Demiurgas savo netvarkingoje dirbtuvėje sukuria pasaulį ir apgyvendina jį žmonėmis. Vis tik Kūrėjas apviliantis. Jis nestebina nei galia, nei išmintimi, nepasižymi dorybėmis ir neatrodo, kad iš savo kūrinių tikėtųsi kažko didingo. Kūrinys jam – tik būdas prasiblaškyti. Kol naujieji sutvėrimai galynėjasi su gyvenimo iššūkiais, jų nuobodžiaujantis kūrėjas gurkšnoja savo viskį ir stebi, kas iš viso to išeis.
Spektaklis vertas dėmesio. Dar daugiau – daug šansų, kad tai bus vienas įspūdingiausių pastaruoju metu Jūsų aplankytų pasirodymų. Beje, įdomi detalė: jo scenarijaus autorius ir režisierius Žilvinas Vingelis – dar studentas. Nepaisant jaunystės jis jau demonstruoja originalų stilių ir perspjauna ne vieno mūsų populiaraus režisieriaus darbus. Bent jau man bus tikrai smalsu pamatyti tolesnius Ž. Vingelio ir jo komandos darbus.
Saldainis akims
„Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ vizualiai patrauklus ir dinamiškas. Tai – enigma. Jo istorija plėtojama organiškai sulipdant gausybę skirtingų detalių. Pats Demiurgas yra dviejų žmonių valdoma vaiko dydžio lėlė. Jo kūnas menkas, silpnas, tačiau, pasirodo, toje didžiulėje raukšlėtoje galvoje gimsta nauji pasauliai.
Demiurgo sukurtoji realybė kur kas įdomesnė nei jo trūnijimas apverstose dirbtuvėse. Čia daug stebuklų, stiprių emocijų, atradimo džiaugsmo ir nusivylimų. Tai kur kas geriau už seniai kamuojantį nuobodulį. Netrukus kyla klausimas: kas nuo ko priklauso labiau – ar kūriniai nuo kūrėjo, ar vis tik kūrėjas apkerėtas savų kūrinių?
Pasaulio pradžioje karaliauja vyrauja chaosas. Tai puikiai perteikiama nerimastingomis vaizdo projekcijomis (Rimas Sakalauskas ir Kornelijus Jaroševičius) ir akcentuojant garsą (Rytis Gedvilas). Pasauliui padėjus pagrindus, reikia įpūsti jam gyvybę. Čia ateina eilė akį džiuginančiam šešėlių teatrui. (Nors geriau išmanantys šį žanrą, turėtų pastabų, paprastam teatro žiūrovui ši dalis paliks didelį įspūdį.)
Sukūrus pirmuosius žmones – vyrą ir moterį – karaliauja judesys ir muzika. Šiuolaikinio šokio ir baleto judesius derinantys atlikėjai hipnotizuoja. Šokėjai Ana Novickaja ir Žilvinas Beniuševičius nusipelno atskirų pagyrų (keičiasi su Katerina Voropaj ir Vadimu Šuško). Christinos Batian sukurta choreografija išraiškinga ir estetiška. Prie pagrindinių šokėjų – pirmųjų žmonių – vis prisijungia (ir jų pasirodymui kontrastą kuria) kvaitulingajam chaosui pavaldūs sutvėrimai.
Nuo elektronikos iki arijų
„Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ to paties kontrastų ir kraštutinumų derinimo požiūrio laikosi ir parenkant muziką. Čia išgirsime daug ko: Dovilė Kazonaitė džiugins mus arijomis, išgirsime nemažai elektroninės, „noise“ muzikos, ir net – įkaušusiam Demiurgui pareikalavus – Tadas Motiečius akordeonu pagros „Abba“ dainos melodiją, skambėjusią populiarioje komedijoje „Mamma Mia“.
Garsui šiame spektaklyje skiriamas ne ką mažesnis dėmesys nei vaizdui. Kadangi nėra dialogų, juo išreiškiamos nuotaikos, aplinka, sudedami prasminiai akcentai ir pranašaujama ateitis.
Kai derinama tiek mažai ką tarpusavyje turinčių dalykų, lengva paslysti ir susimauti. Džiugu, kad spektakliui „Lila: slaptas Demiurgo žaidimas“ šitaip nenutiko. Taip, Vilniaus teatro „Lėlė“ ir „Baltijos kamerinio operos teatro“ kartu pastatytas spektaklis gana chaotiškas, bet galų gale viskas kažkaip išeina taip, kaip ir turi būti.
