencijų. Skirtingai nei italų operose buffa, čia dainuojamus rečitatyvus atstoja kalbamieji intarpai, o vietoj didžiosioms operoms (grand opéra) būdingo išplėtoto istorinio siužeto, pasakojimas grįstas glausta fabula. Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas pulkas), dvi priešiškos stovyklos (prancūzai ir austrai), mylimieji iš priešingų stovyklų ir skirtingų socialinių sluoksnių, kuriems tenka įveikti priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga.
Valio Prancūzijai!
G. Donizetti operos „Pulko duktė“ populiarumui ir komercinei sėkmei pasitarnavo tuo metu atgimęs žavėjimasis Napoleono Bonaparto valdymu ir žygiais. Tais pačiais metais, kai įvyko operos premjera, karalius-pilietis Liudvikas Pilypas I, norėdamas sustiprinti monarchiją ir prancūzų patriotinę dvasią, perkėlė tremtyje mirusio imperatoriaus palaikus į Invalidų katedrą Paryžiuje. Operos finale skambanti Mari arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) ilgam tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Daugelį dešimtmečių ji buvo rodoma Prancūzijos operos teatruose liepos 14-osios proga ir tapo neatsiejama šalies nacionalinės šventės dalimi greta privalomų jos atributų – „Marselietės“ ir fejerverkų. „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ „Opéra-Comique“ spektakliu ir ilgam išliko repertuare: 1908 m. čia buvo parodytas 1000-asis spektaklis.
Spektaklio „Pulko duktė“ meninę koncepciją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kuria lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.
