Šį kartą tai bus įspūdinga „Toskos“ istorija, kurios centre sutinkame valdingą ir užsispyrusį Skarpiją, – vieną etaloninių baritono rolių operos pasaulyje. Ją atlikti ruošiasi senokai Lietuvoje matytas Kostas Smoriginas, sėkmingai vystantis karjerą užsienio scenose. Šiomis dienomis lietuvių solistas susilaukė aukščiausių įvertinimų tarptautinėje spaudoje už Ščelkalovo vaidmenį naujausiame Karališkojo Covent Gardeno teatro „Boriso Godunovo“ pastatyme.
„Kosto Smorigino Ščelkalovas užpildo paveikslą savo balsu, o dainavimo kokybę papildo jo charizma (būsimasis Borisas?...)“; „Apdovanotas turtingu ir plačių galimybių balsu, jis net žaidė jungtimis, kurios Ščelkalovo personažui suteikė šarmingo įžvalgumo“, „Solistų sudėtis buvo kupina vokalo perlų – lietuvių baritono Kosto Smorigino stulbinantis Ščelkalovo skambesys suteikė puikų kontrastą nenuspėjamam Borisui“, – tokiais epitetais buvo sutiktas Kosto debiutas pastatyme, kurį statė aukštai vertinamas režisierius Richardas Jonesas, dirigavo Antonio Pappano, o Boriso vaidmenį atliko vienas žymiausių šiandienos solistų – Bryn Trefel.
K.Smoriginą kalbina Dalia Ibelhauptaitė
Londone susitikę aptarti būsimojo darbo Vilniuje – Skarpijos vaidmens, Dalia ir Kostas negalėjo nepasikalbėti ir apie paskutinius Kosto pasiekimus...
– Ar anksčiau esi dirbęs su režisieriumi Richardu Jonesu?
– Ne, bet jis puikiai tave prisimena ir labai gražiai apie tave kalbėjo (šypsosi)
– Malonu! Mus su juo sieja sena ir ilga istorija – jis mane išmokė režisuoti operą! Kartu dirbome Italijoje 1994m. – aš stačiau savo pirmąją gyvenime operą „Don Žuaną“, o jis – šiuolaikinę J. Dove operą. Aš žiauriai bijojau operos solistų ir dirigento, nes niekada prieš tai net nemačiau jokios operos repeticijos – o čia prašau – ne bet kas, o „Don Žuanas“, Italijoje ir su žinomais solistais. Ričardas man sakė: „Nesijaudink – aš tau viską papasakosiu“. Tris savaites kasdien kartu pietaudavome ir jis mane mokė visų muzikinės režisūros paslapčių ir ypatumų! Jo patarimus iki šių dienų prisimenu. Jis – iškili asmenybė, labai kūrybinga, turinti savo ryškią viziją. O kaip tau sekėsi su juo dirbti?
– Jis – labai detalus, priekabus. Jei kas masinėje scenoj neveikia, net mažiausias dalykas, jis kaip mat privers visus viską kartoti dar kartą, net jei tai būtų 100 žmonių. Tikriausiai dėl to jis taip puikiai išmano masines scenas, jų režisūrą, šauniai su jomis dirba. Kitas dalykas, – jis daug reikalauja iš tavęs ne tik kai tu dainuoji, bet ir kai tiesiog dalyvauji scenoje be žodžių. Jis prieis ir pradės klausinėti: kas tu toks (turint omenyje personažą), kodėl čia stovi, ką dabar galvoji...? Tu negali tiesiog stovėti, tu nedainuoji, bet tu turi vaidinti. Visada turi būti ir niekuomet negali paleisti vadžių ir energijos. Jei aš noriu, kad kas pasikeistų mano personaže, visuomet turiu dirbti mintimi. Kartais net nejaučiant mintys nuveda visą tavo kūną į tikslią vietą scenoje.
Jei aš noriu, kad kas pasikeistų mano personaže, visuomet turiu dirbti mintimi.
– Koks buvo R. Joneso „Borisas Godunovas“?
– Pirmiausia tai yra pati trumpiausia, pirmoji šios operos versija. Spektaklis trunka tik 2 valandos 16 minučių be pertraukos. Scenografija – puiki. Čia yra visko: ir istorinio laikmečio, ir šiandienos motyvų, – viskas maišyta, režisūroje matyti daug simbolizmo. Šiame spektaklyje daug kartų kartojama berniuko nužudymo scena – vizija, nors pagal istoriją nėra aišku, kas iš tiesų jį nužudė.
– Tau jau yra tekę dirbti su šio spektaklio Godunovu – Brynu Terfeliu? Juk esate kartu dainavę Londone?
– Pirmas gyvas mūsų susitikimas scenoje buvo būtent tada, kai Covent Gardene dainavome „Toskoje“. Jis – Skarpiją, o aš Andželotį. Po pirmos repeticijos jis prie manęs priėjo ir sako: „You‘re the most healthiest Angelotti I‘ve ever met“ (ang. „Jūs – pats sveikiausias Andželotis, kokį aš esu sutikęs“). Jis – tikrai šiltas žmogus, puikus artistas ir mūsų draugystė tęsiasi iki šiol.
Buvo smagu jį stebėti pirmą kartą kuriantį Godunovo vaidmenį, matyti, kaip jis konstruoja savo personažą, jį keičia ir plėtoja. Nepasakyčiau, kad jo Borisas buvo žiaurus ar baisus.
Buvo smagu jį stebėti pirmą kartą kuriantį Godunovo vaidmenį, matyti, kaip jis konstruoja savo personažą, jį keičia ir plėtoja. Nepasakyčiau, kad jo Borisas buvo žiaurus ar baisus, – buvo labai daug spalvų, labai daug jautrių akimirkų, ypatingai dėl jo vokalinės technikos, kuri yra tokia puiki, jog čia gali atsirasti daugybė niuansų, kurių kiti nepadarytų.
Tekstas paruoštas taip pat puikiai, – kiekvienas žodis yra įprasmintas, be to jis dainavo rusiškai – net ne gimtąja kalba, bet gali matyti, kaip detaliai yra išsiaiškintas kiekvienas žodelis, kiekviena frazė... Brynas yra puikus ir šiltas žmogus bei, žinoma, aukščiausios klasės profesionalas.
– Kažkada Covent Gardene pradėjai kaip stažuotojas...
– ...tuomet per du metus sukūriau daugiau nei 12 vaidmenų...
– Taip, o šiandien vis grįžti ir kuri naujus vaidmenis!
– Taip, esu labai laimingas, kad galiu čia grįžti. Ne daug kas čia sugrįžta, o dažniausiai – tik labai retai. Aš čia dainuoju bent kartą per metus. Teko pasirodyti ir „Bohemoje“, „Karmen“, dabar – „Borise“, 2018 metais bus nauji „Karmen“ ir „Lohengrino“ pastatymai.
Man tai – vienas geriausių pasaulio teatrų, dėl absoliučiai visko, ką jame gali rasti. Ypatingai dėl požiūrio į patį žmogų ir jo darbą. Visada bus aišku ką, kur ir kiek daryti, niekas tavęs neišnaudos ir be reikalo neišvargins. Repeticijos suplanuotos itin detaliai, todėl gali ateiti pilnai ir smulkiai pasiruošęs kelias scenas ir ties jomis susikoncentravęs dirbti. Tai yra puiku!
– Ką tau emociškai suteikia sugrįžimas į šią sceną?
– Aš čia esu lyg namie, tad taip ir jaučiuosi – labai gerai. Čia ir pradėjau augti, šiame teatre, kur man buvo suteiktos visos galimybės tai pasiimti. Dar reikia paminėti darbą su Antonio Pappano, kuris yra aukščiausio lygio dirigentas, kokių pasaulyje labai maža.
Aš čia esu lyg namie, tad taip ir jaučiuosi – labai gerai.
– Kuo jis tau labiausiai imponuoja?
– Talentu... bet to net neapibūdinsi... Tai – pojūtis, atrodo, lyg jis kvėpuoja kartu su tavimi ir orkestru. Jis – tiesiog nuostabus žmogus, kurio tu klausai su didele pagarba ir meile.
– Ne vienas žmogus, tave girdėdamas „Borise Godunove“, galvoja apie tave po kelerių metų Ar Borisas – tavo planuose?
– Niekada anksčiau nebuvau taip artimai susidūręs su šia opera. Šį kartą galėjau išsianalizuoti visą istoriją ir muziką iki smulkmenų ir galiu pasakyti, jog jei kada nors užaugsiu iki tokio lygio, tokio vaidmens, manau, kad sulaukęs tam tikros brandos jį sudainuosiu. Daugeliu dalykų jis man yra labai artimas, tiek tekstu, tiek muzika. Borisas – labai gražus ir puikus vaidmuo. Galima sudainuoti Makbetą, Rigoletą, bet man tai gali būti Borisas.
– Apie „Toską“, – tu jau esi susipažinęs su šiuo kūriniu...
– Dabar naujas vaidmuo, dabar reik pradėti viską nuo pradžių... Įsigilinti, išsistudijuoti. Skarpija man yra be galo įdomus ir didžiulis iššūkis. Ir labai laukiu to rezultato, to vaidmens ir pirmo vakaro, kai galėsiu atsipūsti ir sakyti: och, viskas -padariau.
– Šiandien dėliojasi gražus žvilgsnis į tave, kažkada dainavusį Andželotį ir žvelgusį į Trefelio Skarpiją. Šiandien Skarpiją ruoši tu, žvelgdamas į jo Godunovą...
– Žinau, jog daug kas pasakytų, kad žmogus, kuriam yra 36 metai dar neturėtų dainuoti Skarpijos, bet nepabandęs niekad nežinosi.
– Taip, juk VCO ir yra tam, kad jūs paruoštumėte ir išbandytumėte vaidmenis, kurie su jumis užauga ir gali pasirodyti kitose plotmėse.
– Taip. Neseniai Briuselyje teko dainuoti „Demoną“, ir aš, susipažinęs su partija supratau, kad ji savo apimtimi yra gal kokius tris kartus didesnė, nei ta pati Skarpijos rolė ir net suabejojau, kaip aš tą Demoną įveiksiu.
– Ir ką tuomet darei?
– Nieko, pasikankinau ir mokiausi. Į dieną po 6 valandas su koncertmeistere zulinom ir nuzulinom. Gerai, jog ji, kaip ir tu, turi geležinę kantrybę ir pakentė mane net tomis dienos, kai atrodo, kad niekas niekada galvoje nesuguls... Bet vieną dieną ateini ir galva yra šviesi, viskas darosi aišku.
– Visi tave girdėję tą vakarą „La Monnaie“ labai gyrė!Ir Demonas, kiek aš žinau praėjo puikiai!
– Taip, labai gerai ir jausmas buvo puikus. Tada supratau, kad neįveikiamų dalykų nėra. Net ir Kavaradosį padainuočiau. Bet tik vieną kartą (juokiasi).
