„Spektaklis ‚Šišion‘ – kelionė laiku į kruvinųjų žemių teritoriją, pokario Klaipėdos kraštą“, – apie spektaklį rašė istorikė Rūta Matimaitytė. „Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai Klaipėdos krašto žmonių buvo priversti palikti ar laikinai atsitraukti iš gimtosios žemės. Ištuštėjusios sodybos su paliktais vietinių žmonių daiktais, pietumis ar vakariene ant stalo tapo naujos ir skausmingos Klaipėdos krašto realybės pokariu vaizdiniu. Įprastine buvusi gyvenimo tėkmės gija buvo suardyta ir nutraukta negrįžtamai. Tik likę raudonų plytų atminties likučiai bylojo – kadaise čia būta kitokio gyvenimo“.
Spektaklyje Linas Zubė pasakoja dokumentišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, atkilėlių žemaičių šeimos vaikas, pokariu persikėlusių į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žemaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. Spektaklyje L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pasitelkia kaip priemonę analizuoti, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.
„Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, apsireiškia mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar“, – sako spektaklio autorius, režisierius, aktorius, lėlių ir scenografijos dailininkas. Šį rudenį teatras „Lino lėlės“ skelbia spektaklio „Šišon“ turą po Lietuvos regionus. Spektaklį išvysti galės Tauragės, Šilutės, Pagėgių, Kauno, Klaipėdos, Rietavo ir Panevėžio žiūrovai.
– „Šišion“ – lėlių spektaklis suaugusiems. Kuo įdomus šis žanras? Kas vyksta suaugusio žiūrovo galvoje, stebint lėlių spektaklį? Ar patyrimas kitoks nei žiūrint dramos spektaklį?
– Lėlių teatras yra arčiau vaizduojamojo meno, nei žmonių teatras. Todėl mano galva jį daug įdėmiau stebi, žinodama, kad jame nėra nieko bereikalingo, kad viskas, ką matai, yra ne šiaip sau rodoma. Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį, kur žodis atveria ištisą kosmosą. Daryti spektaklį suaugusiems tik dėl to, kad padarytum suaugusiems – neįdomu, beprasmiška. Kita vertus, neinfantilus lėlių spektaklis vaikams yra ir suaugusiems. Svarbu, kiek ir kokio turinio jame yra. Stengiuosi, kad mano spektakliuose ir vaikai, ir suaugę rastų kažką sau. „Šišion“ tema nevaikiška ir spektaklio raiška tokia, kad į jį kviečiame žiūrovus tik nuo dvylikos metų.
– Spektaklyje „Šišon“ daug gyvo plano vaidybos, galima drąsiai sakyti, kad tai – monospektaklis su lėlėmis. Ką lėlės suteikia spektakliui?
– Aš vaidinu su lėlėmis jau daug metų ir tiesiog visada gvildenu lėlišką sumanymą, duodu darbo lėlėms bei kitiems lėliškiems objektams. Negaliu paaiškinti, kodėl. Tiesiog taip veikia mano galva. „Šišion“ atveju sunku įsivaizduoti gyvą aktorių, vaidinantį spektaklio personažus. Nudrožiau Selmą tokią, kokia ji stovi mano akyse. Nesvarbu, kad nepamenu jos veido, bet pamenu jos stotą, rūbą, pamenu ją vis nešančią pieno kanes, krepšius, kapliuojančią ropes (šišioniškiai ropėmis vadino bulves). Jei ją vaidintų aktorė, vaidyboje vis tiek reikėtų ieškoti lėliškos manieros, nes Selma – personažas tarsi iš už anapus rūko. Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, apsireiškia mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar. Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį į buvusį ir esamą laiką, santykį į čia buvusius ir esančius žmones, įvykius ir į save. Lėlės kalba apie esmę.
– Spektaklyje kalbate apie pokario įvykius. Kodėl šiandien siūlote nusikelti į tada? Kuo jums įdomus tas laikas?
– Neįdomus. Gyvenau ten ir nenorėčiau grįžti dėl totalaus, kasdienio žeminimo, agresyvių santykių ir patiriamos baimės. Būtinai kas nors teiksis prisiknisti ir paauklėti. Pavyzdžiui, sėdi į taksi, subarška plastmasinė portfelio rankena ir štai taksisto priekaištas: „Na, na, kas šitaip sėdasi?..“. Reikėdavo viską daryti kažkaip ne taip, kaip norėjosi, ne taip, kaip atrodė yra logiška.
Šį kartą norėjau pabūti su savo vaikyste, su tuomet pažintais žmonėmis, su draugais, apraudot liūdną jų likimą. Pradėjęs spektaklį supratau, kad mylėjau juos. Mane patį tas nustebino. Tada buvo didesnė čia gyvenusių lietuvininkų, šišioniškių, klaipėdiškių bendruomenė, daugiau jos paliktų ir ženklų. Šiandien ši bendruomenė mažiau beišsiskiria savitumu. Atlietuvinta. Kas lėmė nykimą, kiek dėl to kalti-nekalti mes, atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos? Ką mes ir mūsų tėvai darėm ne taip? Gal dar galim išsaugot tai, kas liko?
– Istorija, kurią pasakojate, jums svarbi asmeniškai. Kada supratot, kad vaikystėje artimai bendravai su pažeidžiama ir nykstančia etnine grupe, Klaipėdos krašto autochtonais, šišioniškiais? Kaip juos pažinote?
– Pirmiausia pradėjau gailėtis, kad neišmokau klaipėdiškių tarmės. O turėjau tokią galimybę. Kaimynų vaikai kalbėjo vokiškai ir aš su jais taip pat (ko pats nebepamenu). Bet jiems ėmus lankyti mokyklą, ėmėm bendrauti lietuviškai. Nė į galvą neateidavo mintis, kad jie ir mes ne tas pats. Tėvas kaimo šventėse vaidindamas intermedijas – taip vadinom trumpus sceninius anekdotus – mėgdžiodavo jų tarmę taip, tarsi kurtų sceninį charakterį, tokį sceninį rūbą, kuriame paslepi save ir jautiesi laisviau. Kas nors galėjo tame įžvelgti ir pašaipą. Bet ar buvo kas įžvelgė? Kaimyno Beno gąsdinančias manifestacijas dėl prarastos žemės ilgai laikiau ligonio kliedesiais, nesąmonėm. Pasijuokdavom prisiminę. Tik vėliau pradedi suprasti, iš ko pasijuokei, kur gyvenai, kas tie žmonės buvo, kuo tapo ir kuo galėjo tapti, jei ne tos geopolitinė audros, kuriose kentėjom visi. Bet mes atvykę šišion galėjom būti jautresni.
– Atsiraukiant nuo asmeninio santykio – kaip išartikuliuotumėt spektaklio temos aktualumą šiandien?
– Suprantu, kad prieš šimtą metų tuometinė Lietuva, norėdama išlikti, neturėjo kitos išeities, kaip tik prisijungti Klaipėdos kraštą. Lietuva ypač daug investavo į uostą. Taip pat prasidėjo krašto atlietuvinimo politiką. Bruno le Coutre atsiminimų knygoje „Mano miestas Klaipėda 1900–1939“ pasakoja, kaip mokyklų inspektorius prašydavo mokinių pademonstruoti, kaip jie moka sugiedoti „Tautišką giesmę“. Žinoma, ne vien atlietuvinimo politika buvo vienintelė priežastis paskatinusi krašte nacionalsocialistines nuotaikas. Šiuo metu skaitau Norberto Černiausko studiją „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Autorius rašo, kad iš Stalino rankų pasiėmę Vilniaus kraštą, lietuviai lipo ant to paties grėblio kaip ir Klaipėdoje – puolė atlietuvinti Vilnijos gyventojus, pasitelkdami giesmių karus bažnyčiose, daužydami parduotuvių vitrinas, mušdamiesi su vietos lenkais, plėšydami lenkišką spaudą.
Prieškario problemas su žeme sulygino karas. 1945 m. Klaipėda atrodė kaip Bachmutas šiandien. Pokariu atėję į beveik tuščią vietą daugelis nežinojom ir nenorėjom nieko žinoti. Niekas mūsų needukavo, teisingos istorijos niekas nedėstė. Tuometei valdžiai ne žmonės rūpėjo, ne koks nors vietinių identiteto saugojimas. Atvirkščiai. Rūpėjo įsisavinti teritoriją.
Net 2009 metams atėjus buvo nugriautas didysis metalinis laivų navigacijai skirtas bokštas, arba bakenas, stovėjęs Klaipėdos mikrorajone, Bomelsvitėje. Bakenas statytas 1852 m. iš metalinio kampainio ir siekė 38 metrų aukštį. Jo viršūnėje buvo kryžius, piramidė ir skritulinė statinė. Po jį vaikystėje karstėsi jau minėtas Bruno le Coutre. Istorikas Dainius Elertas rašo, kad bakenas buvo nugriautas, nespėjus paskelbti jį Lietuvos jūrinės kultūros ir technikos paveldu. Parduotas metalo supirkėjams. O juk teigiama, kad Klaipėdos herbe vaizduojami du bokštai ir yra tokie bakenai.
Istorija – tai ir santykiai. Niekas neatsiranda šiaip sau. Turime suprasti, kokios mūsų patirtys lėmė šį nejautrų, neempatišką mūsų santykį į žmones, kuriuos nejučia, po truputėlį išstūminėjom į paraštes.
Spektaklis „Šišion“ rugsėjo 27 d. bus rodomas Tauragėje, rugsėjo 30 d. Šilutėje, spalio 13 d. Pagėgiuose, spalio 20 d. Kaune, lapkričio 15 d. Klaipėdoje, lapkričio 29 d. Rietave, gruodžio 9 d.
