Spektaklis sukurtas remiantis Fiodoro Dostojevskio romanais „Idiotas“ ir „Demonai“. Pastarųjų inscenizacijos Lietuvos teatre jau matytos: „Idiotą“ statė Eimuntas Nekrošius, „Demonai“ buvo virtę Jono Vaitkaus spektakliu „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai.“. O Jankevičius pasirinkęs abu romanus net neketina žiūrovams perteikti Dostojevskio tekstų interpretacijos, atpasakoti romano siužeto, atskleisti Myškino naivų šventumą ar Nastasjos Filipovnos tragiškumą. Jis kuria naują realybę.
Jankevičiaus „Idioto“ realybėje žmogiškumo likusios tik užuominos. Nusikaltėliai, kvailiai ir kvailiai nusikaltėliai nevertina nieko kito – tik malonumus ir pinigus. O ko gi daugiau galima tikėtis laukiniuose rytuose? „Wild wild east“ bare vykstantis veiksmas primena neseną praeitį, kai pačioje XX a. pabaigoje pasikeitus santvarkoms laukiniuose posovietiniuose rytuose keitėsi vertybinės nuostatos.
Spektaklyje „Idiotas“ mąstymo perversmas dar radikalesnis – vertybės čia pakeistos verte. Geriausia – pinigine. Čia aukcione galima nusipirkti arba pralošti orumą, statusą, moterį, meilę arba jos atitikmenį. Ir tokioje tvarkoje gyvenantys, jai paklūstantys, ją kuriantys ir palaikantys nesijaučia labai blogai. Iki kol į jų realybę įsiveržia svetimas, nepažįstamas – keistuolis kunigaikštis, visai ne idiotas Myškinas.
Valentino Krulikovskio nuolat sutrikęs ir neįtikėtinai jautrus kitų skausmui Myškinas, pasistatęs avanscenoje sulankstomą kėdę su savo vardu (jis – pagrindinis aktorius ar režisierius?), įsiveržia į veiksmą. Jis jaudinasi ir dėl Ganios (Viačiaslav Lukjanov), ir dėl nelaimingosios Nastasjos Filipovnos (Javgenija Gladij). Jam net, regis, nuoširdžiai rūpi Rogožinas (Valentin Novopolskij) ir antrame spektaklio veiksme pasirodę vargšai, klastingo advokato suklaidinti anarchistai Ipolitas (Maksim Tuchvatulin) ir Burdovskis (Telman Ragimov), mėginę išvilioti iš Myškino pusę jo palikimo. Nedrąsiai mindžikuojančio scenoje ar įsitaisiusio savo sulankstomoje kėdėje Myškino nuostabus gailestingumas ir širdies jautrumas atveriamas visiems.
Bet tik žodžiais. O galiausiai, spektakliui jau gerokai įsibėgėjus, net ir to gailestingumo tikrai skriaudžiamiems pasirodo nesą. Jis – tik priedanga. Ilgi, iš pradžių juokingi, bet galiausiai varginti pradedantys Ferdyščenkos (Artur Svorobovič) ir Myškino monologai, su Jepančino (Andrius Darela) ir Lebedevo (Aleksandr Kanajev) komentarais, antrame spektaklio veiksme atskleidžia, kaip visas iki tol matytas jautrumas ir susirūpinimas tebuvo retorika. Šie monologai – prieštaravimų, sofizmų, tautologijų ar tiesiog nesąmonių rinkiniai. Jie gali pasirodyti provokuojantys, įžeidžiantys, net klaidinantys – greta visokiausių nesąmonių juose yra ir privalomas lašelis tiesos. Bet visų pirma jie yra juokingi. Ir sakomi jie ne vienų veikėjų kitiems, o mums – žiūrovams. Mes esame adresatas. Scenoje tik suokalbininkai, siekiantys įtikinti mus savo pasaulio normalumu.
Daugiausia iš monologų sukonstruotas antras spektaklio veiksmas yra beveik režisieriaus manifestas. Čia demaskuojami visi, kurie sistemas kuria, jomis naudojasi, tampa jų sraigteliais ir tie, kurie joms priešinasi. Režisierius ir visa kūrybinė komanda negailestingi. Beveik kiekvienai grupei, su kuria gali tapatintis žiūrovai, yra kandama. Humanistams, anarchistams, socialistams, krikščionims, pozicijai ir opozicijai, mergaičių gelbėtojams. Tik kandama apsiginklavus ne pačiais aštriausiais dantimis. Ir įkandimai – ne mirtini kobros kirčiai. Ir net ne šuns užpuolimas, kurio pasekmės – kruvinos žaizdos. Greičiau vasaros popietę į kompaniją nekviestai įsijungusių uodų vaišės. Nemalonios, žinoma, bet mūsų šalyje nepavojingos.
„Idiotas“ neskaudžiai kanda. Ir gerai – taip neatbaido žiūrovų, ir padidina tikimybę išlaukti finalo. O jame – visi aktoriai, jau ne personažai, dainuoja sau ir mums. Apie tai, kad tokiame pasaulyje, kurį režisuoja visokie Myškinai (sulaukusi finalo esu įsitikinusi, kad jis „Idiote“ – režisierius), tikriems žmonėms nėra vietos. Ne todėl, kad nesugebėtų prisitaikyti, o todėl, kad spektaklio kūrėjai taip renkasi. Jie renkasi nebūti jokios sistemos idiotais. Ir visus žiūrovus, žinoma, kviečia rinktis tą patį. Nebent norėtume, kad už mus ir toliau spręstų visokie paprasti, jautrūs, visais susirūpinę žmogeliai, režisieriaus kėdėse įsitaisyti gavę manipuliatoriai, perdėtą jautrumą nė nemirktelėję iškeičiantys į griežtą monologą apie krikščionybę ar visišką abejingumą jo akivaizdoje kenčiančiam.
Tuo šis spektaklis priminė Jankevičiaus tame pačiame teatre prieš porą metų režisuotą „Ledą“. Tuomet spektaklis komentavo kančią kaip prekę. Dabar kalbama apie kažkam naudingos pasaulio tvarkos konstravimą ir visus sumanipuliuotus tą tvarką palaikyti. „Idiote“ Myškino tvarkoje daug skausmo, dangstomo gerais norais ir kompensuojamo greitais malonumais. Ir kuo toliau, tuo labiau Brechtą primenantis Jankevičius – kuriantis savo teatrinę kalbą, kviečiantis žmones gyventi sąmoningai, kovoti už save, nesileisti išnaudojamiems, teatrą paverčiantis ne tikslu, o priemone.
Be viso to „Idiotas“ dar ir galimybė pasigrožėti aktoriais: dainuojančiais, grojančiais, vaidinančiais ir nevaidinančiais, atskleidžiančiais įvairiausius savo gebėjimus. Dauguma jau gerai pažįstami, bet „Idiote“ nebūtinai atpažįstami. Kaip ir Lauros Luišaitytės scenografijoje, taip ir aktorių vaidyboje – nežinai, kokia staigmena laukia po kiekvieno apsisukimo. Galbūt tai bus išskirtinai įdomus Lukjanov pirmame veiksme, o gal beveik neatpažįstamas Novoposkij, Gladij perteikiamas skausmas (ypač kamerai priartinus jos veidą), netikėtai komiškas Svorobovič, jautriai uždainuojantis Tuchvatulin ar dviejų Valentinų finalas. Tie žmonės scenoje – jie, prisidengę myškinais, lebedevais, nastasjom filipovnom, ir yra teatrinis stebuklas, kurį sau ir mums rodo Jankevičius.