Būtent grįžti į Vilnių ir spalio 14 d. atlikti pasaulinę šlovę atnešusios Salomėjos ją pakvietė ne kas kitas, o Dalia Ibelhauptaitė, kurios gyvenimo planus šiais laikais koreguoja jau nebe teatro ar operos, o Holivudo tvarkaraščiai. Taip dvi, sunkiai pokalbiui pagaunamos kūrėjos ir bičiulės susitiko pakalbinti viena kitą, vienoje svarbiausių Asmik karjeros vietų.
Sigita Ivaškaitė: Dabar esate Zalcburge, galbūt net prisėdote per jį tekančios Zalcacho upės krantinėje, bet noriu, kad persikeltumėte į Vilnių ir šaltą Vilnelę, kur prieš beveik 20 metų vyko pirmoji „bohemiečių“ fotosesija. Kas stebina, prisiminus tuos laikus?
Asmik Grigorian: Stebina, kai Dalytė šiandien primena, kad tada roles ruošdavau per 3 dienas. Šiandien taip nebedarau. (juokiasi)
Dalia Ibelhaiptaitė: Taip, dabar tam turi 6 savaites ir sakai, kad nėra laiko! Tada ne tik turėjai tik tris dienas, bet ir kojas šaltoj Vilnelėj laikei!
Asmik: Tiesą sakant, šaltam vandeny kojas ir dabar laikau, nes gyvenu šalia vandens ir įpratau kiekvieną rytą, nepaisant oro ir metų laikų, įšokti į vandenį. Taip ir Zalcburge stengiuosi apsigyventi šalia vandens. O iš tiesų, žiūrint iš šono, galvoju, kaip aš tada viską išgyvenau ir kaip greitai praėjo tas laikas, nes Vilnelę, fotosesiją prisimenu, lyg tai būtų vykę vakar, o praėjo 20 18 metų.
Dalia: Taip, o ir kelionė buvo labai sudėtinga, su dideliais pakilimais, kritimais, ėjimais į kairę, grįžimais, bet visada – didžiuliame tempe. Mane tada labiausiai stebindavo, kiek tu dirbai. Pamenu kaip tu ir Laimonas Pautienius vienu metu rytais repetuodavot Rygoj, vakare Kaune spektaklį dainuojat, ryte Vilniuje pas mane dirbat, o vakare – vėl Rygoj...
Asmik: Taip, jau dabartinis periodas atrodo lyg nesibaigiantis, be laisvų dienų, bet tada dirbau dar daugiau ir dar keisčiau planuodavom laiką... Bet taip yra – tokius dalykus gali daryti tik dvidešimties, nes po to jau sunkiau.
Sigita: Žinau, jog yra labai jautri istorija apie tai, kodėl Asmik pirmuoju vaidmeniu Vilnius City Operos „Bohemoje“ atliko ne Mimi, o Miuzetės partiją. Kiek pamenu, Daliai buvo svarbu, kad Asmik pasirodytų atskirai, netemdoma tėvų šešėlio keliamų lūkesčių? Kaip jūs prisimenate tą istoriją?
Asmik: Man atrodo, kad su Dalia iš karto apie tai pakalbėjome, kaip apie strateginį ėjimą, kuris man labai tiko. Atrodo visada nori dainuoti pagrindinę rolę, bet net dabar, jei reiktų dainuoti „Bohemą“, rinkčiausi Miuzetės partiją, net nebematau jos, kaip „antraplanės“, ji man žymiai įdomesnė nei Mimi,
Dalia: Man visada atrodė, kad tu iš tėvų paveldėjai nerealius lobius, bet su tuo palikimu, Asmik buvo kaip su Puntuku ant galvos, – tokios asmenybės, tokie talentai! Mohikanai! Žmogus dar net nepradėjo savo kelionės, o jau yra užspaustas tų asmenybių mastelio, nebegali ieškoti savo spalvų, emocijų, klysti. Juk tu savo jaunystėje, kelyje privalai turėti laisvę daryti klaidas ir sustiprėti, užaugti, atrast savo unikalų vidinį balsą... Jaunas žmogus nori būti savitas. Maniau, kad tavo temperamentas, energetika, visa asmenybė buvo priešinga tavo mamai. Tai nėra nei gerai, nei blogai, taip veikia gamta. Todėl norėjosi tokio ryškaus žingsnio, kuris išmuštų iš vėžių visus. Miuzetė ir buvo tas žingsnis.
Prisipažinsiu, mano ambicija buvo, kad vieną dieną žmonės sakytų ne „Asmik yra Irenos Milkevičiūtės dukra“, o „Irena yra Asmik mama“. Juk ji buvo geniali savo kelionėje, jai tiko lyriškumas, o tu buvai visai kitokia ir turėjai nukeliauti savo. Tada ir Gintaras [Rinkevičius] norėjo, kad tu dainuotum Mimi, bet buvau įsitikinusi, kad turi gauti galimybę, būti savimi, „nueiti į kairę“, kad pataikytum kažkur kitur. Pamenu tavo tėtis išgirdęs šį planą sakė „kas ta protinga moteris“? (juokiasi)
Asmik: Taip, beje tėtis kaip tik sakė, kad jo svajonė, jos žmonės sakytų: „Gehamas Grigorianas yra Asmik tėtis“. Be to, jis visad manė, kad Miuzetė yra žymiai įdomesnė rolė. O tada... Taip, būdavo ir gėda, norėdavai, kad tavęs neasocijuotų su tavo tėvais, nes našta buvo per didelė, nesijauti vertas.
Sunku tuo metu suprasti ir įvertinti, bet juk tu būdamas 20-ies negali būti toks profesionalas, kaip 20 metų patirtį turintys tavo tėvai, lygiai taip pat, kaip dabar, man sukaupus tiek patirties, kažkas, kas dar tik pradeda, negali daryti to, ką šiandien darau pati. Turi nueiti savo kelionę, ir užsidirbti tą vertę, kol ateini iki būsenos, kai jautiesi gerai. Dabar man net patinka, jei lygina su tėvais. Tai – visai kitas gyvenimo ir karjeros periodas.
Sigita: Prisimenant tolimesnius kūrybos ir meninės brandos periodus, kaip jau ir užsiminėt, buvo nemažai chaoso, kurį trumpam sustabdydavo tokie atskaitos taškai, kaip Misis Lovet pelniusi Auksinį scenos kryžių, ar Tatjana, scenoje atliekama mamos ir sūnaus Nojaus apsuptyje. Kaip abi vertinat tą laikotarpį?
Asmik: Manau baisu buvo visiems. Tada aplink buvo ne tik baimės, bet ir teiginių, kad neišgyvensiu, neatlaikysiu, „jei taip dainuos balso nebebus“... Šia prasme laidotuvių jau turėjau labai daug. Ir negaliu teigti, kad spėjimai buvo neteisingi, jie visi buvo kažkuo paremti. Tačiau aš gebu stebinti ir esu lanksti daugelyje situacijų. Daug rizikuoju, neturiu baimės, bet tuo pačiu strategiškai suvokiu, kur jau bus aiški „mirtis“. Visada vaikščiojau ribomis, nes eiti ne jomis niekada nebuvo įdomu. Tas ribas plečiu visą gyvenimą, bet jas žinau. Manau dėl to man ir pavyko per tokią kelionę visiškai nesusinaikinti.
Dalia: Ryškiausiai tavo valią pamačiau 2009 m, kai kūrei Misis Lovet. Tu tada ne tai, kad angliškai nekalbėjai, tu nė žodžio ta kalba nežinojai, net kokios frazės iš filmo. Bet dirbai tiek ir taip, kad visiškai švariai įvaldei ne tik kalbą, bet ir sudėtingą cockney akcentą.
Asmik: Mano lūpos kasdien buvo ištinusios (juokiasi)
Dalia: Man atrodo tu man iš Italijos grasinančias žinutes siuntei. Žadėjai pagal „Svynio“ scenarijų mane iškepti. (juokiasi)
Asmik: Taip, dabar „Svynio“ laiką atsimenu smagiai, bet yra istorijų, per kurias supranti, kad nuovargis ruošiantis šitam vaidmeniui buvo neįtikėtinas. Pavyzdžiui, kai po repeticijos sutarėme su Laimonu, kad jis mane paveš namo, ir kol jis privarė mašiną prie durų, aš visiškai atsijungiau ir įlipus pasisveikinau lyg taksi, net pasakiau namų adresą! Dar esu dainavusi Misis Lovet su didžiule temperatūra, kai jau nebesupratau, nei kodėl aš, nei aplink mane esantys kalba angliškai, viskas ėjo automatu, o atsisukus į publiką matau, kad visi sėdi su kaukėm, tuomet visai pasimečiau, kas vyksta. Čia viskas, žinoma, dar toli iki kovido laiko, kai nebuvome pratę prie tokio vaizdo.
Dalia: Tuomet Lietuvoje plito kiaulių gripas! O aš prisimenu tave, mamą ir Nojų vienoje scenoje „Onegine“. Norėjau, kad tada, kai jau kokius penkerius metus dirbome kartu, kai jau turėjai savo individualybės pamatą, atsidurtumėt scenoje kartu. Tie vaidmenys ir ryšiai tarp jų taip tiksliai susivedė į tikros šeimos emocijas... Buvo be galo įdomu stebėti, kaip jūs jaudinotės viena dėl kitos, o Nojus nesijaudino dėl nieko iš viso! Dabar jis pas Ireną mokosi vokalo!
Asmik: Taip, būti vienoje scenoje su šeima yra nenusakomi dalykai. O Nojus yra tikrai labai talentingas, jam lengvai sekasi viskas, ko imasi. Visada raginau bandyti visko kuo daugiau, atrasti tai, ko nori jo širdis. Aišku, dabar ateina metas kalbėtis ir apie tai, kad reikia susikoncentruoti, ypatingai jei renkiesi šią profesiją ir nori tapti profesionalu.
Dalia: Tavęs spalio 14 d. LVSO scenoje laukia siurprizas! Pamatysi!
Sigita: Visi tie chaoso metai, dvylikos valandų repeticijos, savaitėmis kasdien dainuojami spektakliai, – viskas, kas dabar atrodo neįmanoma, net nežmogiška, iš tiesų tapo pagrindu dabartiniams pasiekimams. Su VCO sukurta bene dešimt vaidmenų, pasirodyta teatralizuotuose koncertuose, elektroninės muzikos ir operos sintezės projektuose, atrodo, kad su Asmik augo visa nauja solistų karta... bet ar nebuvo momentų, kai jau nesinorėjo lipti į sceną prieš tą griežčiausią teisėją – namų publiką?
Asmik: Publika bet kokiu atveju mane mylėjo ir myli, ypač ta, kuri mane pažįsta, manimi tiki ir laukia. Todėl lipti prieš publiką Vilniuje, ar, kaip dabar, Zalcburge, kur jau mane gerai žino, visų pirma yra didžiulė atsakomybė, nes nori nenuvilti žmonių, kurie tave palaiko. Žinoma, iš esmės nuovargio momentų, kai nenori žengti į sceną, nes atrodo tiesiog nebegali, būta.
Lietuva man visada svarbi, kaip šalis, kuri mane užaugino, čia mano mama, sūnus, mano medžiai, gatvės... Tai yra šalis, kuri į mane investavo ir iš esmės kiekvienam atlikėjui svarbu būti mylimam ir įvertinam namuose. Tą tu, Dalia, mums ir leisdavai patirti suburdama į VCO sugrįžimus, be tavęs šios istorijos nebūtų...
Dalia: ...nors dirbdavom tikrai žiauriomis sąlygomis ir tempais, nes buvo mažai laiko ir resursų, o rezultatas turėjo būti aukščiausios kokybės. Aš visada norėjau, kad jūs padarytumėt daugiau, negu bet kas iš jūsų tikėjosi. Daugiau negu Jūs patys iš savęs tikėjotės. Ir tas laikas buvo tam, kad būtų tai, kas yra dabar.
Asmik: Taip, kaip sakiau, yra dalykų, kuriuos gali daryti tik kai tau 20-imt. Dabar tempas irgi nemažas, bet jau ir atsakomybės kitos ir vardas, kurį užsidirbai tuo dideliu darbu. Spektaklius kasdien dainuoti galiu ir dabar, nes turiu dovaną – ištvermingą balsą bei daug energijos, kuria vis stebinu aplinkinius, bet vis tik yra limitai. Ateina laikas, kai supranti, kad kiekvienas turi savo viso gyvenimo bateriją, kuri kad ir kokia didelė, senka. Kitas dalykas, yra ir gyvenimo patirtis, prisiminimai apie kaltę prieš šeimą, vaikus, už visą tą laiką, praleistą be jų. To jausmo aš šiandien nebepakelčiau, dėl vaikų, dėl gyvenimo balanso tokių pasirinkimų nebebūtų. Bet, tuo pačiu metu niekada nekeisčiau nieko, kas buvo. Gyvenime dariau daug klaidų, tačiau jų dėka esu ten, kur esu. Tai – mano gyvenimo kelionė, kurios kiekviena sekundė man yra brangi.
Dalia: Kai manęs paklausia, ką keisčiau dabar, po tiek metų, atiduotų VCO... Juk galėjau negrįžti iš Niujorko... Bet tai nebūtų ta kelionė ir mūsų nebūtų čia kartu. Jokiu būdu nekeisčiau nieko. Aš kaip tik žinojau ir pajaučiau, kada turėjau padaryti posūkį į kairę, išvažiuoti pasiekti kažko sau. Pradėjau jausti, kiek daug gyvenimo atidaviau jums, VCO solistams, kaip savo vaikams, nes turėjo kažkas sėdėti lizdo centre ir laukti, kol grįšit. Tačiau galima būti namuose ir džiaugtis vaikais, arba jiems išskridus galima pačiam išeiti ir augti toliau, kad visi semtumėmės ir neštume kažką naujo.
Asmik: Man tai yra gražiausia motinystės forma, kai padedi vaikui, būni šalia, jį užaugini, bet ir nepamiršti savęs, savo kelionės. Aš žinau, kad nieko nekeisčiau, nes kai mano sūnus man sako: „Tu man padovanojai didžiausią dovaną, – išmokei gyvenimą gyventi 100 procentų“, – supranti, kad tas augimas kartu yra labai svarbu. Taip ir mums, solistams, buvo svarbu, kad tu nueitum savo kelionę, nes jei žinotume, kad dėl mūsų neturėjai savo, vėl tas svoris, tas Puntukas atsirastų, kurio niekas nenori.
Sigita: Akivaizdu, kad šiandien esate ne tik kolegės, bet ir draugės, kas nutinka ne kiekvieno kūrybinio proceso eigoje. Kaip susikūrė toks artimas ryšys?
Asmik: Tai yra daugybės metų kelionė, pasitikėjimo vienas kitu auginimas. Dabar jau tiksliai nepasakysi, kada tai nutiko, bet imi supranti, kad yra žmonės, kurie su tavimi bus iki pabaigos.
Dalia: Tai – ir ribinių patirčių pasekmė. Manau tai mus sieja, dažnai jose atsidurdavome kartu.
Asmik: Vieni žmonės į tavo gyvenimą ateina ir išeina, kiti šalia gali būti nuolatos, bet yra tokių, kurie... Na, sakykime, kad mes su tavimi vienodu greičiu lipome į skirtingus kalnus. Gyvenime į kalną gali užlipti tik pats, tik savo greičiu, ir kai tavo greitis sutampa su kažkieno kito, kai esate panašiame augime, dažnai užtenka tik pasukti galvą ir pamatyti, kad tas žmogus irgi toliau lipa, kad jis ten yra ir tau nieko nereikia daryti.
Sigita: Bet žinau, kad esminiais momentais visada susitinkate, pamenu Dalios žinutes iš Zalcburgo, dar prieš antraštes ir pripažinimą, ji sakė, jog reikia ruoštis, nes „Salomėja“ bus TAI, Asmik taps žvaigžde. Kada pati supratai, kad Zalcburgo „Salomėja“ bus hitas?
Asmik: Po to, kai juo tapo.
Dalia: Net negalvojai, kai ruošeisi?
Asmik: Visiškai ne.
Sigita: Ar esi sau įvardinusi, kodėl būtent tuo metu įvyko „didysis sprogimas“?
Asmik: Manau buvo labai daug kartu sukritusių žvaigždžių. Visų pirma – pati rolė, kuomet operoje iš esmės pasakojama tik to vieno žmogaus istorija, tai tikrai palanki medžiaga pamatyti ją atliekantį solistą. Partiją ruošiau be galo ilgai, su dirigentu pradėjome dirbti prieš pusantrų metų. Stipri buvo absoliučiai visa komanda, jos palaikymas, pati scena, turinti ypatingą energiją. Žinoma, ir Zalcburgo festivalis, kuris dabar yra tapęs operos meka, – būtent čia galima daryti tuos didžiuosius karjeros šuolius ant tokio matomo ir ryškaus tramplino. Tik reikia atsiminti, kad lygiai taip pat čia gerai matomos ir klaidos.
Sigita: Kas šiandien tau yra Salomėja?
Asmik: Visų pirma, tai žodis, susijęs su visiškai nauju mano karjeros periodu, suteikusiu man laisvės. Salomėjos triumfo dėka mano jėga operos biznyje yra tokia didelė, kad galiu būti laisva rinktis, kas labai džiugina. Iš kitos pusės, triumfas buvo toks didelis, kad vienu metu erzino, vis Salomėja, Salomėja, o aš ėjau toliau ir dariau daugiau, žinojau, kad tikrai paaugau. Suprantu, kad du kartus „a star was born“ nepasakysi, ir viskas buvo taip ryšku ir staigu, jog reikėjo laiko, vyko natūralus procesas iki to, kur esu dabar.
Kaip sakė vienas sportininkas, – užtrukau 14 metų, kad per naktį tapčiau žvaigžde. Taip man nutiko su Salomėja. Taip įžengiau į kitą karjeros lygį, tad natūralu, kad ji liks ir ją atsimins, kaip atskaitos tašką. Kad ir kiek augsiu, tobulėsiu, ji bus vienas iš mano veidų.
