– Kodėl pasirinkote atvykti į Lietuvą?
– Jau esu matęs keletą lietuviškų spektaklių ir kiekvieną sykį jie mane sužavėdavo. Atvykau čia, nes noriu jūsų kultūrą pajusti iš arčiau.
– Kokį įspūdį jums paliko „Madagaskaras“?
– Dar prieš spektaklį pasidomėjau, apie ką jis. Supratęs, kad išvysiu daug nuorodų į istorinę Lietuvos praeitį, etnines problemas, iškilias asmenybes, pamaniau, kad galbūt man nepavyks apčiuopti pagrindinės minties. Tačiau taip nenutiko.
Už „Madagaskaro“ siužeto slypi kažkas universalaus ir bendražmogiško.
Už „Madagaskaro“ siužeto slypi kažkas universalaus ir bendražmogiško. Kiekviena tauta apie ką nors svajoja. Būtent apie tai ir kalbama šiame spektaklyje – apie universalią svajonę. Spektakliai mane retai sugraudina. Kelerius metus nesu verkęs po pasirodymo, bet šiandien negalėjau sulaikyti ašarų.
– Kas jums paliko tokį įspūdį?
– Spektaklio pabaigoje supratau pagrindinę jo pamoką – kai kurios žmonių svajonės niekuomet neišsipildo. Taip pat ir mano asmeninė svajonė niekuomet neišsipildys. Tačiau toks tas gyvenimas, reikia judėti pirmyn. Ši mintis tokia stipri ir jaudinanti, kad, nors ir mėginau sulaikyti ašaras, man nepavyko.
– Ar nesutrukdė tai, kad turėjote klausytis spektaklio vertimo?
– Šiek tiek konteksto ir paaiškinimų padėjo lengviau įsijausti į spektaklį, bet aktorių vaidyba buvo tokia jausminga ir raiški, kad supratau viską. Esu matęs keletą Rimo Tumino režisuotų spektaklių ir akivaizdu, kad svarbiausia jam ne pats tekstas, bet tai, kaip meistriškai savo vaidyba aktoriai tą tekstą perteikia. Taip pat garsai, atmosfera ir apskritai visuma. Tai labai talentingo režisieriaus darbas.
– Ar šis spektaklis pakankamai universalus, kad būtų maloniai priimtas ir Korėjoje ar kitose Rytų šalyse?
– Taip, žinoma! Korėjos teatras turi gilią judesio ir emocijos raiškos tradiciją. Mes ne slopiname, bet išreiškiame. O šis spektaklis labai išraiškingas.
Kai Japonijoje ar Korėjoje rodomi vakarietiški spektakliai, kurių sceninė kalba kitokia, nei mes esame įpratę matyti, žiūrovai reaguoja skirtingai. Japonus pavadinčiau intelektualesne auditorija – jie labai gilinasi į žodžių prasmę, o korėjiečiai mėgsta ekspresiją ir emocijas. Tad auditorijos lūkesčiai skiriasi ir Rytų šalyse.
– Kokį įspūdį susidarėte apie lietuvišką teatrą?
– Lietuvoje esu dar tik dvi dienas. Mėginu suprasti, kaip jums pavyksta kurti tokius stiprius spektaklius, kuriuose atsispindi tiek daug gyvenimiškos dramos. Bandžiau rasti atsakymą vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, paupiu. Mane žavi Vilniaus aura. Galbūt rasiu atsakymą čia praleidęs daugiau dienų.
Lietuvišką teatrą vienija gebėjimas prikelti daiktus.
Prieš kelerius metus aplankiau režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį, dabar pamačiau „Madagaskarą“ ir man kilo mintis, kad lietuvišką teatrą vienija gebėjimas prikelti daiktus. Scenoje nepamatysi nieko ypatingo, pati scenografija minimali, tačiau daiktai atgyja, tai tarsi animizmas.
Mane žavi, kad jūsų teatras taikosi į pačią teatro esmę – jis įtikina žiūrovą, kad tai, kas šią akimirką vyksta scenoje, yra tikra. Iš jūsų teatro tradicijos galima pasimokyti, kad ne taip svarbu investuoti į dekoracijas, o verčiau atsigręžti į žmogaus sielą.
Dar vienas dalykas, kurį šiandien vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis supratau, – kad pastatai čia, kaip ir žmonės, neaukšti. Pavyzdžiui, Berlyne pastatai tokie dideli, palyginti su žmonėmis. Tai nenatūralus mastelis. Lietuvoje man viskas atrodo harmoninga, gal iš čia ir kyla ta teatrinė jėga.
– Jei nuvyktumėte į mažesnius miestelius, pamatytume, kad ten pastatai dar arčiau žemės.
– Galbūt. Tiesa, man didelį įspūdį paliko jūsų katedra. Ji tokia paprasta, bet galinga. Neprimena jokių kitų Europoje matytų bažnyčių – jos visos tokios puošnios ir įmantrios. Vilniaus arkikatedroje jaučiu sielos švarą. Vilnius turi malonią dvasią, norėčiau čia emigruoti (šypsosi).
