Nacionalistais linkstame vadinti į užsieniečius paniekinamai žiūrinčius prancūzus, viskuo ir visais nuolat nepatenkintus britus; kai kurie kvestionuotini šaltiniai šiandien tapatina nacionalizmą su patriotizmu, anot jų, atnešusiu Lietuvai nepriklausomybę; kiti – su nacizmu, teigusiu, jog ne visos rasės vertos ateities. Kaip šioje kontekstų mišrainėje suprasti, ką iš tiesų turi omenyje žmogus, kalbėdamas apie nacionalizmo (ne)grėsmę?
Režisierė Yana Ross drauge su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi adaptuodami 1931-aisiais austro Ödöno von Horvátho parašytą pjesę „Vienos miško pasakos“ („Geschichten aus dem Wiener Wald“) savo nacionalizmo sampratą nurodo pakankamai aiškiai – tai ideologija, apibrėžianti konkrečios žmonių grupės kilmę, gebėjimus, tradicijas, polinkius, kartais – pažiūras, ir skatinanti jais didžiuotis, išskirti save iš kitais principais besivadovaujančiųjų tarpo. Savo tautos savybes nacionalistai čia deklaruoja kaip prigimtines ir dažniausiai teigiamas.
Aplink valstybės atkūrimo dieną (vasario 15 ir 17 dienomis) pristatytoje Jaunimo teatro premjeroje nacionalizmas atsiskleidžia ne tik kaip radikalumą ir smurtą skatinantis reiškinys, bet, pirmiausia, kaip šiaudas vienišiems, nenusisekusių likimų žmonėms, kurių gyvenimai grimzta į dugną ir kuriems lieka vien tikėjimas, kad bent jau prigimtinių, kraujo nulemtų gebėjimų, niekas iš jų neatims.
„Vienos miško pasakose“ susiduriame su daugybe įvykių apipintu siužetu, tačiau istorijos karkasas čia nėra svarbiausias. Žiūrovo būsenas kūrėjai provokuoja atpažįstamomis situacijomis ir istoriniais, politiniais, socialiniais komentarais. Pastarieji atveria plačius kontekstus, tačiau dauguma neišplėtojami, leidžiant žiūrovams rinktis – priimti ar atmesti nuorodas.
Taip spektaklyje greta nacionalizmo problematikos atsiranda karo nuojautų, hipokritiškumo, seksizmo, išsilavinimo stygiaus, savižudybės, įvairių priklausomybių temos. Jose tarpstantys personažai aiškūs ir atpažįstami, nors nepriklauso konkrečiai apibrėžiamiems tipams. Tokia dramaturgijos ir režisūros pastiprinama vaidyba leidžia sukurti spektaklį, pradžioje vystantį masėms patrauklią situacijų komediją, ilgainiui vis primygtiniau baksnojančią į žiūrovo kritinį mąstymą ir sąžinę.
„Vienos miškas“ – vyresnio amžiaus moteriai Redai (Janina Matekonytė) priklausanti banketų salė, kurioje rengiamos visą giminę Lietuvoje suburiančios šventės – vestuvės, laidotuvės ir jų minėjimai. Tokiose aplinkybėse plėtojamos dauguma „Vienos miško“ pasakų, kurių personažai – įvairių kartų lietuviai, žemaičiai, rusai, siejami giminystės, draugystės ar šeimyniniais ryšiais. Tarp spektaklio švenčių ir susitikimų galima išskirti asmenines, susikertančias ar prasilenkiančias vienuolikos personažų istorijas. Vis dėlto, pabandykime iš daugybės pasakojimų išskirti tris, ryškiai atspindinčius pažįstamos visuomenės dėsnius – nebūtinai lietuviškus, bet tikrai Lietuvos.
Pirmasis pasakojimas. Dar viena Katrė
Spektaklio kūrėjai teigia, kad pagrindinių veikėjų čia nėra, tačiau į premjerą „Menų spaustuvėje“ atėję žiūrovai fojė pirmiausia susiduria su milžinišku plakatu, kuriame – Paulinos Taujanskaitės veidas. Tiksliau – veidas jos vaidinamos Marytės, jaunos merginos be išsilavinimo ir profesijos, norinčios savarankiškai atsakyti už savo likimą ir sprendimus.
Vis dėlto, ji tampa ne pagrindiniu, savo tikslų pasiekiančiu personažu, o greičiau pagrindiniu atpirkimo ožiu eilei su savo vienatve nesusitvarkančių žmonių. Panašiai XIX a. pabaigoje Žemaitė aprašė moterį, patriarchalinėje visuomenėje patekusią į nevalyvą, savęs bei likusio pasaulio nekenčiančią šeimą, kurioje tapo „kempine“, sugeriančia sutuoktinio, jo tėvų ir vietinės bendruomenės kompleksų apraiškas.
„Vienos miško pasakų“ Marytė, diktuojant tėvui Karaliui (akt. Vidas Petkevičius) yra ne tik priversta atsisakyti svajonių, bet ir pririšta prie žioplo, aplinkybėse nesigaudančio, komiško ir tyliai į moralinį dugną grimztančio jaunikio Oskaro (akt. Sergejus Ivanovas). Todėl nenuostabu, kad prisigėrusį ir nė žodžio jai neištariantį gerbėją Alfredą (akt. Simonas Storpirštis) ji palaiko stebuklu, leisiančiu išsipildyti jos pačios sektai pasakai – princesė sėda ant arklio ir pati išjoja ieškoti, su kuo jai bučiuotis.
Pastarąją pasaką Marytė seka į mikrofoną scenos kampe – atsigręžus į publiką personažų papasakotos metaforos atveria naujus kontekstus, pasiūlydamos netikėtas ką tik matytų istorijų interpretacijas (be to, užpildo scenovaizdžio keitimo laiką). Pavyzdžiui, rupūže „atvirtusi“ įspūdingo grožio, iš signataro našlės pensijos gyvenanti ir jaunus meilužius išlaikanti Valerija (akt. Aušra Pukelytė) seka pasaką apie nelaimingą Aguonėlę, kurią dėl jos juodumo tėvai paliko šulinyje balti, o vilkui ją pamilus tokią, kokia yra, tėvai gudrybėmis pražudė naują žentą ir susigrąžino dukterį.
Liekant Marytės istorijoje, pasaką galima interpretuoti paprastai – Marytei nelemta sulaukti laimės, nes dar šeimoje suformuotos gyvenimo negandos ją visuomet blokš atgal. Tačiau pamačius „Vienos miško“ lankytojus, peršasi kita spektaklio ir pasakos paralelė, užsimaskavusi kaip ir žemaitė rupūžė Valerija: galbūt Marytė yra ne Aguonėlė, o vilkas, galintis suteikti nelaimingiems, apleistiems žmonėms meilę ir laimę? Tačiau ji to niekuomet nepadarys dėl savo pavidalo, prie kurio nedera prileisti „normalių“ žmonių.
Antrasis pasakojimas. Lietuvos herbas
Vadinamųjų lietuviškų motyvų „Vienos miško pasakose“ daugybė – nuo laidotuvių giesmės „Dieve, arčiau tavęs“ iki tradicinių vestuvių su piršlio korimo bei netikros nuotakos ir netikro jaunikio papročiais; nuo amžino naratyvo, kad užsienyje pavyks geriau užsidirbti nekeliant savo kvalifikacijos iki meile tėvynei aiškinamos nepavykusios emigracijos. Tik kritika tautai čia ne tiek arši, kiek kelianti susidomėjimą – kūrėjai pernelyg nedetalizuoja personažų charakterių, bet nedidelėmis užuominomis skatina žiūrovus kvestionuoti destruktyvų elgesį ir vertybes, prie kurių keičiantis kartoms pripratome ir įtvirtinome kaip normą.
Spektaklyje lietuvių tradicijos ir tautą apibūdinantys stereotipai dengia žmonių vienatvę, liūdesį, nevisavertiškumo kompleksus, baimes būti savarankiškais bei nenorą leisti iš šio liūno išbristi kitiems. Stipriausiai meilę šaliai demonstruoja ir tautos galią aukština tie, kurie patys pastarosios neturi ar nejaučia.
Pirmiausia – studentas Erikas (Matas Dirginčius), iš pradžių neturintis jokių galimybių pasireikšti, tačiau jas įgyjantis drauge su vidutinio amžiaus meiluže. Valerijos palaikomas jaunuolis pristato Lietuvos herbo viziją – atidengia nugarą, išpieštą hipokentauru, nusitaikiusiu į savo uodegą, kurios vietoje – gyvatė. Tuoj pat pasigirsta piešinio ir lietuvių tautos sąsajų interpretacijos: ironiškos pastabos apie infliacijos prarytus iš kentauro gimusius žmogiškus ir gyvuliškus tautiečius, komentarai apie savižudišką lietuvių prigimtį, idėja, kad tikroji Lietuvos didybė slypi praeityje. Tik niekam neužkliūva, kad praeitį Erikas sulygina su gyvate, tautosakoje paprastai simbolizuojančia nesantaiką ir pasalą. Ir tai – pasinaudoti istorija sukiršinant artimus žmones – būdinga ne vien Lietuvai. Tad ne veltui spektaklyje atsiranda du herbai – kaip du memorialo Lukiškių aikštėje variantai, kurių vienas apipintas įvairiomis koncepcijomis, o kitas – didingas ir kiekvienam darbininkui aiškus.
Pasibaigus „patriotiniams“ jaunosios kartos išvedžiojimams ir giesmėms, vyresnioji pasiūlo ūkiškesnį sprendimą: Lietuvos herbe turi atsidurti tvirtas vyras, nebijantis kraujo ir ašarų – toks kaip drūtas, linksmas, į agresiją linkęs Valdas (akt. Irmantas Jankaitis). Jis – bene vienintelis visų personažų mėgstamas žmogus, „Vienos miške“ nesulaukiantis beveik jokios kritikos (ir bene daugiausia ironiškos kritikos reikalaujantis iš stebinčiųjų parteryje).
Jis primena ne šiaip lietuvio, bet pirmiausia Algirdo Mykolo Brazausko figūrą, kurios politinę sėkmę ir patrauklumą semiotikai grindė tuo, kad lietuviams patinka matyti drūtą, tvirtos nuomonės, paprastą ūkininką primenantį liaudies žmogų, kuris ir alaus su visais išgers, ir apsikabinęs pirtelėje pasėdės, ir moteriškes pakirkins. Galbūt tai ir yra tiksliausias tautos didybės atspindys – stotingas, nuplikęs, pajuokauti ir pasilinksminti gebantis paprastas mėsininkas, statantis bobas į vietą.
Trečiasis pasakojimas. Kiekvienas yra vienišas
Lenkų scenografė Justyna Elminowska furšetus rengiančią įmonę pavertė namo pjūviu, kuriame žiūrovas stebi pastelinėmis, neskoningomis spalvomis išdažytą kambarį su keliose vietose išsipūtusiu, sulūžusiu, girgždančiu parketu ir dešiniajame šone stikline siena atribotą erdvę, pagal poreikį virstančią rūkomuoju, pirtimi, už daugybės kilometrų esančiu skurdžiu butu ir pan. Šiame pjūvyje žiūrovas stebi tai, ko nepastebi jame veikiantys žmonės. Visų pirma, tai, kokie jie visi yra vieniši.
Vienatvė čia malšinama įvairiausiais būdais – renkantis kvailio poziciją, priklausomybes, nelaimingai įsimylint, pamilstant tautą labiau nei jos žmones, žeminant aplinkinius ar jais manipuliuojant… Ryškiausiu vienatvės simboliu spektaklyje tampa Alekso Kazanavičiaus Robertas – rusas ar sovietams tarnavęs lietuvis, tykus ir nykus žmogelis, bendruose ginčuose apie lietuvybę sudalyvaujantis tik viena kita ironiška ar savidestrukcine pastaba, nevykusiai gindamasis, jog kaip ir visi tikri lietuviai stovėjo prie bokšto. Atsidūręs tautiškai ir idėjiškai svetimoje aplinkoje jis nuolat atsiskiria nuo kompanijos – valgo atokiau, visiems šokant apstulbęs spokso į Marytę, o žmonėms sveikinant iš JAV grįžusį ir meilę savo kraštui bei žmonėms iš naujo atradusį Valdą, neviltį lieja užtraukdamas rusišką „Gudbai Amerika“, pagal kurią taip smagiai šoka Rusijos bijantys lietuviai.
Robertas nebesistengia priešintis aplinkybių absurdui ir galbūt todėl užkliūna už vienintelio absurdo nekurstančio žmogaus – Marytės, kurią mylėti geba tik pasislėpęs ir žemindamas. Paslaptis ir pažeminimas lydi visų „Vienos miško“ lankytojų vienatvę – dauguma jų aukos, kai kurie – ir agresoriai.
Štai tokios „Vienos miško pasakos“ – santykių absurdą iki komiškumo iškelianti komedija, kurią ilgainiui pasiglemžia juodas humoras bei savigyniškas juokas. Nors spektaklyje gausybė neišplėtotų nuorodų, visumą sukuria ansambliškas kūrėjų darbas, kuriame režisierė Y. Ross, visi aktoriai (taip pat ir aukščiau nepaminėtos Dovilė Šilkaitytė bei Dalia Morozovaitė), scenografė J. Elminowska, kostiumų dailininkai Juozas Valenta ir Flore Vauvillé, kompozitorius Gintaras Sodeika, videomenininkas Algirdas Gradauskas ir šviesų dailininkas Vilius Vilutis veikia tiek, kiek jų reikia konkrečiose situacijose, neužgoždami svarbiausio – pasakojimo ir jo antro, trečio, keturiolikto dugno.
O tariant trumpai – spektaklis pasakoja, kaip Lietuvoje tarpsta nelaimingi žmonės. Lietuviškų tradicijų parodija tai netampa pirmiausia dėl aktorių, nejaučiančių poreikio psichologiškai pateisinti savo vaidinamų personažų, ir veikiau kritiškai bei ironiškai (kartais net baisintis – tai iškrenta iš bendros spektaklio nuotaikos) analizuojančių bei svarstančių savo veikėjų elgesį duotose aplinkybėse. Būtent čia atsiskleidžia naujõs (bet nebūtinai jauniausios) lietuvių kartõs bruožas – atviriau kalbėti ir analizuoti reiškinius, kurių anksčiau nedrįsome kvestionuoti ar apskritai apie juos užsiminti.
