Kaip viskas vyko iš tiesų? Dalele savo didžiulio darbo maloniai sutiko pasidalinti muzikologas Viktoras Gerulaitis, atverdamas skyrius iš V. Noreikos biografijos „Ir kur benueičiau...“, kuriuose, padedant ir paties maestro dienoraščio puslapiams, nužymima išskirtinė lietuviškojo Lenskio kelionė nuo Vilniaus iki Buenos Airių „Colon“ teatro.
1957 metų gegužės 24 dieną Lietuvos operos ir baleto teatre įvyko P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ spektaklis, kaip skelbė afišos, „dalyvaujant Valstybinės konservatorijos diplomantams ir studentams“. <...>
O štai kaip tą atmintiną spektaklį [V. Noreika] aprašė dienoraštyje: „Kelias repeticijas prieš spektaklį man labai nesisekė. Visumoje spektaklis praėjo labai gerai (pagal mūsų galimybes), nes buvo gerai paruoštas. Aš asmeniškai turėjau didelį pasisekimą. Po Lenskio arijos publika labai ilgai plojo, dirigentas tris kartus kėlė rankas tęsti toliau, o publika vis neleisdavo.
Pirmame veiksme buvau su Šilgalio kostiumu, o perukas buvo Mažeikos. Perukas buvo labai blogas, žemiau kritikos. Blogas buvo ir grimas. Visumoje panašus iš išvaizdos buvau labiau į Paganinį, negu į Lenskį.
Z. Paulauskas (tuometinis teatro direktorius, – V.G.) labai išgyrė mano dikciją ir pasakė, jog nuo naujo sezono mane pakvies dirbti operos teatre“.
Tik tiek žodžių V.Noreika paskyrė šiam svarbiam įvykiui. Ir nemanykim, kad keli tų žodžių šiek tiek nekuklūs. Priešingai, solistas nuo studentavimo laikų, o gal ir iš prigimties ar tėvų auklėjimo, – visada buvo ir liko ypač reiklus ir kritiškas savo atžvilgiu. Lygiai, kaip ir objektyvus, – kitų.
<...>
1957 metų rugsėjo 29 dieną konservatorijos diplomantas debiutavo operos teatre Lenskio vaidmeniu. Lietuvos operos istorijoje V. Noreika – pats jauniausias Lenskis. Debiutinio spektaklio metu jis buvo herojaus bendraammžis. Dainininkas sakė: „Sunki partija. Bet štai paradoksas. Techniškai ji labai lengva. Neaukštos gaidos. Nedaug arijų. Bet viskas čia labai „plona“. Vokalinėje linijoje tiek daug niuansų, kad juos sugaudyti tikrai nelengva. Man pagal savo pajėgumus tai pavyko padaryti“.
<...>V.Noreikos Lenskis iš karto patraukė kritikos ir publikos dėmesį ne tik švelniu, lyrišku balsu, subtilia muzikine fraze, bet ir išraiškinga vaidyba. Žinovai tvirtino, jog kadaise Sankt Peterburgo Marijos teatro scenoje taip meistriškai visa tai darydavo K.Petrauskas. Teatrologas Vytautas Mažeika taip prisimena tą premjerą: „Ir štai atėjo lauktoji diena. Į spektaklį susirinko daug operos mėgėjų. Vieni jų ne kartą žavėjosi V.Noreikos lyriniu tenoru per radiją, kiti – koncertuose. Visi gerai atminė tą vasarą Maskvoje vykusį pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį, kuriame jaunasis dainininkas laimėjo aukso medalį ir garbingą laureato vardą.
Išvydę aukštą ir liekną jaunuolį, stovintį greta žinomų dainininkų, daugelis žiūrovų tuomet gal ir pagalvojo: „Ar sugebės šis vaikinas sukurti įtikinamą, nuo vaikystės dienų ne vienam mūsų artimą poeto paveikslą?
V.Noreika jaudinosi, kai kuriose spektaklio vietose buvo netgi susivaržęs. Ir vis dėlto, vos pasibaigus pirmajam paveikslui, žiūrovai turėjo pripažinti, kad konservatorijos diplomanto Lenskis jiems pradeda vis labiau ir labiau patikti. Ir tai buvo suprantama, nes kartu su V.Noreikos Lenskiu į sceną įžengė pati jaunystė, kuriai galima daug ką atleisti.“
Solisto repertuare Lenskis liko aukso fondo partija. Šiuo vaidmeniu vos po septynerių metų, 1964-ųjų spalio 25 dieną solistas debiutavo ir Maskvos Didžiajame teatre.
Kaip sekėsi debiutantui tegu pasakoja jo dienoraštis:
„1957 m. rugsėjo 29.
„Eug. Onieginas“. Debiutas.
Aš jau operos stažuotojas. Šiandien dainavau pirmąjį spektaklį su operos solistais 12 val.
Nežiūrint į tai, jog buvo dvi repeticijos spektaklis ėjo labai nesklandžiai.
Aš pats dainavau nevykusiai, labai blaškiausi, buvau nesusikaupęs, blogai sekiau dirigentą, konkrečiai, nemokėjau pasirinkti vietos, kad jį matyčiau. Prieš arijozo įlėkiau į sceną ir visu taktu anksčiau pradėjau dainuoti, vos nesustojau. Mikštaitė laisvai keitė mizanscenas ir mane painiojo. Dainuodamas ariją (ją pirmą kartą dainavau sėdėdamas) prieš aukštas gaidas atsistojus pajutau, jog blogai kvėpuoju ir trys aukštosios gaidos arijoje buvo per žemos. Padariau klaidą duete: ne vietoje ištariau „ne“. Labai nesisekė scenos su Olga (Mikštaitė), kuri kaip partnerė labai nekokia. Puikus partneris Šilgalis, jis man labai daug padėjo. Bendrai pasirodžiau nekaip, lauksiu progos pasitaisyti.
Prisiminiau 1958. I. 15 d.”
Laukti teko pustrečio mėnesio. Tų pačių metų gruodžio 16 dieną įvyko V.Noreikos antrasis „Onegino“ spektaklis teatre. <...>
„Apie šį spektaklį sužinojau tik tą pačią dieną 11 valandą ryto. Parėjau namo ir pradėjau ruoštis. Reikia prisiminti tai, jog nuo XII. 14 d. iki XII. 15 d. 7 val. ryto aš puotavau. Todėl labai išsigandau, sužinojęs, jog man teks dainuoti netikėtą spektaklį.
Visas spektaklis praėjo aukštam meniniam lygyje, nežiūrint į tai, jog nebuvo repeticijos, o su Geniušu aš bendrai dainavau pirmą kartą savo gyvenime. Labai jaudinaus, ypač prieš IV-ąjį paveikslą.
Visi solistai gavo labai daug aplodismentų. Aš asmeniškai pasirodžiau kalbant visų mane sveikinusių lūpomis gerai. (Aš ir pats tai jaučiau). Gerai sekiau dirigentą, nesiblaškiau, buvau susikaupęs. Vokalas taip pat buvo neblogas – be forsavimo. Bendrai visas spektaklis praėjo stebėtinai vykusiai. Be klaidų. Pirmą kartą man plojo po arijozo. Dirigentai ir orkestrantai manimi buvo patenkinti. Labai puiki partnerė yra Aleškevičiūtė, ji puikiai perduoda potekstę, sudaro geras sąlygas mažiau patyrusiam partneriui. Spektaklio metu man daug padėjo Šilgalis, nurodęs vieną man blogai žinomą išėjimą.
Prisiminiau 1958. I. 15 d.“
<...>
Užsienyje V.Noreika pirmą kartą dainavo Lenskį Latvijos operos ir baleto teatre 1963 metų sausio 31 dieną. Solistui pradėjo ploti jau po pirmosios arijos. Po dvikovos scenos publika tiesiog pratrūko. Matyt, Rygos teatre tai buvo neįprasta, nes režisieriaus padėjėja niekaip nenorėjo leisti dainininkui išeiti nusilenkti. Publika nepasidavė ir plojo kokias 4-5 minutes, kol privertė tą padėjėją pasiduoti. Išėjus nusilenkti kilo plojimų audra, net pats garsusis latvių dirigentas Edgars Tons lazdele trinksėjo į savo pultą. Po spektaklio, kad ir „nušautas“ antrajame veiksme, Lenskis – Noreika vėl ėjo lenktis, o publika jau skandavo: No-rei-ka, No-rei-ka!! Paskui viskas paskendo gėlėse, o kitą dieną Rygos televizija nufilmavo V. Noreiką, dainuojantį Lenskio arijozo ir Hercogo Baladę.
Kuo toliau, tuo dažniau dienoraštyje galime perskaityti, kad Lenskio partija dainininkui nebekelia jokių problemų, jis ją dainuoja tiesiog gražiai. Ir dabar jau viskas „priklauso nuo nuotaikos“. O nuotaika būna geresnė ar prastesnė. Ir tiek. Nebent sunervina „griuvinėjantis“ tvarkaraštis ir netikėtai besikaitalioją spektakliai. Arba dėl to esi priverstas kokią savaitę dainuoti kasdien: trys spektakliai, trys koncertai provincijoje – kol jaunas, o broli!
Lenskio vaidmens netrukus ėmė pageidauti Maskvos, Leningrado, Charkovo, Lvovo, Rygos, Gorkio (dabar – Nižnij Novgorodov), Jaroslavlio, Stara Zagoro (Bulgarija), Budapešto, Erfurto ir Buenos Airių operos teatrai.
Senajame teatre J.Basanavičiaus gatvėje V.Noreika kartais dar padainuodavo Lenskį iki 1974-ųjų. Nuo pirmojo Lenskio tada buvo praėję septyniolika metų... Iš viso sudainuoti 39 „Onegino“ spektakliai.
Ir štai, nepraėjus nė metams, V.Noreika, dabar jau pats vienas, debiutuoja Didžiajame. <...>
Debiutas nebuvo lengvas. Mat prieš savaitę iki jo koncertavęs Leningrade, solistas „žiauriai susirgo. Taip žiauriai, kad net klaiku.“ O dar turėjo prieš tai padainuoti Kremliaus Suvažiavimo rūmuose. Teko šio „malonumo“ atsisakyti ir dėl to labai supykdyti SSRS koncertinių įstaigų vadus. <...>
Debiuto išvakarėse dar Centrinė televizija kvietė dalyvauti „susitikime su dalyviais kosmonautais“ ir, žinoma, jiems ir žiūrovams padainuoti. V.Noreika ir vėl atsisakė. Gal kažkas tokiu būdu kaišiojo pagalius debiutantui? Debiutantui, kurio jėgą puikiai žinojo konkurentai, didžiarusiški šovinistai ir kitokie vidutinybės? Juk ir į išvakarėse vykusią repeticiją iškvietė per vėlai. Dar turėdamas temperatūros, V.Noreika net nespėjo pasikartoti partijos. Tad repeticijoje nemažai klydo, labai netiksliai rusiškai dainavo Puškino tekstą.
„Muzikinių klaidų padariau tik porą, be to, balsas visai neskambėjo, buvo kaip ne mano“. Kažkas gal jau trynė rankas. Lenda lietuvis dainuoti patį Lenskį pačioje Didžiojoje scenoje, kur tą rusams mielą vaidmenį dainavo jų saldžiabalsiai dievukai: I.Jeršovas, L.Sobinovas, I.Kozlovskis, S.Lemeševas... O ką mūsų šiaulietis?
„Parėjęs po repeticijos, gerai pakartojau partiją. Spektaklyje nepadariau nei vienos tekstinės, nei vienos muzikinės klaidos. Buvau gana gerame ansamblyje su dirigentu. Padainavau spektaklį labai gerai. Neblogai niuansavau, nors formoje, aišku, tikroje aš, deja, nebuvau.“
Vienas žymiausių Didžiojo teatro dirigentų Borisas Chaikinas debiutanto pasirodymu liko patenkintas. Jiedu ir ateityje sutars. Išleis puikią ir labai svarbią tolesnei V.Noreikos karjerai plokštelę, kur akomponuojant Didžiojo teatro orkestrui įrašys pasaulio operų „auksines arijas“.<...>
Po dvidešimties dienų, – vėl Lenskis Didžiajame. „Jaučiausi daug geriau. Specialiai dainavau šviesesniu balsu, skaidriau. Manau, kad buvo gerai. Dirigentas ir daug kitų draugų gyrė. Net orkestras po spektaklio sakė, jog viskas gerai. <...> Dvidešimt pirmą dieną pakvietė dainuoti „Traviatą“.
<...>
Po spektaklio dirigentas B.Chaikinas pasakė: „Jaunojo lietuvių artisto pirmąjį pasirodymą galima laikyti rimta sėkme. V.Noreika, besąlygiškai talentingas artistas, turintis puikius vokalinius duomenis. Turint galvoje tai, kad solistas beveik be repeticijų įsiliejo į operos ansamblį, tenka pripažinti jo profesinį meistriškumą, aukštą kvalifikaciją ir pasiruošimą”. Be to B.Chaikinas teigė, kad lietuvis neforsuoja, ir kad jo balso Didžiajame teatre užtenka ne vien Lenskiui, bet ir žymiai didesnio skambėjimo reikalaujančioms partijoms. Jo žodžiai bus pranašiški: ateis laikas, ir Didžiajame nebus už V.Noreiką geresnio Hercogo, Kavaradosi...“
<...>
Lenskio vaidmens sėkmė Didžiojo scenoje, saugančioje šio vaidmens pačias seniausias ir aukščiausio lygio rusų tenorų tradicijas, bylojo ir ženklino reikšmingą dainininko kūrybinės biografijos etapą ir leido kalbėti apie solistą (dar neturintį nė trisdešimties), kaip apie visiškai susiformavusį menininką, tuo labiau, kad jo vaidmens traktuotė labai daug kuo skyrėsi nuo tradicinės. Čia nebematome tam personažui įprastai primetamo pasmerktumo, jau iš anksto nusiteikusio melancholiškai elegijai, kiek „nežemiško“, idealistiško herojaus paveikslo. V.Noreikos Lenskis – stiprus, gyvenimą mylintis žmogus, kupinas sodraus skambėjimo balsas išreiškia ir perteikia jauno herojaus gyvenimo džiaugsmą, įsitikinimą būsima laime. Todėl tuo netikėtesnė, beprasmė ir neteisinga atrodo jį ištikusi tragedija. Nes tai – stipraus žmogaus tragedija (silpnų, tiesa pasakius, tragedijos tiesiog neištinka): ne tiek jo mylimosios ir draugo išdavystė, o kiek griūtis jo įsivaizduojamo harmoningo pasaulio nukreipia Lenskį tragiškai baigčiai.
Nepraėjo nė savaitė, o V.Noreika vėl dainavo Didžiajame...
Žodžiu, nepaisant nieko, Didysis su visa Maskva, arba, jei norit , – Maskva su visu Didžiuoju buvo „paimti vienu šūviu“.
1977 metų lapkritį V.Noreika leidosi į garsųjį Buenos Airių „Colon“ teatrą.
Kelionė buvo ilga ir sunki. Užtat Buenos Airės atsilygino solisto triumfu. V.Noreika per vienuolika dienų padainavo net septynis „Eugenijus Onegino“ spektaklius! Į „Colon“ Noreika pakvietė garsi firma DAEFA. Jos muzikinis redaktorius Miguelis Levi Niujorke buvo įsigijęs mūsų jau minėtą V.Noreikos plokštelę. M.Levi Buenos Airių teatrui, besiruošiančiam statyti P.Čaikovskio operą, iškėlė sąlygą: Lenskis – V.Noreika, arba „Onegino“ „Colon“ teatre nebus. Ši sąlyga buvo iškelta ne tiek Argentinai, kiek sovietų Goskoncertui, kuris visaip stengėsi nuslėpti nuo V.Noreikos šį kvietimą, o paskui – visaip trukdyti išvykti. Kai nebeliko nei argumentų, nei kur dėtis, suplanavo V.Noreikai gastroles į Čekoslovakiją nuo lapkričio 15 dienos. Bet Buenos Airėse „Onegino“ premjera įvyko būtent lapkričio ...15 dieną!
Istorija tokia. „1977 metų rudenį garsusis Buenos Airių „Colon“ operos teatras sumanė pastatyti dvi P.Čaikovskio geriausias operas „Eugenijų Oneginą“ ir „Pikų damą“. Dainuoti Lenskį mane pakvietė toks prodiuseris Miguelis Levi. Argentinos žydas. Jis ruošėsi statyti „Colon“ teatre minėtas Čaikovskio operas rusų kalba. Natūralu, kad pagrindinių vaidmenų atlikėjų nutarė ieškoti Rusijoje. Jiems tada Sovietų Sąjunga ir Rusija buvo tas pats. Anot jo, mane jis „surado“ ... plokštelių parduotuvėje.
Kartą Niujorke jis užėjo į kažkokią specialią plokštelių parduotuvę, kur buvo galimybė čia pat jas paklausyti. Ten rado mano plokštelę, kurioje buvo rusų, italų operų arijos, įrašytos su Didžiojo teatro orkestru diriguojant ilgamečiam Didžiojo dirigentui Borisui Chaikinui. Su SSRS liaudies artisto B.Chaikino diriguojamu teatro orkestru buvau įrašę Lenskio ariją ir arijozo, Frederiko raudą, Vladimiro Igorevičiaus rečitatyvą ir kavatiną, Edgardo, De Grijė, Kavaradosi arijas bei Indų svečio dainą. Tai vis įrašai, kurie turi ne tik meninę, bet ir istorinę reikšmę. Taigi, Levi pasiklausė ir išėjo. Pasivaikščiojo po miestą ir dar kartą sugrįžo į parduotuvę. Paprašė leisti dar kartą pasiklausyti manęs. Ir jau tada nusprendė, kad Lenskį turi dainuoti Virgilijus Noreika. Pradėjo veikti.
Kreipėsi į Goskoncertą, kad šis komandiruotų mane į Buenos Aires ruošti Lenskį. Goskoncertas priešinosi, kiek galėjo. Bet Levi, matyt, puikiai gaudėsi, kaip elgiasi SSRS Goskoncertas ir kokius kozirius reikia klot ant stalo, ir nenusileido, – jeigu ne Noreika, tai nieko iš Didžiojo nekviečiu ir į „Pikų damą“. Žodžiu, mane išleido. <...> „Eugenijų Oneginą“ režisavo vietinis, o repetavo tarptautinė trupė: Brazilijos portugalas Nelsonas Portela dainavo Oneginą, jaunutė muzikali, gražaus balso slovakė Gabriela Beniačkova – Tatjaną. Beje, puiki dainininkė, vėliau padariusi karjerą „Metropolitan“ operoje, o dar 1971 metų spalio 9 dieną debiutavusi Prahos operos teatre su manimi „Bohemoje“... Dirigentu buvo pakviestas estas Neme Jarvi. Operos premjera įvyko 1977 metų lapkričio 15 dieną. Turėjau dainuoti tik kelis spektaklius. Bet išgirdę, kaip dainuoju, atsisakė vietinio solisto ir pratęsė su manimi sutartį visiems septyniems spektakliams.“
Žodžiu, pasisekimas buvo triuškinantis. Mūsiškis jau pirmoje repeticijoje sukėlė furorą. Paskui visose repeticijose jau plojo ir orkestras, ir statytojai, susirinkę salėje. Vieninteliam V.Noreikai plojo ir generalinėje repeticijoje. Tada ir buvo nuspręsta parodyti su V.Noreika (juk ne kasmet toks tenoras atskrenda į „Colon“!) ne keturis, o septynis spektaklius. Ir nukelti premjerą, kad būtų spėta išspręsti visus nemalonius klausimus su Goskoncertu.<...> V.Noreika prisimena: „Vietos spauda tvirtino, kad tokio susiklausymo, tokios darnos, kokių pavyko pasiekti ir P.Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ spektaklio statytojams „Colon“ teatre dar nebuvo. Tai užtikrino didelį pasisekimą ir operai, ir atlikėjams.“...
