Pernai demonstracijos vyko Europos kultūros sostinėje – Vroclave, net Krystianas Lupa atsisakė statyti savo suplanuotą spektaklį: tada savivaldybė nepratęsė sutarties su teatro vadovu ir po 16 minučių bet kokios programos pristatymo paskyrė naująjį, patogų ir naujajai Seimo daugumai, ir miesto tarybai: mažiau provokacijų, mažiau ir meno, arba atvirkščiai. O dar prieš keletą metų didžiausią triukšmą sukėlė Poznanėje neparodytas Rodrigo Garcios spektaklis „Golgota Picnic“, kurio tekstus po to jau skaitė dvidešimt keli teatrai visoje Lenkijoje; šiandien visas spektaklio nerodymo portfolio sulaukė solidžios knygos.
Visus šiuos įvykius jungia vienas bruožas – akcijos ir reakcijos kyla dėl dabartinės valdžios valdymo būdo ir tautiškai katalikiškų kryžiaus žygių (čia ne ironija, jie patys savo akcijas panašiai vadina, pvz., „Rožančiaus kryžiaus žygis“, kurį rengė „Jaunųjų kryžiaus karas“. Ir nebelieka ko pavydėti, tai stebina, o kartu ir baugina.
Palyginkime mūsų maldautojus prieš spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido sampratą“ ir lenkų – prieš „Prakeiksmą“ bei įsitraukusius į piketus politikus. Akivaizdu viena: konservatyvizmas stipriai jaunėja. Kodėl ir ne, jei Katalikų bažnyčia meldžiasi už nacionalistų sąjungas ir futbolo „ultras“, šventina jų vėliavas, jei nacionalinė televizija auklėja visus teisinga dvasia ir net žinių laidos neapsieina be šlovingos praeities liaupsinimų ir naujienų iš bažnyčių? „Toje dvasioje“ televizija nutraukia sutartį su serialo aktore, suvaidinusia „Prakeiksme“, kiti aktoriai gauna grasinančius anoniminius laiškus. Štai ir tikroji performatyvumo kaina: aktorius nebegali pasislėpti už kaukės ir sakyti, kad ten buvo ne jis, o tik jo personažas. Čia jis turėjo žinoti, kur eina ir nuėjęs sustoti arba ne.
Be abejo, visi taip pat žinojo, kas laukia, jei į teatrą ateis kroatų režisierius Oliveris Frljičius, dar 2014 m. sausį išmestas iš Krokuvos Senojo teatro nesulaukęs premjeros (net skandalistu save vadinęs Janas Klata pasirinko saugiau vadovauti teatrui nei leisti premjerą, apie kokią pats, kaip skandalistas, galbūt tik nedrąsiai pasvajodavo). O pernai rudenį Bydgoščiaus festivalyje parodytas Frljičiaus spektaklis su Zagrebo ir Liublijanos aktoriais „Mūsų prievarta ir jūsų prievarta“ sulaukė parlamentarės kreipimosi į prokuratūrą (teisininkai, regis, tuoj turės mokytis teatro istorijos): scenoje nuo kryžiaus nužengęs Kristus išprievartauja musulmonę. Prievartautų koks normalus kareivis katalikas iš JAV ar Prancūzijos, viskas būtų ok. Bet simboliai veda į prokuratūrą.
Taip, šis režisierius puikiai moka šokiruoti savo vaizdiniais – tuo galėjome įsitikinti dar nekaltame „Tebūnie prakeiktas tėvynės išdavikas!“, rodytame Menų spaustuvėje 2012 m., pasakojusiame apie nenykstančius Balkanų karo pėdsakus paties teatro kasdienybėje. Vėliau Balkanais tapo visa Europa, ir Frljičius nelaužia siužetų iš piršto, jis imasi klasikos (Krokuvoje – romantiko Zygmunto Krasińskio, Varšuvoje – pranašu vadinamo simbolisto Stanisławo Wyspiańskio, t.y. tų, kurie grindė lenkų tapatybę), jo vaizdiniai yra teatrališkai apibendrinti, bet pagrindas visiškai realus, tvirtas ir apginamas.
Ar negynė-neslėpė Jonas Paulius II kunigų pedofilų, nors signalų apie juos vis daugėjo? („Prakeiksme“ pakariama jo figūra, o ant jos pakabinama lentelė „Pedofilų gynėjas“.) Ar nėra Lenkijoje norinčių nušauti kokį valdžios vyrą, ar apie tai nekalbama bet kokioje šalyje? (Išmestoji iš TV aktorė sako tekstą, kaip reikia pasisamdyti snaiperį, kad nušautų Lechą Kaczynskį.) Ji dar ir imituoja oralinį seksą su Jono Pauliaus II figūra: bet juk patys stabmeldžiai katalikai – tarsi sako Frljičius – jį pavertė ikona, paveikslu, simboliu be minties ir idėjos, o pristatę paminklų ir atnašaudami jiems, nori susidoroti su veidrodžiu, šiuo atveju – su teatru. Šis ir vėl grįžta prie savosios paskirties. Nerašytas dėsnis: kuo teatras aktualesnis, kovingesnis, tuo aiškiau, kad šalyje prasčiau.
Režisierius sako, kad per tokius draudimus jam jau darosi nesvarbu, ar jis pabaigs statomus spektaklius. Bet kokiu atveju jis pirtį užkuria, pirmiausia sukurdamas media-spektaklį, nes šis prasideda dar nė uždangai nepakilus: rinkodaros specialistai paskaičiavo, kad tokio poveikio reklaminė kampanija teatrui būtų kainavusi nuo 4,7 mln. zlotų iki 14 mln. – tiek dėmesio pelnė spektaklis socialiniuose tinkluose ir medijose. Teatras vėl primena savo esmę: ne pramogą, o gebėjimą kalbėti apie visuomenės problemas, identifikuoti jas ir skelbti diagnozę.
Kaip tokiu atveju reaguoti padoriai ir netapti dar vienu režisieriaus sukurto šou dalyviu, t.y. beveik personažu? Apsimesti nepastebinčiu spektaklio reikštų pačiam nusibausti ir netekti diskusijos, dingsties pamąstyti. Diskutuoti? Taip, bet diskusijos ir išduoda, kad jos tuščios, jei įsiveliama į atskirų fragmentų, detalių vartaliojimą, nuklystama į išvestinius reiškinius ar „nematei, tai nekalbėk“ lygį. Kaip tik derėtų kalbėti būtent apie tai, kas spektakliu rodoma, ką jis teigia, kokios problemos keliamos. Tada kūrinys sulauktų garbingo atsako, nes iš tiesų abiejų besiginčijančių pusių (tiek disputantų, tiek teatro ir valdžios) tikslas turėtų būti visuomenė (tegul ir laurai visuomenės atžvilgiu). Bet tai jau būtų nebe spektaklis ir ne medijoms, nes šios, regis, ne vien Lietuvoje nesugeba kalbėti rimtomis temomis. Gal jau reikia susitaikyti, kad jų paskirtis kita.
Skirtingi žaidimai
Kovo mėnesį vėl sugrįžo jau, regis, išsiaiškintas detektyvas su Nacionaliniu operos ir baleto teatru, tiksliau, finalinis operos „Don Kėvišas“ aktas apie teatro vadovo ne-prasižengimus. Galima būtų kurti partinį-statybinį libretą su Gheorghiu, Brenciu ir Teodorascu, prikaltais prie rekonstruojamos teatro sienos, bet taip įsiveltume į pokštus, o juokais pas mus viskas ir taip pernelyg dažnai nuleidžiama. O rimtam pastatymui Frljičiaus neįpirksime. Tad palikime teatro rekonstrukcijas ramybėje, jas net ir prokurorai palieka, nes ten painiavos tikriausiai daugiau nei mene. Esmė yra klausimas „ar taip galima?“, kai Gintautas Kėvišas perka iš savo sūnaus įmonės, iš kurios pats irgi gauna atlygį, garsių orkestrų koncertus visuomenei už visuomenės pinigus, į kuriuos atėjusi dalis visuomenės pakankamai brangiai moka.
Šalutiniai šios temos klausimai yra susiję su procedūromis ir skaidrumais, su atlygiu už šiuos koncertus ir būtinybe juos rengti. Į visa tai operos vadovas atsako mandagiai ir su įprasta jam elegancija: jis visų institucijų atsiklausęs, parašo teisę perdavęs savo pavaduotojui (ar šis gali pasielgti kitaip, nei buvo anksčiau nuspręsta? Juokaujate?), į pasirašymo ceremoniją pasikvietęs kultūros viceministrę, visi viską žinojo, Londono simfoninis pas mus.
Ar Londono simfoninio galima buvo nekviesti? Be abejo, galima. Bet jis – vienas iš trijų pasaulyje, todėl reikėjo, sako vadovas. Kodėl Lietuvai reikėjo šio, tik trečio (koks pažeminimas!), o ne kitų dviejų, niekas nepaklausia. Ar negalėjo kviestis kitų, kurių agentais nebūtų buvusi Kėvišo sūnaus įmonė? Ar Kėvišui nederėjo apskritai susilaikyti nuo pirkimų per sūnaus įmonę ir kentėti, kol esi LNOBT vadovas? Taip pat niekas nepaklausia. Klausimai suderinti ar žiniasklaida per buka?
Tada galima nuslysti į dar vieną šalutinę, „Kėvišo-geriausio LT vadybininko“ temą. Tam medžiagos apsčiai ir be jokių pašaipų: teatre atsiradę Anthony Minghellos, Roberto Wilsono spektakliai, koprodukcijos su Niujorko „Metropolitan Opera“ ir Paryžiaus „Chatelet“, San Francisko ir Izraelio operomis, Madrido karališkuoju, žvaigždės renkasi Vilnių etc. Tai neginčytina. Teatras pakilo į visiškai kitą lygį. Turėtume būti dėkingi ir džiaugtis.
Ne, turėtume iškart ir pateisinti bet ką kita – „Jei nieko nedarai – niekam ir neužkliūvi“. Na, beveik kaip apie Zuoką anais laikais kalbėjo – atseit daro sau, bet ir miestui palieka. Mieliausios širdies žmogus! Ir beveik auka, nes, Kėvišas sakė, darbas teatre jam hobis, tikrieji pinigai ateina iš kitur. Klausimas nebe Kėvišui – ar būtų taip su kitu vadovu? Ar bus? Taip, galbūt ir bus (ir būtų buvę), jei pagaliau išlįstume iš savo kiemo ir surengtume tarptautinį vadovų konkursą – kaip ir kitiems teatrams ar didiesiems muziejams. Gal laikas ir kultūrai pajusti, kad gyvename Europoje ir pasaulyje?
Galima vystyti dar keletą potemių. Jos visos puikiai tinka Kėvišui lyg mašinos servai lauko teniso korte. Bet šią savaitę viskas apsivertė. Kultūros ministrė, įrašiusi menką pastabą vadovo darbo knygelėje, kita savo arija pasakė daugiau ir garsiau nei kokių keturių ankstesnių ministrų choras: Kėvišas prarado jos pasitikėjimą ir turi atsistatydinti. Ar ne per stambiai užsimota, nes stambiau Lietuvos mene juk neįmanoma? Tai kaip Ūkio ministras užsimotų prieš „Vilniaus prekybą“!
Bet tai buvo ne užsimojimas prieš, o gražus pasiūlymas Kėvišui gražiai išeiti iš nekokios padėties: kalba, sakė Liana Ruokytė-Jonsson, eina ne apie juridines detales ir naudojimąsi įstatymais ir jų skylėm, o apie bendrą etikos supratimą. Ypač – kultūros sferoje, ypač – Nacionalinėje įstaigoje, dosniausiai Lietuvoje finansuojamoje scenoje, ypač – esančioje vis svarbesniu žaidėju tarptautiniame lauke. Kalba tik apie etiką ir moralę, ir todėl Kėvišui buvo parodytas kelias nelikti kaltam ir drauge prisiimti tokį patį moralės supratimą. Puikus gestas!
Deja, opera baigėsi itin tragiškai: teatre imti rinkti parašai už vadovą (čia metodas iš socializmo ar feodalizmo?), o „remiamas teatro“ Kėvišas nepasinaudojo ištiesta ranka, viską teisindamas tuo, kad nėra nieko pažeidęs ir todėl neatsistatydins.
Toliau – nesvarbu, nes tai beveik herojaus tyla, kad ir ką jis bedarytų. Gali prasidėti įvairūs juridiniai judesiai ir smulkios to interpretacijos, procedūriniai nusišalinimai ir pažymos bei pažymėjimai. Teatro vadovas pasirinko operos siužeto vertą baigtį – iš puikaus meno vadybininko ir tarptautinio žaidėjo statuso nukrito ant to paties ne-teisiamųjų suolo drauge su smulkių korupcijos skandalų apipintais biurokratais, kyšių ne-ėmėjais, parlamentarais ne-priekabiautojais, įsitvėrusiais savo kėdžių urėdais. Nes prisiėmė tokią pačią etikos sampratą – „Nepagautas – ne vagis“. Bet žaidimas buvo visiškai kito lygio.
