Viena garsiausių Lenkijos lėlių teatro dramaturgių M.Gusniowska į Vilnių atvežė du spektaklius – vienas skirtas suaugusiems ir jame bus ironiškai pasakojama Moljero biografija, antrasis – vaikams „Tai bent žąsis!“ (lenk. „A niech to gęś kopnie!“).
Nevengia sunkių temų
Kalbėdama apie savo kūrybą dramaturgė iš Lenkijos teigė nevengianti sunkių temų, tačiau besistengianti, kad pjesės būtų įdomios ir vaikams, ir suaugusiems: „Aš manau, kad pjesė vaikams turi būti parašyta taip, jog vaikai suprastų vieną lygmenį, o suaugusieji kitą, kad ir suaugusiems būtų įdomu žiūrėti, o tam reikia tam tikros daug gilesnės potekstės.“
M.Gusniowska atvira – ji labai mėgsta sudėtingas temas. Tarkim, vienoje iš pjesių „Po grybuku“ ji kalba apie mirtį – dėdė Lapinas ir Lapiukas kartu keliauja į dangų, pakeliui jie patenka į komiškas situacijas.
„Su vaikais būtina kalbėtis tokiomis temomis, juk kiekvienas vaikas iš arti susiduria su mirtimi. Tarkim, miršta jo močiutė. Arba žiurkėnas ar kitas mylimas gyvūnas. Mažiems vaikams tokius dalykus lengviau paaiškinti padedant menui, negu tai darytų tėvai. Tėvai ne visada linkę kalbėtis sunkiomis temomis“, – kalbėjo kūrėja.
Žąsies depresija
Sudėtingas temas lengviau gvildenti, kai jos pateikiamos kaip linksmos, žaismingos istorijos. Pjesėje „Tai bent žąsis!“ autorė pasakoja apie depresiją. Žąsis skundžiasi, kad yra nelaiminga, jai depresija, todėl nori, kad Lapė ją suėstų, tačiau Lapė sako: „Tu tokia liesa, išdžiuvusi, aš nenoriu tavęs ėsti.“ Lapė pasiūlo kartu pakeliauti ir tos kelionės metu jos patiria daug nuotykių.
„Svarbiausia, kad sudėtinga tema būtų pateikta kaip miela, žaisminga istorija. Tada jau viskas priklauso nuo tėvų, ar jie po tokio spektaklio norės vaikams paaiškinti, kokia mintis čia svarbiausia. Gali taip būti, kad pats vaikas supras tik paviršutiniškai, o jau tėvų reikalas atkreipti dėmesį į esmę, į svarbesnius dalykus“, – pasakojo M.Gusniowska.
Tradiciniais siužetais dramaturgė remiasi retai, nebent perkelia žinomus pasakų herojus į savo sukurtą pasakojimą, klasikines istorijas perpasakoja savaip.
Ir vilkas gali būti geras
Tarkim, pasaka apie Raudonkepuraitę.
Su vaikais būtina kalbėtis tokiomis temomis, juk kiekvienas vaikas susiduria su mirtimi. Tarkim, miršta jo močiutė, – sakė M.Gusniowska.
„Nėra nieko tokio, kad eina mergaitė ir sutinka piktą vilką. Mano istorijoje mergaitė išeina iš namų ir nėra tokia jau miela, greičiau nelabai pakenčiama. O tuo pačiu metu iš savo namų pasprunka vilkas, palikęs savo mamą. Nėra to klasikinio padalijimo – gėris ir blogis, tiek Raudonkepuraitė turi gerų ir blogų savybių, taip pat ir vilkas yra truputį vargšas, nes jį spaudžia mama. Tad klasikinė pasaka virsta kai kuo kitų, turi kitokių bruožų“, – pasakojo M.Gusniowska.
M.Gusniowska yra žinoma Lenkijos pasakų kūrėja ir viena garsiausių lėlių teatro dramaturgių. Jos kūryba itin populiari Lenkijoje, autorė yra išleidusi daugiau nei 50 pjesių, išverstų ir į užsienio kalbas, taip pat ir į lietuvių kalbą. Šių dienų dramaturgijos kontekste M.Gusniowska įdomi tuo, kad naudodamasi tradicinėmis formomis pasuka siužetus netikėta linkme ir taip jais patraukia šiuolaikinį žiūrovą.
