Pirmasis žymus teatras-laboratorija įsteigtas 1959 m. Opolėje (miestelyje Lenkijos pietryčiuose) lenkų režisieriaus Jerzy Grotowskio iniciatyva. Į nedidelę erdvę šalies pakraštyje režisierius persikėlė drauge su grupele aktorių, pasiryžusių savo artimiausius metus paskirti ne teatrui apskritai, bet būtent Grotowskio eksperimentams.
Tai buvo vieta, kurioje režisierius plėtojo aktorių technikos paruošimo ir palaikymo programą, bandymais ieškodamas paveikiausios aktorinės ir režisūrinės raiškos, bei tyrinėjo, kaip spektaklį ir žiūrovus veikia skirtingi publikos susodinimo principai. Žinoma, tai – apibendrinimai, nes smulkesni, konkretesnių tikslų siekiantys eksperimentai Grotowskio laboratorijoje vykdavo kiekvieną dieną (pasiekus puikų rezultatą, veikla laikinai stabdyta, norint nuolat išlikti kažko nežinančių ir negebančių padėtyje). Jų dalyviai – režisieriui ištikima, jo suburta ir palaikoma bendruomenė.
Ne taip daug žmonių žino, kad Grotowskis pats savęs nelaikė teatro-laboratorijos idėjos pradininku. Mintį jis perėmė iš 1919 m. Varšuvoje įsteigtos „Redutos“ (lenk. reduty – tvirtovė), laikomos pirmuoju teatru-bendruomene istorijoje. Žymiausias jos aktorius Juliuszas Osterwa teigė, kad „teatras yra procesas, vidinis žmogaus procesas meninėmis sąlygomis“.
Šiuos žodžius nesunku tapatinti su Grotowskio teatro-laboratorijos principais, skelbusiais aktorių kaip aukštesnę būtybę, kuklią, visiškai atsidavusią teatrui, nekritikuojančią kolegų, skiriančią dėmesį savo asmenybei, pasiruošusią veikti bet kuriuo spektaklio momentu, atsidavusią teatro reiškiniui bei aklai paklūstančią vedliui. Jei kažkam tai primena sektą, patikinu – jūs ne vieni.
Vis dėlto „Redutos“ veiklos pobūdis ir turinys stipriai skyrėsi nuo keturiasdešimtmečiu vėliau įkurto Grotowskio teatro-laboratorijos. Pradžioje Varšuvoje, o nuo 1926 m. Vilniuje veikusi bendruomenė rinkosi vien nacionalinės dramaturgijos kūrinius, siekdama atrasti tikrą nacionalinį lenkų teatrą, paraleliai bandydama jungti romantinę raišką ir realistinį repertuarą.
„Reduta“ veikė apie dešimtmetį, tačiau pusę šio laiko lydėjo narių konfliktai. Keturis kartus ilgiau teatrą-laboratoriją išlaikęs Grotowskis teigė iš pirmtakų perėmęs jų darbo principus, etiką ir atkaklumą, bet atokiai laikęsis nuo jų estetikos ir ideologijos. Kitaip sakant, Opolėje įkurtas teatras-laboratorija tęsė trupės kaip nedidelės bendruomenės, atsiribojusios nuo visuotinio gyvenimo ritmo, tradicijas.
Tokiame istoriniame kontekste kalbėti apie šiandien Lietuvoje veikiančius teatrus-laboratorijas (arba teatro laboratorijas) kiek keblu – panašiu principu veikiančių teatro profesionalų bendruomenių neturime. Kažką panašaus galima įžvelgti kūrybinių stovyklų praktikoje, būsimo spektaklio komandai kuriam laikui kartu apsigyvenant sodyboje. Tačiau tokiais atvejais žmonių grupelė atsiskiria trumpam laikotarpiui, tad laboratorinė praktika lieka spektaklio kūrimo dalimi, bet ne pagrindine teatro veiklos forma. Negana to, kūrybinės stovyklos orientuotos į konkrečius rezultatus, o teatrai-laboratorijos pagal tradicijas turėtų daugiau dėmesio skirti procesui, galbūt net nenumatydami premjeros datos.
Kitas kelias – laboratorijoms priskirti komandas, kurių narius glaudžiai sieja vertybės ir teatro samprata. Tai bendruomenės, kuriose nevykdomi ilgamečiai ir kryptingi eksperimentai, tačiau suteikiama pakankamai erdvės jai priklausančių narių saviraiškai ir kūrybinėms paieškoms. Nuo paprastos teatro trupės tõkios laboratorijos skiriasi atviromis deklaracijomis apie paieškų procesų svarbą ir tradiciniam teatrui mažiau įprastomis formomis bei idėjomis. Paprastai čia veikia vienas ar keli režisieriai, kuriems tai tampa ilgamete (meninės) brandos laboratorija.
Svarstant apie tai, kokios teatro laboratorijos veikia Lietuvoje, pirmiausia į galvą ateina komandos, sąvoką naudojančios savo pavadinimuose: teatro laboratorija „Atviras ratas“, Meno ir mokslo laboratorija, „Kosmos Theatre“ organizuojamos „Kosmos Theatre LAB“ kūrybinės dirbtuvės. Nė viena jų nėra atsiskyrusi nuo bendruomenės, kiekviena kasmet pristato baigtas, atidirbtas premjeras, nė viena nedeklaruoja pasiryžimo dirbti tik su konkrečiu režisieriumi (nors visose egzistuoja dominuojantys). Tačiau visos jos aplink save buria panašiai mąstančius žmones ir ieško valstybinei Lietuvos scenai mažiau įprastų, todėl, greičiausiai, ne visada priimtinų sceninės išraiškos formų.
Žinoma, remiantis klasikinėmis taisyklėmis, šias komandas vadinti teatrais-laboratorijomis galima tik su didelėmis išlygomis. Tačiau pasaulis keičiasi ir tikėtis, kad šiandien žanrai ir formos paklus prieš dvidešimtmetį apibrėžtoms taisyklėms, reikštų nepripažinti realybės. Todėl įdomu minėtų laboratorijų atstovų paklausti, kaip jie patys supranta teatro laboratorijos sąvoką ir kokiais principais vadovaujasi jų komandos.
Žilvinas Vingelis – režisierius, „Kosmos Theatre“ įkūrėjas, vienas iš „Kosmos Theatre LAB“ organizatorių
– Kaip supranti, kas yra teatro laboratorija?
– Tiek savo organizuojamos kasmetinės vizualinio teatro laboratorijos „Kosmos Theatre LAB“, tiek eksperimentiniu-laboratoriniu principu kuriamiems spektakliams ir jų proceso organizavimui „laboratorijos“ sampratą skolinamės ne iš kitų teatro laboratorijų, bet paprasčiausiai iš mokslo. Iš ten, iš kur ši teatrui pritaikyta ir teatralų redukuota prasme vartojama sąvoka ir atėjo. Yra į produktą orientuotų gamybos laboratorijų, yra naujų formų ar, teisingiau pasakius, naujų derinių ieškančių tiriamųjų laboratorijų, taip pat diagnostinių, kuriose siekiama suvokti vieną ar kitą procesą (pavienių meninių priemonių poveikį žiūrovui, socialinio konteksto įtaką tam poveikiui ir t. t.), o ne kurti naujus metodus. Taip pat yra kokybės laboratorijų, tikrinančių ar permąstančių paties teatrinio produkto audinį, analizuojančių jo tvirtumą, profesionalumą, kūrinio universalumą, mintimis perkeliant jį į skirtingus kontekstus (sąlygas), patikrinant jo aktualumą (ši laboratorija turbūt panašiausia į kritikų darbą).
– Ar laboratorijos pasmerktos „mažo kalibro“ spektakliams?
– Tęsiant minėtą mokslinių laboratorijų konotaciją ir jų skirstymą – nebūtinai. Jose juk gimsta didžiausi pasaulio atradimai. Gali vykti labai puikiai organizuota gamybinė laboratorija, sujungusi savo srityje itin sėkmingus, bet kartu dar nedirbusius menininkus. Garsus kanadiečių režisierius Robertas Lepage’as savo „Ex Machina“ teatre Kvebeke tyrinėja formas ir technologinius sprendimus, kuriuos po to pritaiko šešiolikos valandų Richardo Wagnerio „Nibelungų žiedo“ tetralogijai Metropolitano operoje arba režisuodamas „Cirque du Soleil“ pasirodymą, kurio biudžetas, tarkime, 224 milijonai dolerių. O tai turbūt didžiausias teatro pasaulyje įmanomas „kalibras“.
Tačiau egzistuoja problema: kartais „laboratorijos“ pavadinimu bandoma apsidrausti. Teatrai, nepasitikėdami jaunu kūrėju, nenorėdami rizikuoti ir siekdami jį patikrinti prieš skirdami darbui reikalingas sąlygas, visų pirma organizuoja „jaunų režisierių laboratorijas“, kad geriau susipažintų ar patikrintų jaunųjų talentą mažo formato darbe. Tos „laboratorijos“ su laboratorijomis neturi nieko bendra ir man labiau primena filmą „Bado žaidynės“, kai trys režisieriai savo eskizais kaunasi dėl galimybės tame teatre statyti spektaklį, o ne dėl kūrybiškos, į rezultatą neorientuotos atmosferos, auginamos tam, kad joje būtų atrasta tai, kas kitomis sąlygomis ar aplinkybėmis autoriui liktų nepažinu. Laboratorija visų pirma kuria sąlygas klysti ir atrasti, o ne egzamino įtampą.
– Kokio pobūdžio tyrimai vyksta „Kosmos Theatre LAB“?
– „Kosmos Theatre LAB“ yra kasmet vykstanti vizualinio teatro laboratorija, kurią sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje atrinktus teatro profesionalus supažindiname su geriausiais savo srities profesionalais, kokius tik mums pavyksta atitempti į Lietuvą ar rasti šalies viduje. Per dvejus metus pas mus viešėjo vienu garsiausių pasaulio lėlininkų tituluojamas Duda Paiva, italų commedia dell‘arte meistras Matteo Spiazzi, ispanų ir viena koja jau lietuvių gatvės teatro artistas, režisierius bei pedagogas Adrianas Schvarzsteinas. Prancūzų Philippe’o Gauliero klounados mokyklą dirbtuvėse pristatė lietuvių aktorė ir režisierė Marija Baranauskaitė, „Kablio“ salėje užsidarę dalyviai, mentoriaujami Rimo Sakalausko ir Kornelijaus Jaroševičiaus, eksperimentavo su projektoriumi.
Projektavome ant ekrano, į televizorius, ant sienų, ant veido, ant drabužių ir ieškojome, kaip su tokiu vaizdu partneriauti, kaip jam atsakyti, kaip jį paversti gyvą. Teorines paskaitas apie tradicinį lėlių teatrą skaitė Rimas Driežis, apie gatvės teatrą – Linas Jurkštas, apie projekcijų panaudojimą teatre ir įdomiausius pavyzdžius – Mikas Žukauskas. O aš rodžiau šiuolaikinio vizualinio teatro vaizdo įrašus, juos analizavome ir aptarėme. Kai kažkuri kryptis kam nors patikdavo ar likdavo neaišku, kaip tai techniškai įgyvendinama, įtraukdavom tą veiklą į dirbtuves ir iškart pabandydavom.
Antrajame etape komandos su lektoriais-mentoriais arba savo režisieriais (priklausė nuo dirbtuvių formato ir temos) statė ką norėjo, kvailiojo arba dirbo rimtai, toliau eksperimentavo remdamiesi tuo, kas dirbtuvėse sudomino labiausiai. Mes, organizatoriai, į šią kūrybą nesikišome. Viskas, ką darome, – bandome turimais minimaliais resursais kiek įmanoma padėti įvykti procesams, rasti vietą, pinigų rekvizitui, žmonių, galinčių patarti ir padėti išspręsti tam tikrus technologinius klausimus. Taip pat organizuojame viešus rodymus (trečiasis etapas), kuriuose susidūrę su žiūrovų reakcijomis galime suprasti, pajausti ir aptarti, ką padarėme ir kur mus tai nuvedė.
Tai tarsi kelios laboratorijos vienoje – diagnostinė, gamybos ir kokybės, kurioje susitinkama su žiūrovu.
Tai tarsi kelios laboratorijos vienoje – diagnostinė, gamybos ir kokybės, kurioje susitinkama su žiūrovu. Vienintelis dalykas, kurį sakome darbus kuriantiems dalyviams – jų veikla galėtų ir turėtų būti tai, ko kituose teatruose jie sau neleistų. Kad ir absoliuti nesąmonė...
Šiuo metu dėl kūrybinių dirbtuvių tariamės su Peterburgo inžineriniu teatru „Akhe“. Jų anarchistinis diskursas, vizualinis ir estetinis šėlsmas, absoliutus profesionalumas ir tokia raiškos priemonių gausa, kokią sunku pamatyti Lietuvoje, tarsi suderina du pasaulius – estetinį, giluminį, metaforinį (mūsuose jį vadintume netgi „nekrošišku“) ir pasipriešinimo dvasios pilną, pankišką, grubų. Tad jei viskas vyks pagal planus, 2021 m. jie turėtų atvykti ir su dirbtuvių dalyviais pastatyti bet kokį pasirodymą apie bet ką, ką tik atras kalbėdami tarpusavyje, be jokių išankstinių nusistatymų. Ir mes tai pristatysime. Jei „Akhe“ nariai nenorės rezultatų rodyti žmonėms, parodysime medžiams. Bet jie norės, nes patys yra vaikščiojanti laboratorija, jiems įdomu tyrinėti reakcijas. Iš tokių žmonių mokomės pačios teatrinės laboratorijos sampratos – sveikos ir įkvepiančios, o ne iškreiptos, redukuotos, menkinančios.
Eksperimentuojame bei organizuojame repeticijas, kurios neskirtos nė vienam spektakliui.
Kas kita yra „Kosmos Theatre“ gamybos laboratorija. Eksperimentuojame bei organizuojame repeticijas, kurios neskirtos nė vienam spektakliui. Tyrinėjame medžiagas, įsijungiame projektorių ir žaidžiame su juo bei kita materija, pavyzdžiui, veidrodžiais. Stengiamės mažesnėse formose atrasti įdomių sprendimų, kuriuos kada nors galėtume įtraukti į spektaklius. Dažnai atsispiriame nuo vaizdinių ir tik vėliau ieškome medžiagos. Paraleliai nuolat dirbame virtualios realybės bei kultūrinių inovacijų srityse, kad atsineštume į teatrą naujai išmoktų dalykų. 2020 m. dirbome kartu su virtualios realybės filmų gamybos studija „Gluk Media“, vaizdo gamybos studija „Pixel studio“, „Kaunas 2022“ biuru, Kauno miesto kameriniu teatru, IX forto memorialiniu kompleksu... Kitais metais turime numatytas koprodukcijas su teatru „Utopia“, Klaipėdos koncertų sale, Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, islandais, tuo pačiu „Kaunas 2022“ biuru, ‚Gluk Media“ ir kt. Ir tarp visų šių darbų nuolat susitinkame patys eksperimentuoti, skaityti, groti, gaminti ir t. t. Tai nenutrūkstantis procesas, sąmoningai neorientuotas į konkrečius tikslus, bet padedantis mums palaikyti formą, turėti įdomių sprendimų kraitelę, o ilgalaikėje perspektyvoje kuriantis mumyse laisvos teatrinės pasaulėžiūros pamatus, vėliau nejučiomis atsispindinčius spektakliuose. Apskritai manau, kad teatrinė kūryba turi būti nenutrūkstantis procesas, o ne darbas pagal užsakymą nuo projekto iki projekto.
– Ar „Kosmos Theatre“ laikai bendruomene? Kokios jos taisyklės, vertybės, ypatybės?
– Iš tiesų nelaikau. Mūsų branduolys yra artimi draugai, dirbantys įvairiuose Lietuvos teatruose. Draugai, šalia kitų savo kelių nusprendę kartu paėjėti nauju ir neišmintu – per mišką, per žolę, per vandenį. Ten, kur maloniau, nors nebūtinai saugiau. Norėjome kurti nederindami visų aplinkybių su teatrų vadovais ar svetimais siūlymais. Kartu dirbome jau kelis metus (anksčiau Baltijos kameriniame operos teatre), tad komanda susiformavo labai organiškai. Tik šįmet tai netikėtai pavirto į didelę kompaniją, dirbančią kituose teatruose, miestuose, priklausančią kitoms Tavo įvardintoms „bendruomenėms“, bet kartu esančią ir mūsų dalimi.
Dirbdami skirtingais formatais ir su daugybe koprodiuserių, matome, kaip svarbu, kad žmones jungtų idėja.
Dirbdami skirtingais formatais ir su daugybe koprodiuserių, matome, kaip svarbu, kad žmones jungtų idėja. Todėl apie „Kosmos Theatre“ turbūt daugiausia galvojame kaip apie vietą ir idėjų sūkurį, kuris galėtų įkvėpti ir įtraukti kitus žmones, kitų bendruomenių narius – nes juk visi turime tokių barų, maldos grupių ar draugų kompanijų, kur patekę patys nustembame, ką ten būdami savyje atrandame. Taip natūraliai tampame dinamiška, laisva, neįpareigojančia, neuždara, neapibrėžta, vienijama idėjų, o ne taisyklių ar apibrėžtų ypatybių bendruomene. Viską suvesčiau į vieną žodį: drąsa. Tačiau turiu omenyje ne drąsą išsirengti nuogai ar rėkauti, kad fašizmas (ar kitos doktrinos) dar gyvas, bet drąsą įvairiais keliais eiti savęs pažinimo link. Koks lieka teatras, susidūręs su virtualia realybe? Koks tampa aktorius, susidūręs su projekcija? Kokie iš tiesų esame mes, susidūrę su kitu? Daug lengviau įsivertinti gretinantis su kitu. Tad su „Kosmos Theatre“ stengiamės padėti save ir teatrą šalia kažko kito ir žiūrėti, kas bus. Kartais cheminė reakcija įvyksta ir viskas sprogsta. Kartais išeina tik lengvas dūmelis. Ir niekada to nežinom iš anksto, todėl mums tai yra laboratorija.
Ieva Stundžytė – režisierė, aktorė, teatro laboratorijos „Atviras ratas“ komandos ir tarybos narė
– Kaip supranti, kas yra teatro laboratorija?
Man teatro laboratorija visų pirma asocijuojasi su laisve ir džiaugsmu bandyti tai, ko nesu bandžiusi. Tai vieta, kurioje egzistuojančias taisykles galima nuolat keisti. Užrašyta tvarka čia nėra nepajudinamas, viską apimantis reiškinys. Drauge ši sąvoka kažkiek atleidžia nuo begalinės atsakomybės sau ir komandai, leidžia dirbti be streso. Keturiolika metų kurdama „Atvirame rate“ niekuomet nejaučiau streso dirbti.
Matydama, kad Lietuvoje laboratorijos principais kartais dirba ir kitokį statusą turinčios teatro komandos – trupės ar net valstybiniai teatrai – suprantu, kad tai jiems atneša daug kūrybinio džiaugsmo, kurį šiandien per visas įtampas ir skandalus vis dažniau prarandame.
Taigi, laboratorija – tai galimybė džiaugtis kūrybos procesu ir nebijoti klysti.
– Kokios yra teatro laboratorijos „Atviras ratas“ vertybės, ypatybės?
Jos susijusios su dar studijų laikais susiformavusiais įpročiais. Gal net pavadinčiau juos tradicijomis, nes „Atviro rato“ aktorius dažnai ruošia tos pačios teatrinės linijos žmonės. Tiesa, pati nelabai mėgstu žodį „tradicija“, nes jis man asocijuojasi su apribojimais.
Vertybinis „Atviro rato“ pagrindas turbūt remiasi į pasitikėjimą vienas kitu, žinojimą, kad poziciją ir pareigą prisiėmęs žmogus padarys, ką žada, jo nereikės stumti ir raginti. Todėl prieš prisijungdami prie projektų, visuomet gerai pagalvojame. Jei pati nesu tikra, kad galėsiu būti kartu „visa koja“ ir iki galo, verčiau atsisakau dalyvauti. Nes labai svarbus ir lojalumas komandai, su kuria pasiryžai dirbti. Kitas dalykas – esame išmokę, kad kažko reikalaudami iš kitų, iš savęs turime reikalauti dar daugiau.
– Kokio pobūdžio tyrimais užsiimate „Atvirame rate“?
– Manau, tikslu sakyti, kad net organizacinis „Atviro rato“ darbas primena laboratoriją. Gana dažnai darome meno tarybos susirinkimus, kuriuose kalbamės ne tik apie tai, kaip pastaruoju metu sekasi institucijai. Šnekamės ir apie gyvenimą, papildomas veiklas. Tokie pokalbiai rutuliojasi gana toli – iki to, kas kam asmeniškai rūpi, kas ką perskaitė ir norėtų aptarti, kur buvo pakviestas, kokį filmą ar spektaklį matė… Palaipsniui tokiame susirinkime natūraliai pradedame pasakoti savo menines idėjas, vizijas. Laikas puikus – jas išgirsta dalis trupės narių ir galima labai greitai sulaukti palaikymo bei pradėti burti komandą.
Sakyčiau, „Atvirame rate“ egzistuoja du pagrindiniai (bet ne vieninteliai) kūrybos metodai. Pirmas – idėjas gimdanti diskusija, t. y. kai atsinešu savo idėją ir tuomet su kolegomis apie ją diskutuojam, formuluodami naujas. Antras – pokalbiai asmeniškai skaudžiomis temomis. Jie gali prasidėti nuo bet kokios temos (pavyzdžiui, JAV prezidento rinkimų), tačiau išsivystyti iki kažko itin asmeniško.
Greta egzistuoja ir daugybė smulkių tyrimų metodų. Pavyzdžiui, Justas Tertelis, kurdamas spektaklį „CV, arba Kas aš esu?“ bei ruošdamas būsimą premjerą, drauge su aktoriais daro apklausas – visi pasiskirsto, už kurias amžiaus grupes yra atsakingi, ir ieško žmonių, kurie atsakytų į jiems rūpimus klausimus.
O man ne kartą teko tyrinėti socialinius tinklus. Pavyzdžiui, stebėti juose vyraujančią diskusijų kultūrą ir kaip ji priklauso nuo žmonių amžiaus bei to, prieš kiek laiko jie prisijungė prie feisbuko. Arba peržiūrėti savo instagramo draugų profilius ir sekti, kokia tema tuo metu populiariausia bei kaip į ją reaguojama. Kartais tokie tyrimai vyksta negalvojant apie jokį spektaklį, tačiau ilgainiui tai atveda prie naujų idėjų ir galų gale būna panaudojama.
Laboratorijos principas kartais lieka ne tik statant, bet ir rodant spektaklius.
Beje, laboratorijos principas kartais lieka ne tik statant, bet ir rodant spektaklius. Jeigu surenkame pakankamai daug medžiagos (pavyzdžiui, „Juoda – balta“) arba spektaklyje kaskart vaidina skirtingi aktoriai (pavyzdžiui, „Lietaus žemėje“), kiekvienas rodymas tampa eksperimentu, kuriame naudodami vis kitas istorijas išsibandome naujus kelius, kuriais iki tol dar nebuvome ėję.
– Ar „Atviro rato“ komandą pavadintum bendruomene?
– Į žodį „bendruomenė“ žiūriu taip pat įtariai, kaip ir į „tradiciją“. Tačiau tai, kad būdami nepaprastai skirtingi visi kartu praleidome aštuoniolika metų (nuo studijų pradžios) ir išmokome toleruoti vieni kitų charakterius bei „fanaberijas“, manau, įrodo, kad bendruomenė susikūrė savaime, jos nariams iš tiesų norint būti kartu. Galbūt kadaise kažkas neatsiskirdavo vien todėl, kad būdavo nesaugu išeiti. Tačiau šiandien tokio poreikio nebėra, tad čia esantys, matyt, sąmoningai pasirinko taip būti.
Tiesa, vienas dalykas „Atvirame rate“ yra išties bendruomeniškas ir jis ypač sustiprėjo aktoriams kuriant šeimas – tai suvokimas, kad, siekdami dirbti kartu, privalome išmokti vieni prie kitų prisitaikyti. Skamba paprastai, bet praktikoje tai įvykdyti nelengva. Šiandien esame kur kas pakantesni, suvokiame, kad tenka prisitaikyti ne tik prie kūrybinių, bet ir prie kai kurių asmeninių kolegų situacijų.
– Kaip manai, ar laboratorijose įmanoma sukurti didelio masto spektaklius?
– Žinoma! Viskas priklauso nuo laboratorijos dydžio ir kūrėjų norų. Tie patys eksperimentai gali tęstis labai ilgai, didėti jų mastas, dalyvių skaičius. Tiesą sakant, manau, kad tam palanki vieta yra „Keistuolių teatras“, taip pat – Vilniaus mažasis teatras. Tai vietos, kuriose dirba panašiais principais augintos kelios žmonių kartos, vadinasi, tam tikri eksperimentų rezultatai jau įaugę į jų kraują. Čia egzistuoja tradicijos, susiklostę santykiai, panašios vertybės, skoniai... Tad turint stiprų vedlį, tokiose komandose tikrai galėtų gimti eksperimentais grįsti dideli teatro pastatymai.
Čia egzistuoja tradicijos, susiklostę santykiai, panašios vertybės, skoniai...
Paulius Markevičius – režisierius, aktorius, „Meno ir mokslo laboratorijos“ (MMLAB) meno vadovas
– Kaip supranti, kas yra teatro laboratorija?
– Kalbant apie MMLAB, šis žodis pirmiausia apibūdina ten dirbančių žmonių būrį – pačius laborantus. Tai ilgainiui susiformavusi, savo gretas reguliariai papildanti komanda, vienijama įvairių aspektų, iš kurių paminėčiau profesinį smalsumą ir bendruomeniškumą. Tai tarsi mentalinė būsena, jungianti bendrai mąstančius, panašiais dalykais besidominčius kūrėjus. Drauge tai – geografinė vieta, kurioje laisvai išbandomos formos, temos, raiškos priemonės. „Meno ir mokslo laboratorija“ savo pavadinime nurodo sričių, kurių viduje arba dialoge bei sintezėje yra atliekami tyrimai – kaip mokslas gali inspiruoti meną, taip meno kūriniai gali suteikti neįprastų formų moksliniam turiniui. Tyrimas čia tinkantis žodis, nes mūsų kūrybiniai procesai dažnai prasideda nuo mokslinės srities, mokslinės temos analizės. Mūsų MMLAB svarbus ir išskirtinis proceso etapas. Dažnai į jį įtraukiama mokslo sričių specialistų, vykdomos kūrybinės stovyklos, išvykos, papildančios įprastą repeticijų periodą.
Jei būtume „teatro laboratorija“, tikriausiai atsakyčiau visai kitaip. Ši sąvoka man asocijuojasi su vieta, kurioje tam tikra žmonių grupė tyrinėja teatrą kaip reiškinį, pasirinkdama konkrečias tyrimo sritis – kūniškumą, ryšį su stebinčiuoju ar žiūrovu, technologijų įveiklinimą, formų paiešką ir pan. Deja, galiu tik fantazuoti ir menamai ieškoti atspindžių kitokio pobūdžio laboratorijoje, kurioje tyrimu pasirinkome ne patį teatrą, o meno ir mokslo sričių jungimą. Vis dėlto įžvelgiu panašumų: dėmesį procesui, platesnį, nei įprasta teatrui, tyrimų ir paieškų lauką, temų specifikos pasirinkimus. Laboratorija kelia klausimus: kas ten yra? kas tai yra? ar tai įmanoma? ar tai veikia? kaip tai veikia? Ji ieško būdų pasiekti tam tikrus rezultatus, tačiau, pavyzdžiui, baigtas spektaklis joje būtų tik antrinis dalykas, nes svarbiausia yra tyrimu prieiti atsakymą į klausimą: ar tai veikia, ar ne? Teatre svarbu, kad proceso finale pasiektume apibendrinimą – spektaklį kaip teigiamą atsakymą. Pasibaigus procesui laboratorijoje, atsakymas gali būti ir neigiamas.
– Kokio pobūdžio tyrimais užsiimate savo laboratorijoje?
– Daugiausia – menininkų ir mokslininkų bendradarbiavimą (ar bendraanalizę) jungiančiais tyrimais. Kuriame spektaklius dalyvaudami paskaitose mokslinėmis temomis, su sričių specialistais analizuojame įvairius mokslinius klausimus, ieškome jiems meninių sprendimų, išraiškų. Užsiimame mokslo edukacija ir populiarinimu kūrybos priemonėmis, o edukacinės veiklos sujungia kūrybos, technikos, fundamentaliųjų mokslų bei mokslo istorijos sritis.
2016 m. pradėjome nuo konkrečios mokslo srities ir meninės išraiškos – kvantinės fizikos ir teatro spektaklio („Dalykai“ – aut. past.). Šiandien laboratorijoje tyrinėjame labai skirtingas mokslo sritis, o jų analizė atveda prie pačių įvairiausių meninių išraiškų. Bėgant laikui „mokslo“ suvokimas MMLAB tampa platesnis, įvairesnis. Tiek pradedančiųjų, tiek jau atpažįstamų kūrėjų kelyje ši laboratorija tampa tarsi pakilimo taku – padeda atrasti bendraminčių, reikalingų specialistų, leidžia prisistatyti didesnei auditorijai.
– Ar laikai MMLAB bendruomene? Kokios jos taisyklės, vertybės, ypatybės?
– Galiu atsakyti tik už save: bendruomenės jausmas MMLAB labai stiprus. Pats čia dirbdamas jaučiuosi itin saugiai – kalbu apie vidinę ramybę. Jaučiu kartu dirbančiųjų pasitikėjimą ir tikiuosi, kad jiems atsakau tuo pačiu.
Manau, mus jungia požiūris į darbą, siekiamus tikslus, pasirinkimus, grįstus paprastomis žmogiškomis vertybėmis: niekas nėra nei daugiau, nei mažiau vertingas, visi kuria lygų – dažnai maksimalų – indėlį. Atsidavimas, bendruomeniškumas, išklausymas, palaikymas, diskusijos – tai konstruoja pagrindą kurti laisvai ir autentiškai, ypač šalia matant motyvuotus, profesionalius ir veržlius žmones. Būti tokiems tikriausiai ir yra svarbi mūsų vertybė.
– Ar laboratorijos pasmerktos „mažo kalibro“ spektakliams?
– Šis pasmerkimas susijęs tik su finansavimu. Manau, laboratorijos yra pajėgios pristatyti kokybiškus, žmonių dėmesį traukiančius darbus. Žinoma, pirmiausia tai turėtų būti pačių laboratorijų siekis, poreikis ir tikslas. Jei joms tai reikalinga, galimybių pasiekti tokį rezultatą tikrai yra, tik reikia ne vienų metų įdirbio savo srityje, papildomo (ne tik valstybinio) finansavimo šaltinių, koprodukcijų ir pan. Galimybių ir potencialo tikrai yra, tačiau realybėje tai sunkiai įgyvendinama. Bent jau šiandien.
Aušra Kaminskaitė – scenos menų kritikė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
