– Lietuvoje lėlininkai daugiausiai kuria vaikams, todėl lėlių teatro spektakliai suaugusiesiems čia yra labiau sporadiškas nei įprastinis reiškinys. Kokia situacija yra Štutgarte, kur mokėtės ir dirbate Jūs?
– Štutgarto valstybiniame muzikos ir atlikimo menų universitete yra lėlininkų mokykla, kurioje galima studijuoti lėlių teatro kūrimą tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Taigi man pasisekė: galėjau mokytis ir nuolat stebėti abu. „Meinhardt & Krauss“ teatre kuriame taip pat tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Nors pastariesiems teatro repertuare turime daugiau darbų. O naujausias mūsų teatro darbas – pabėgimo kambarys „Zoom“ platformoje – skirtas visai šeimai.
– Nenuostabu, kad kuriate ir „Zoom“ platformoje: Jūsų teatre apskritai daug dėmesio skiriama naujosioms technologijoms. Papasakokite plačiau apie tai, su kuo ir kaip dirbate.
– Iš pradžių daugiausiai dirbome su vaizdo technologijomis, projekcijomis ir jų santykiu su atlikėjo kūnu. Tačiau pastaruoju metu man įdomiausia robotika. Gal ir paradoksalu, bet robotai man atrodo labai artimi tradicinei lėlių teatro lėlei. Jie taip pat, kaip ir lėlė, yra valdomi žmogaus, patys negali nieko padaryti. Tik valdomi jie gali būti atsitraukus didesniu atstumu nei lėlininkas gali atsitraukti nuo lėlės. Taigi savo spektakliuose sujungiu tradicines lėlių teatro sampratas su naujausiomis technologijomis.
– Panaši naujo ir seno, modernaus ir tradicinio jungtis vyksta ir jūsų režisuotame spektaklyje „Eliza: keista meilė“. Čia susijungia Antikinis mitas su robotika.
– Tokia modernaus ir tradicinio jungtis lėlių teatrui apskritai būdinga. O naujo ir seno gretinimas man padeda tyrinėti žmogaus prigimtį. Apskritai, savo kūrybiniame darbe jai visada skiriu daug dėmesio. Vienas iš svarbiausių mano atradimų yra tai, kad žmogus negali nekurti: visais laikotarpiais, bet kokiomis sąlygomis žmonija kūrė, išradinėjo. Šia prasme man įdomus ir Pigmalionas, kaip savo kūrinį pamilęs kūrėjas. Taigi ir mūsų spektaklyje šokėjas Ludgeras Lamersas žavisi savo kuriamu robotu, juda su juo, kol galiausiai susilieja su savo kūriniu.
– Tad jūs šiuolaikiniam žmogui ir jo būsenai įvardinti renkatės nebe Albero Camus Sizifą, o Pigmalioną?
– Taip, bet nereikia manyti, kad žmogaus meilė kūrybai ir savo kūriniui yra tik pozityvi. „Eliza: keista meilė“ paremta ne tik istorija apie Pigmalioną, bet iš dalies ir Oskaro Kokoschka‘os bei Almos Mahler meilės istorija. Nutrūkus judviejų romanui, dailininkas iš lėlininkės Hermine Moos užsakė sukurti anatomiškai tikslią savo mylimosios lėlę. Tačiau sukurta lėlė nebuvo tokia, kokios jis tikėjosi. Nepaisydamas to, Kokoschka su ja keliaudavo pietauti į restoranus, veždavosi į operą. O galiausiai, sukūręs daug paveikslų ir piešinių su šia lėle, dalininkas surengė atsisveikinimo vakarėlį, po kurio savo sode tą lėlę „nužudė“ nupjaudamas jai galvą.
Taigi ir mūsų spektaklyje, menininko ir jo kūrinio santykis nėra tik pozityvus. Apskritai, kurdami žmonės dažnai negalvoja apie savo sukurtų įrankių ir priemonių panaudojimą. O juo labiau – apie galimas neigiamas pasekmes. Todėl man įdomus ir teorinis žvilgsnis į naująsias technologijas, pavyzdžiui, Kathleen Richardson tyrimas apie robotikos ir dirbtinio intelekto antropologiją. Be to, labai džiaugiuosi, kad spektaklis „Eliza: keista meilė“ buvo pakviestas į tarptautinę robofilosofijos konferenciją Orhuso universitete 2020 m. rugpjūtį.
– Kaip įdomu! Gal galite pasidalinti dalyvavimo tokiame renginyje patirtimi?
– Spektaklį rodėme nuotoliniu būdu ir po jo vyko diskusija su robotus kuriančiais bei su jais ir jų naudojimu susijusius filosofinius klausimus tyrinėjančiais mokslininkais. Jiems buvo tikrai smagu ir vertinga pamatyti kitokį – menininko – santykį su robotais, kurie šiems tyrėjams yra kasdienybė. Be to, daug komplimentų išgirdo spektaklio robotikos kūrėjai Nilsas Bennettas ir Michaelis Kraussas, kurie viską sukūrė patys. Įvertinta buvo ir estetinė mūsų robotų pusė. Nors tokia robotų išvaizda pasirinkta visų pirma dėl to, kad neturime didelio biudžeto ir negalime sukurti realius žmones primenančių robotų, tačiau neslepiant sąnarių jungimų, laidų mūsų robotai ne tik lieka panašūs į teatrines lėles, bet ir kuria specifinę estetiką, kuri padeda išvengti „įtartino slėnio“ (uncanny valley) efekto.
– Paminėjote, kad konferencijoje spektaklį rodėte nuotoliniu būdu. Per pastaruosius metus tarp teatralų kilo nemažai diskusijų, ar verta spektaklius rodyti be salėje susirinkusių žiūrovų. Kaip jūs vertinate nuotolinį teatrą?
– Man jis labai įdomus. Manau, kad visos naujos technologijos atneša naujų galimybių teatrui ir man smalsu jas tyrinėti. Apskritai, susidurdami su naujomis technologijomis lėlininkai, mano galva, turi pranašumą, nes mūsų darbas yra nuolat tyrinėti materiją – naują lėlę, objektą – ir bandyti perprasti, kaip ji gali veikti, kaip ja manipuliuoti, ką ja galima pasakyti. Todėl su dideliu užsidegimu kūriau darbą „Zoom“ platformoje.
Tačiau teatras, kai žiūrovai ir atlikėjai susitinka vienoje erdvėje, taip pat yra labai svarbus. Spektaklio „Eliza: keista meilė“ premjeros įvyko 2019 m. lapkritį. Iškart po jų prasidėjo karantinas. Tad spektaklio nebegalėjome rodyti. Gastrolės Klaipėdoje bus pirmasis gyvas susitikimas su žiūrovais po karantino, praėjus daugiau nei metams po premjeros. Spektaklio atlikėjai labai džiaugiasi, kad pagaliau vėl galės vaidinti juos gyvai stebintiems žmonėms ir labai laukia festivalio. O ir mano ateities kūrybiniai planai susiję ne su nuotoliniu teatru. Pavyzdžiui, dabar planuojame 2023 m. premjerą, kurioje pagal dviejų pianistų atliekamą „Šventąjį pavasarį“ šoks žmonės ir žmones primenantys robotai.
– Dėkoju už pokalbį.
