– Laima, kaip įsivaizduojate darbą įstaigoje, kurioje dalis darbuotojų jūsų nelabai nori? Kaip galvojate išlaikyti emocinį balansą?
L.Vilimienė: Iš tiesų situacija porą savaičių buvo labai emocinga, kupina karštų, raudonų jausmų. Bet, kaip ir nuo pirmosios minutės sakiau, pirmasis darbas atėjus į naująją poziciją bus pokalbis su žmonėmis – juos išklausyti, suprasti, kas kelia jiems nerimą ir kaip jie mato ateitį. O ateinu tikrai su pasiryžimu tęsti tuos gražius darbus, kurie buvo pradėti prieš penkerius metus, bei su savo idėjomis. Naujais projektais, kurie leis atsiskleisti teatro kūrybinių darbuotojų kūrybiniam potencialui ir kitų darbuotojų kompetencijoms.
-
Išrinktoji teatro vadovė pasitinkama su nerimu: darbuotojai baiminasi grįžimo į sovietmetį, ji teatrui kelia didelius planus
-
LNOBT vadove tapusi L.Vilimienė ramina nepatenkintų darbuotojų aistras: pirmas darbas bus susitikti su jais ir išklausyti
-
Aušra Kaminskaitė: Už LNOBT ir LNDT kulisų – menas prieš įstatymus
– Ar nebuvo taip, kad ši situacija jus truputį demotyvavo?
L.Vilimienė: Pirmosios dienos man buvo labai netikėtos – užgriuvo cunamis, kuriam nesiruošiau. Visgi ateinu su programa, kuri, mano manymu, yra atvira tiek teatro darbuotojams, tiek Lietuvos bei žymiems tarptautiniams kūrėjams. Tad tikiu savo programa, ir tai buvo pagrindinis variklis, leidęs išgyventi situaciją.
– Pačioje diskusijos pradžioje verta paminėti, kad iki kadencijos Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) dirbote LNOBT, kuriam anuomet vadovavo skandalais pagarsėjęs Gintautas Kėvišas. Su jumis KVMT šiuo metu dirba ir asmenys iš G.Kėvišo laikų LNOBT – Naglis Stancikas, Audronė Juozauskaitė, Janina Stankevičienė. Ar planuojate juos įdarbinti ir dabar?
L.Vilimienė: Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tiek KVMT, tiek LNOBT su G.Kėvišu dirbusių žmonių yra gausu. Pagrindinis dalykas, ką noriu pasakyti, yra toks: esu viena ir neturiu jokios komandos. Ateinu dirbti su žmonėmis, esančiais dabartinėje LNOBT komandoje.
– Koks dabartinis jūsų santykis su G.Kėvišu?
L.Vilimienė: Na... nežinau, kaip jį pavadinti. Joks.
– Ministre, kadangi ministerija paskyrė L.Vilimienę, natūralu, kad esate jos pusėje. Kultūros analitikas Vaidas Jauniškis yra sakęs, kad šioje situacijoje trūksta argumentų. Jo nuomone, jie reikalingi, nes LNOBT yra brangiausia nacionalinė įstaiga. Be to, LNOBT darbuotojai laukia diskusijos su jumis. Esate teigęs, kad susitiksite su jais, kai viskas aprims. Kada šis susitikimas įvyks?
S.Kairys: Pirmiausia, mes gyvename išpūstame burbule, kupiname iškreiptos informacijos, neteisybės bei daug neadekvačių klišių, užmetamų konkurso laimėtojai. Nežinau kelintą kartą pasikartosiu, bet neturiu jokių abejonių nei dėl komisijos narių, nei dėl jų kompetencijų. Ir prašau, jeigu jūs turite kokių priekaištų vienam ar kitam nariui, tai klauskite ir vystykime diskusiją toliau. Manau, kad yra labai aišku, kad vyksta reforma, kuri buvo kažkada pradėta – vadovai dirba kadencijomis. Priminsiu, kad esame turėję tokių, kurie nacionalinėse įstaigose dirbo dar nuo tų laikų, kai gyvenome dar ne šitoje santvarkoje. Iš esmės pokytis buvo didelis, todėl lūkestis nacionalinėms įstaigoms pakilo. Nevertėtų pusiaukelėje išsigąsti, jeigu vienas ar kitas konkursas įvyko su kažkokiomis diskusijomis.
Pagrindinis niuansas yra tas, kad J.Sakalauskas, gerai dirbęs vadovas, negali tęsti darbo dar vieną kadenciją. Juk įstatyme labai aiškiai parašyta, kad turi būti organizuojamas naujas konkursas. Ir tai yra savotiška loterija. Bet jeigu būčiau matęs nors menkiausią kabliuką, mažą atotrūkį dėl abiejų kandidatų, gavęs pastabų iš konkurso stebėtojų, tai galėčiau kitaip formuluoti savo nuomonę. Dabar, nors ir yra bandymų sukelti viešą spaudimą, pakreipti informaciją sau naudinga linkme, aš privalau negyventi tame burbule ir valdyti situaciją objektyviai.
– Kas kuria tą spaudimą?
S.Kairys: Ir jūs pradėjote nuo tų pačių klausimų: minimas žodis „skandalas“, visokių čia buvo [klausimų] ponios L.Vilimienės atžvilgiu, pradedant G.Kėvišo šešėliais, išbridimu iš skolų. Dauguma žmonių, kurie piktinasi ponia L.Vilimiene, turbūt net nėra jos matę. Kalbant apie tuos susitikimus, visų pirma, negaliu leisti, kad Kultūros ministerija, atlikdama viską teisingai, turi pristatyti išrinktą vadovą kolektyvui ir ten gauti pritarimą arba nepritarimą. Mano galva, taip viskas pavirstų anarchija, o ne normaliu procesu, kurį turėtume turėti normalioje demokratinėje valstybėje. Antra, šis pasirinktas L.Vilimienės ar manęs puolimo būdas... Žinoma, egzistuoja teisė į protestus ir dėl to niekas niekam priekaištų neturi.
Jau buvau susitikęs ir su viena, ir su kita puse. Ateis laikas, kada turėsime rimtesnį, gilesnį pokalbį su kolektyvu.
– Kada?
S.Kairys: Rodos, kovo 20-ą arba 21-ą dieną. Be to, kai kurios aplinkybės keičia situaciją, nes teismo procesas yra sustabdęs naujosios vadovės skyrimą. Šioje vietoje taip pat neverta pernelyg skubėti. Mano komanda irgi nesėdi kažkur atitolę, todėl pristatė laikinąjį vadovą Audrių Kundrotą, kurio misija šiuo metu užtikrinti stabilumą.
Iš jau praėjusių pokalbių pajutau, kad kultūros sektoriuje procesai yra jautresni. Turėkime omeny, kad ir pati meno įstaiga išgyveno du karantinus, karo situaciją. Natūralu, jog emocijos yra įkaitusios.
– Bet nemanyčiau, kad verta kalbant apie kultūros žmones nurašyti juos kaip kažkokius besivadovaujančius emocijomis. Galbūt su turimu išsilavinimu jie mato plačiau?
S.Kairys: Bet jūs tada aiškiai suformuluokite, kur matote priekaištą, kur kas nors įvyko neteisingai, kur naujai paskirta vadovė neturi kompetencijos. Manau, kad apie tai reikia kalbėti. Visa kita, kaip ir minėjau J.Sakalauskui, turi būti sprendžiama ginčų komisijoje, teisme. Galų gale, ten tų atsakymų ir reikia ieškoti, kai kas jau ateina. Apskritai kalbant apie lyderystę kultūros sektoriuje, mes turime mokėti ir pralaimėti, ateiti ir išeiti, telkti. Čia kalbu ne vien apie Joną, bet ir apie būsimąją vadovę. Juk visi matome situaciją ir nesame akli, ieškome geriausių sprendimų, kad žiūrovai liktų patenkinti. Todėl šioje vietoje reikėtų ir klausti, kas konkrečiai netiko, kad galėtume normaliai paaiškinti.
– Tai V.Jauniškis yra sakęs, kad trūksta argumentų.
S.Kairys: Kokių argumentų?
– Kodėl L.Vilimienės programa yra geresnė?
S.Kairys: Komisija vertino tiek raštu, tiek žodžiu visų kandidatų pasirodymą. Man po posėdžio sutikus komisiją, ji labai džiaugėsi, nes buvo bene keturi kandidatai, iš kurių kiekvieną galėtum paskirti eiti pareigas LNOBT. Tikrai tie žmonės gėdos nepadarytų. Visgi laimi geriausias, labiausiai įtikinamas. Štai pastaruoju metu buvo paleista mintis, kad neva anksčiau LNOBT programa buvo tarptautiška, o dabar bus tik lietuviška. Ir štai ponios L.Vilimienės didžiausias privalumas ir yra šių dalykų balansas. Vėlgi tą turi vertinti ne ministras, o ekspertai, komisija. Mes turime pasitikėti ne vien Kultūros ministerija, bet ir Muzikos bei teatro akademija. Kažkaip šias institucijas mes norime eliminuoti. Taip, jeigu yra daugiau pasiūlymų, aistroms nurimus reikia truputėlį pagalvoti, kad galime tobulinti rinkimų procedūrą, kai ką keisti. Bet, kaip ir minėjau, yra tam tikros žaidimo taisyklės. Žmonės atėję į instituciją jų turi laikytis ir jas suprasti.
Tiesa, kultūros sektoriuje yra tokių kultūros įstaigų, kuriose yra įmanoma pratęsti vadovų kadencijas dar 5-eriems metams, ką padariau Kultūros paveldo departamento vadovui.
– Visgi nacionalinėse įstaigose jūsų minėta loterija retai iškrenta taip, kad žmogus neitų antrosios kadencijos. Nes yra žinoma, kad per pirmąją kadenciją pratęsiama tai, kas buvo, o antrojoje jau įgyvendinami kažkokie planai.
S.Kairys: Čia jūs pasakėte kažkokį keistą dalyką. Tu ir į pirmą kadenciją ateini su savo programa. Tu neateini kažko tęsti. Ir prie J.Sakalausko keitėsi daugelis dalykų, todėl yra jaudinamasi, kad išliktų tokios pačios vertybės bei valdymo stilius. Visgi kiekvieną kartą kandidatas konkuruoja su ateities programa. Konkurse joks kandidatas negali turėti pliuso avansu, nes tokiu atveju pažeidžiame bet kokį konkuravimo principą.
– Jonai, kaip jūs matote save šioje situacijoje?
J.Sakalauskas: Kalbant apie patį vadovavimą natūralu, kad penkeri metai yra labai per mažai vadybine prasme. Paprastai vadovavimo ciklas yra septyneri aštuoneri metai. Per pirmuosius metus paprastai įeini, vėliau pradedi valdyti komandą ir tik vėliau pradedi artikuliuotai brėžti kažkokią kryptį. Galbūt šis pokytis vyko tuo metu, kai laivas jau buvo valdomas. Atsirado diskusinių objektų – vieni buvo patenkinti, kiti nelabai. Tai yra natūralu. Bet, mano nuomone, teatras buvo labai geros būklės ir negerus dalykus buvo galima spręsti kartu su Kultūros ministerija arba su kitais žmonėmis, kurie turėjo idėjų. Taigi antroje kadencijoje tą ir siūliau padaryti – pastatyti daugiau nacionalinių veikalų, labiau įtraukti jaunuosius kūrėjus.
Galbūt esmė yra kai kur kitur. Mes gyvename teisinėje valstybėje ir pas mus yra kadencijos. Ministras čia yra visiškai teisus, tačiau verta išryškinti dar du aspektus. Iš aštuonių vykusių konkursų tik vienam buvo pasakyta: žiūrėkite, vyksta konkursas ir ieškome geriausio. Šiuo atveju likusiuose konkursuose tai neįvyko. Kultūroje dalyvauju tikrai daugelį metų. Kai yra žinia, kad rinksimės iš geriausios programos, ateina daugiau dalyvių, ir jeigu jaučiamas palankumas vienam ar kitam dalyviui kiti žmonės tiesiog nedalyvauja. Taip tiesiog yra. Man labai gaila, kad teatrui vos įsivažiavus mes keičiame kryptį ir bus šiokių tokių nuostolių. Na, bet tikiuosi, kad naujoji vadovė, kuri turi patirties, su šiomis rizikomis susitvarkys ir įgyvendins savo programą. Natūralu, kad dalis proceso vis tiek sustoja – išeina vadovas, ateina kitas ir jis tęsia kitą mintį. Suprantu, kad tai vėl reikalaus metų dvejų metų įsitvirtinimo, suvaldymo ir vėl linijos tęsimo. Manau, kad pačiai LNOBT bendruomenei tai bus didelis iššūkis ir tai kelia klausimų.
Iš savo pusės galiu pasakyti, kad įvyko kas įvyko, toliau gyvenu savo gyvenimą. Šiuo metu yra paskirtas laikinasis vadovas, tikiuosi, jis toliau vystys dialogą, o kolektyvas toliau tęs savo darbus, mano žiniomis, spektakliai vyksta.
S.Kairys: Čia norėčiau įsiterpti, nes pasakius „A“, norėtųsi pasakyti ir „B“. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje taip pat turime naują vadovą Simoną Strelcovą, Lietuvos kultūros institute – Juliją Reklaitę, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre liko tie patys vadovai – Rūta Prusevičienė ir Egidijus Stancikas. Ir su gerbiamu Jonu esame kalbėję, kad ne kiekviena įstaiga yra įdomi žiniasklaidai. Labai jautėme, kad būtent į LNOBT vykstantį konkursą buvo sukoncentruota daugiausia dėmesio, tad iš viešinimo pusės atrodė, kad ministerija daugiau nieko ir nedarė.
Grįžtant prie konkurso. Bijau, kad dėl situacijos LNOBT lazda neatsisuktų kitu galu. Netgi žinodamas, kad laimi geriausia programa [žmogus vis tiek turės mintį], jog gali būti apskundžiamas, apjuodinamas, bus rodomos jo nuotraukos iš kažkokių susitikimų. Tai gali trukdyti tiek ieškant naujo vadovo, tiek sudarant naują komisiją. Kultūros sektorius turi savybę susitelkti, konkuruoti tiesiogiai ir netiesiogiai, bet šioje vietoje reikia suprasti, kad ir Kultūros ministerijoje, ir nacionalinėse įstaigose visi kartu nešam tą patį kryžių. Mūsų pareiga jį kartu nešti.
Galiausiai galėjo nutikti ir atvirkščiai. Jeigu J.Sakalauskas būtų laimėjęs konkursą, lygiai taip pat galėjo kilti įvairiausių klausimų. Ir be jokios abejonės, tiek aš, tiek ministerija būtume stovėję laimėjusio kandidato pusėje. Dabar situacija yra kokia yra, tad ir aš turiu gerbti visas puses įtraukiant procesus. Juk gyvename civilizuotoje visuomenėje, bet nereikia teigti, kad esą kažkada buvo blogai, o dabar gal bus geriau, ir atvirkščiai. Visi pasirinkimai ir įtampos gali atnešti neigiamą rezultatą.
– Laima, norėčiau į jus kreiptis. J.Sakalauskas sakė, kad bus keičiama programos kryptis ir tai natūralu, nes ateina naujas vadovas. Kiek jūsų programa skiriasi nuo to, kas iki šiol buvo LNOBT?
L.Vilimienė: Šiuo metu dėl teisinio konteksto negalėčiau išsamiai komentuoti programos. Bet galiu pažadėti, kad pradėjusi dirbti LNOBT tiek bendruomenei, tiek žiniasklaidai ją pristatysiu plačiai. Norėčiau pridurti, kad mano programa gimė iš didelės patirties dirbant geografiškai skirtingose meno organizacijose. Buvimas Klaipėdoje leido teatrą pamatyti iš toliau. Kita vertus, visą laiką labai atidžiai stebėjau visą Lietuvos kultūros bei tarptautinį meno, o ypač operos ir baleto, lauką. Stebiu menines kryptis, kūrėjų darbus, pačius menininkus. Visa tai tapo mano programos pagrindu.
– Ar ateityje planuojate keisti dabartinės savo programos niuansus, kaip antai dėl kritikuoto tarptautiškumo ir nacionalinių kūrinio santykio?
L.Vilimienė: Dabar nieko neketinu keisti, nes atėjusi perimsiu tai, kas buvo daroma iki šiol. Darbus tęsiu, o vėliau po truputį įgyvendinsiu savo idėjas. Iš patirties sakau, kad programa nėra kažkoks statiškas veikalas. Jis veikia kaip strategija, kurią dažnai koreguoja išorinės aplinkybės ir force majeure aplinkybės. Galų gale ilgainiui ateina kūrybinės partnerystės... Visgi šiuo atveju, svarbiausia yra išlaikyti kūrybinę numatytą kryptį.
S.Kairys: Svarbu paminėti, kad teismas yra sustabdęs skyrimą. Kai žiūriu į gerbiamą L.Vilimienę, matau, kad žmogus turi kantrybės ir tvirtybės. Ne kiekvienas šioje situacijoje taip ramiai elgtųsi. Manau, kad tai brandus požiūris ir situacijos vertinimas. Visgi [pokyčių programoje] nepadarysime, nes turi būti aišku, kada naujoji vadovė ateis ir pristatys savo programą. Labai tikiuosi, kad šio proceso sulauksime greitai, nes šiuo metu turime sukabintas netgi dvi įstaigas – LNOBT ir KVMT. Ši nežinomybė irgi negali tęstis visą amžinybę, nes tai nebus sveika sektoriui.
– Jonai, jūs pats ir padavėte šią apeliaciją, bet šios diskusijos metu atrodote ramus, užtikrintas, nors priekaištų sprendimui turite.
J.Sakalauskas: Gyvenu kitą gyvenimą. Kovo 1 dieną man baigėsi darbo sutartis ir planuoju savo kitas kūrybines, visuomenines bei vadovavimo veiklas, apie kurias greitai išgirsite. Traukinys jau važiuoja, teatras šiuo metu laikosi gerai ir dėl jo veiklos nerimauti nėra ko. Todėl mes perkeliame visą tą ginčą iš žiniasklaidos, socialinių tinklų, nors pats šiuo laikotarpiu nebuvau aktyvus pastarųjų vartotojas. Tiesą sakant, mano nuomonė atsirado jau daug vėliau kaip reakcija. Didžiuma mano pasisakymų buvo pačių žurnalistų iniciatyva ir taip jos tapo išviešintos visoje Lietuvoje. Šiuo metu esu ramus, nes aiškinamės santykius teismuose, kaip normalioje teisinėje valstybėje.
Mano asmenine nuomone, šis konkursas galimai buvo neskaidrus, ir nepriklausomai nuo to, kad išrinko ne mane. Manau, kad ponia Laima yra tikrai daug patirties turintis žmogus. Taigi mano klausimai yra nesusiję su asmenybe, bet skirti pačiai procedūrai.
Žinau vieną dalyką – teismas gali baigtis įvairiai ir jo sprendimą priimsiu kaip deklaraciją, kad tokiose didelėse įstaigose konkursai turėtų būti organizuojami kitaip ir problemų yra. Ir tai nėra apie tai, ar aš dalyvausiu kitame konkurse, bet apie šimtą metų skaičiuojančią didžiausią kultūros instituciją. Joje dirba dar ir begalės kitų kolektyvų, kurie aprūpina darbu orkestro muzikantus, pedagogus, dėstytojus. Žmogiškojoje Lietuvoje infrastruktūroje tai yra labai svarbi vieta, nuo kurios priklauso, kaip judės ir kitos įstaigos, kaip antai Čiurlionio menų gimnazija.
Mano požiūriu, ši situacija parodė daug dalykų, kokių ateityje nebereikėtų daryti. Labai svarbu palaikyti dialogą su LNOBT darbuotojais, meno bendruomene. Čia yra ne baimė, o normali europietiška realybė. Pasaulyje žmonės reiškia savo nuomonę netgi po teisėtų rinkimų, jie protestuoja, kaip antai La Scaloje, kurioje net spektaklių imama neberodyti. Lietuvoje tiesiog žmonės darosi drąsesni, ateina nauja karta. Taigi šis procesas simbolizuoja naują laiką, kuriame reikia kitaip komunikuoti ir žiūrėti į žmones.
– Jonai, ar jus apskritai norėjote tos antrosios kadencijos? Degėte noru išlikti? Nes iš jūsų kalbos girdžiu, kad turite kitų planų.
J.Sakalauskas: Eidamas į konkursą kiekvienas vadovas, taip pat ir Laima, tikrai dega noru eiti ir laimėti. Šiuo atveju, buvau įsitikinęs, kad mano programa bus pastebėta ir ne vien ji. Realūs darbai. Daug metų mėtytas teatras, net nenoriu pasakoti, kiek jame buvo įvairiausių skandalų ir kentėjo pati bendruomenė...
– Bet ar jūs norėjote tos antrosios kadencijos?
J.Sakalauskas: Tai aišku! Yra tiek daug pradėta darbų ir, suprantama, kad naujas vadovas, kad ir koks geras jis bebūtų, įtvirtins savo valdžią ir principus [...]. Natūralu, kad aš nenorėjau sustabdyti LNOBT kilimo į viršų. Iki šiol to labai norėjau, bet šiuo metu realybė kitokia – darbo sutartis baigėsi ir aš jau nebeatstovauju teatrui. Kaip viskas pasibaigs ateityje, mes pamatysime teismo rezultatuose.
– Baigiantis diskusijai norėčiau užduoti paskutinį klausimą L.Vilimienei. Nepaisant protestų jūs sulaukėte nemažai palaikymo. Jį išreiškė Europoje garsus solistas Almas Švilpa, bet ir Minske koncertavęs Vaidas Vyšniauskas. Tiek kultūros ministras, tiek J.Sakalauskas išreiškė savo požiūrį, kad šis žmogus nebeturėtų dainuoti Lietuvos teatruose. Ar priimsite šį menininką atgal?
L.Vilimienė: Visų pirma, turiu pajuokauti: kur aš jį turėčiau priimti? Nelabai suprantu. Antra, tikrai minėjau, kad mano programoje nėra vietos atitinkamiems atlikėjams ir kūrėjams. Be to, aš negaliu būti atsakinga už tai, kas ką palaikė. V.Vyšniauskas apskritai daug komunikuoja.
