Lietuva – svarbioje Prahos kvadrienalėje: septyni spektakliai veidrodiniuose krikštuose

„Scenografija – gana išskirtinė sritis. O Prahos kvadrienalė yra vienintelis renginys, skirtas būtent šitam reiškiniui – tokiam išskirtiniam ir ne taip visiems žinomam“, – sako šiais metais Lietuvai atstovaujančios komandos meno vadovė, dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė.

Lietuva Prahos kvadrienalėje, pirmą kartą vykusioje 1967-aisiais, dalyvauja nuo pat pradžių, tiesa, pirmuosius dešimtmečius – kaip Sovietų Sąjungos dalis, o pirmą kartą kaip nepriklausoma valstybė ji buvo pakviesta dalyvauti 1995-aisiais.

„Teatro navigacija“ ekspozicija

+3

Šiemet į Prahos kvadrienalę, prasidedančią birželio 8 dieną, Lietuva grįžta po pertraukos. Paskutinį kartą Lietuva paviljoną šioje parodoje turėjo 2015-aisiais.

2023-aisiais Lietuvos paviljone bus pristatoma šešių Lietuvos scenografių – Julijos Skuratovos, Neringos Keršulytės, Birutės Ukrinaitės, Barboros Šulniūtės, Lauros Lušaitytės ir Sigitos Šimkūnaitės, kuri taip pat yra ir Lietuvos ekspozicijos architektė, kūryba.

Dvidešimt kvadratinių metrų

Šiemet Prahos kvadrienalė teatro gerbėjus ir scenografus iš viso pasaulio sukvies į erdvę, kurioje šis renginys vyks pirmą kartą – senąjį turgų.

„Teritorija labai įdomi – tai buvęs gyvulių turgus bei skerdykla, kurie beveik 100 metų Prahos miestą aprūpindavo dešrelėmis bei šniceliais. Šiuo metu tai konvertuota erdvė, kurioje vietą randa parodos, įvairios menininkų dirbtuvės, galerijos, restoranai, pabėgėlių stovykla, avangardiniai teatrai“, – sako Lietuvos ekspozicijos architektė, scenografė S.Šimkūnaitė.

Kaip sako Lietuvai atstovaujančios komandos meno vadovė R.Bitinaitė-Širvinskienė, nors pati erdvė gali ir keistis, kiekvienais metais visos šalys gauna vienodą plotą – dvidešimties kvadratinių metrų stačiakampį.

Lietuvos paviljono architektė S.Šimkūnaitė įsitikinusi, kad erdvę galima sukurti net ir pačiame mažiausiame plote.

Ribų dingimas duoda labai didelį konkurencingumą, – sako D.Karatajienė.

„Organizatoriai pasiūlė atvirą ekspoziciją, šalys nebus neatskirtos sienomis. Parodos rengėjų pasiūlymas man pasirodė gan demokratiškas ir sujungiantis: labai įdomu, kaip ekspozicijos vizualiai persipins erdvėje“, – sako S.Šimkūnaitė.

Anot dailėtyrininkės, Vilniaus dailės akademijos doc. dr. Dalios Karatajienės, šių metų Prahos kvadrienalė primins viduramžių misterijos teatrą.

Giedriaus Akelio nuotr./Iš kairės: Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, Julija Skuratova, Birutė Ukrinaitė, Sigita Šimkūnaitė, Neringa Keršulytė, Barbora Šulniūtė.

„Misterijos teatre, būdavo, pažiūri vieną veiksmą, eini prie kito namelio ar vagonėlio ir pažiūri kitą veiksmą. Tad kažkaip panašiai bus ir kvadrienalėje. Ribų dingimas duoda labai didelį konkurencingumą“, – sako D.Karatajienė.

Septyni krikštai

Šiemet Lietuvai atstovaujanti komanda į Prahoje jai skirtus 20 kvadratinių metrų atveža unikalius objektus, kuriuose bus galima išvysti septynis spektaklius.

„Iš pažiūros gali atrodyti, kad tai augalai. Iš tiesų, tai – krikštai“, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

Krikštai buvo Nidoje, ant Kuršių marių, pačiame vandenyje, ant molo ir smėlyje rodyto Šeiko šokio teatro spektaklio „Laikas ne(ė)rimui“ dalis, kuriam scenografiją kūrė S.Šimkūnaitė.

Giedriaus Akelio nuotr./„Teatro navigacija“ ekspozicija

„Tai labai įspūdingas spektaklis – ant molo stovėjo keli mediniai krikštai su veidrodiniais fasadais. Jį pasirinkome mūsų ekspozicijai, nes yra labai plati šių krikštų simbolinė reikšmė. Pirmiausia, tai senovės baltų ženklas, kuris nuo senovės reiškia visatos jungtį, bendrystę, kartu ir bendrystę mirties bei gyvenimo, nes krikštus galima rasti būtent Neringoje ir būtent kapinėse. Tai yra antkapiniai paminklai“, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

Anot Lietuvos nacionalinio paviljono meno vadovės, krikštai iš pažiūros atrodys dekoratyviai, bet taip pat į kompoziciją įjungs ir žiūrovą.

Turime visais požiūriais gana platų tikslą – kalbame apie susitaikymą, bendrystę, tarpusavio supratimą, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

„Prie krikšto atėjęs žiūrovas atsispindės jo paviršiuje, taip pats taps objekto dalimi. Jis taip pat vaikščios paviljono grindis dengiančiu smėliu, dėlios pėdas, taip irgi atsiras tam tikras scenografijos elementas. Kiekvienas tarsi išsiamžins ten. Turime visais požiūriais gana platų tikslą – kalbame apie susitaikymą, bendrystę, tarpusavio supratimą“, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

Mažiausias krikštas paviljone nesieks metro, didžiausias bus apie 3 m 30 cm aukščio.

Planuojant, kaip atrodys Lietuvos paviljonas, galvota, kaip išsiskirti bendrame kontekste bei kaip įdomiai parodyti visus septynis pristatomus spektaklius.

„Galvojau apie autentiškumą, kas mus gali išskirti kaip šalį, supratau, kad krikšto simbolis gali tikti kaip „kūnas“, pasirinktam spektaklių videoformatui rodyti“, – sako ekspozicijos architektė S.Šimkūnaitė.

Priėjęs prie Lietuvos paviljono žiūrovas bus netiesiogiai kviečiamas įsitraukti.

„Matysime spindinčius augalus, bet prie jų kabos ausinės, tai turėtų kelti įtarimą, kad jos kažkam turi būti naudojamos. Paėmus šitas ausines, žiūrovas turėtų rasti krikšte esančią akutę, pro kurią bus galima stebėti visus septynis spektaklius“, – sako paviljono meno vadovė.

„Retas“

Šių metų kvadrienalei rengdamiesi pasaulio menininkai turėjo galvoti apie parodos organizatorių paskelbtą temą – „Retas“, kuri siejama su pandemijos metu atsiradusiu pavojumi prarasti gyvą fizinį teatrą.

„Retas“ galbūt kalba apie retu tampantį reiškinį – teatrą, kuris gali vykti scenoje, kadangi teko izoliuotis, nevyko jokie spektakliai, netgi parodos uždarose erdvėse. Pandemijos metu mes patys vykome į gamtą, ieškojome kažkokio prieglobsčio, kaip išgyventi, tad kilo mintis, kad, ko gero, teatro ateitis ir išsigelbėjimas galėtų būti įvairovė, pasirinkimas, išėjimas į atviras erdves. Nors tai ne naujiena, bet Lietuvoje visgi neturėjome labai daug tokių atvejų.

Pastaraisiais metais jie labai išryškėjo ir man tai norėjosi parodyti – šiuo atveju spektaklius, susijusius su gamta. Todėl toks buvo mūsų akcentas – spektakliai atviroje erdvėje, gamtoje ir spektakliai susiję su gamta, kalbantys apie tai, ką gamta duoda žmogui, kaip susijęs žmogus su gamta, ką duoda mitologija, kaip mes į tai remiamės, ypač tokiais išskirtiniais atvejais kaip pandemija, kai nežinome, kuo viskas baigsis, kokia gi ta ateitis. Todėl ir pavadinimas mūsų toks – „Teatro navigacija“, tarsi teatras galėtų padėti pamatyti ateitį“, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

Giedriaus Akelio nuotr./„Teatro navigacija“ ekspozicija

Pasak scenografės S.Šimkūnaitės, aplinkybės pandemijos metu buvo tokios, kad teatro egzistavimui buvo iškilusi reali grėsmė išnykti.

„Aišku, atsirado naujos platformos, nauji spektaklių rodymo būdai – įvyko lyg persiorientavimas / prisitaikymas, tačiau visi supratome, koks svarbus yra gyvas susitikimas su žiūrovu.

Kai dirbome prie „Skrajojančio olando“ premjeros, teatras skaičiavo žiūrovus, matavo griežtus tarpus tarp kėdžių: turėjome atitikti tuo metu keliamus pandemijos valdymo reikalavimus. Pirmąjį premjerinį spektaklį pamatė nedidelė operos gerbėjų dalis.

Ruošiantis Nidos kultūros sostinės atidarymo spektakliui „Laikas ne(ė)rimui“ reikalavimai kito – atvirame lauke spektaklį galėjo pamatyti vos keli šimtai žmonių. Šūkis buvo „Nerti į kultūrą“, o iš tikrųjų visų mintyse buvo daug nerimo.

Patys krikštai ir yra atmintis, kurie jungia praeitį su dabartimi.

Tikiu, kad žmogui reikalinga atmintis ir prisiminimas, kad galėtų būti dabartyje: patys krikštai ir yra atmintis, kurie jungia praeitį su dabartimi. O pagaminti jie iš mano senelio senų rąstų – pastatų nebėra, o aš vis prisimenu praleistą vaikystės laiką kaime“, – sako viena iš Prahos kvadrienalėje Lietuvai atstovausiančių menininkių.

Svarbesnė bendra idėja

Anot Lietuvos nacionalinio paviljono iniciatorės R.Bitinaitės-Širvinskienės, iki šiol rengiant Lietuvai Prahos kvadrienalėje atstovavusius paviljonus nebuvo svarstoma apie tai, kokia bus paviljono kvadrienalėje visuma. Tai R.Bitinaitės-Širvinskienės suburta komanda bando padaryti šiemet.

„Anksčiau dailininkai labai rūpestingai ruošdavosi kiekvienas savo pristatymą padaryti, pavyzdžiui, eskizus. Tai, kas tiesiogiai susiję su dailininko praktika, su jo darbu, tai, ką jis daro savo rankomis – galbūt sukuria eskizą arba maketą. Tai maketai, eskizai arba jau vėliau fotografuotų spektaklių vaidai patekdavo į parodas. Bet tai neatspindėdavo bendros idėjos

Turime bendrą idėja – ji mums svarbesni, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

Mes šįkart norėjome, kad visus spektaklius sujungtų viena mintis ir kad jie būtų matomi kartu, šįkart – videoformoje. Ankstesnėse kvadrienalėse Lietuvos dailininkai svarstė, kaip save geriau individualiai parodyti, buvo atskleisti išskirtiniai mūsų menininkai, o šiuo atveju mes turime bendrą idėja – ji mums svarbesnė. Nors kiekvienas dailininkas tikrai yra labai svarbus, nes būtent jie patenka į šią svarbią, reikšmingą erdvę“, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

Giedriaus Akelio nuotr./„Teatro navigacija“ ekspozicija

Nepriklausomos Lietuvos kelias Prahos kvadrienalėje

Anot menotyrininkės D.Karatajienės, kai Lietuva pirmą kartą 1995-aisiais buvo pakviesta dalyvauti kaip nepriklausoma valstybė, niekas tiksliai nežinojo, ko reikia tokiam renginiui.

„1995-aisiais, 1999-aisiais oficialus Lietuvos atstovų Prahos kvadrienalėje meno vadovas buvo dr. Helmutas Šabasevičius. Jis tiesiog leido scenografams daryti taip, kaip jie įsivaizduoja ir ką jie nori padaryti. Tai buvo tikrai labai stiprios pajėgos, buvo rodoma tokių menininkų kaip Jonas Arčikauskas ir Adomas Jacovskis kūryba. Bet jie neturėjo pateikties ir koncepcijos. A.Jacovskis 1999-aisiais nugabeno milžinišką galvą iš Giuseppe Verdi operos „Makbetas“, kurią dabar galima pamatyti Europos parke. Ji scenoje žiūrėjosi pribloškiančiai, tai buvo iki pat kulnų metafiziškai nuvarantis vaizdas. O parodoje ji nesižiūrėjo dėl to, kad ten yra pateikties būtinybė.

Vėliau buvo ir didelė retrospektyva, iš Lietuvos buvo nuvažiavusios dvi dešimtys scenografų. Jie buvo labai geri, bet irgi į koncepciją nelabai pataikė dėl to, kad nuo 1999 metų jau pradėjo darytis akivaizdu, kad scenografija nėra statiškas dekoracijos vaizdas, kad tai yra kažkas, kas turi veikti net ne į estetinę tavo percepciją, o į psichologiją, į visus kitus tavo pojūčius. Tai reikėjo, kad kažkas tai padarytų“, – sako D.Karatajienė.

Prahos kvadrienalėje kiekvieną kartą būna ir studentų sekcija, į kurią vyksta scenografijos VDA besimokantis jaunimas.

„Visą laiką vežėme studentus, tai nepaprastai juos motyvuojantis dalykas. Jie labai stengiasi, dirba, kala. Studentai yra parodę labai didelių pasiekimų. 2015-aisiais profesionaliųjų, didžiųjų scenografų ekspoziciją organizavo Artūras Šimonis ir 20 scenografų. Tada monochrominėse nuotraukose buvo gerų spektaklių vaizdai, eksponuojami tamsiame kambaryje Franzo Kafkos namuose, o ekspoziciją pavadino „Nykstančios tapatybės“.

Tais metais kartu buvo ir mūsų studentai. Ir, atrodė, kad ta studentų paroda buvo žymiai stipresnė už profesionalų, todėl, kad studentai sugebėjo parodyti scenografijos procesualumą, t. y. nuo mažų objektų pakėlimo į erdvę iki didelių videoprojekcijų, į kurias atvedė garsai. Dabar, kai žiūriu į 2015 m. parodą, suprantu, kad A.Šimonis lyg parodė, jog toks scenografijos būdas – kalbėti sustingusiais paveikslais lyg ir nyksta. Dabar aš manau, kad tai buvo visai vertinga ekspozicija“, – sako D.Karatajienė.

Finansų klausimas

Menotyrininkė prisimena, kad nelaimingi Lietuvai buvo 2011-ieji metai, kai Kultūros taryba nefinansavo Lietuvos dalyvavimo parodoje.

„Menininkai sureagavo efektingai: buvo nusiųstas milžiniškas juodas plakatas, ant kurio angliškai buvo parašyta „Lietuvos scenografijos genocidas“. Ir dar kaip skrajutės buvo dalinamas susirašinėjimas su ministre“, – prisiminimais dalinasi D.Karatajienė, pabrėžianti, kad scenografija apskritai brangi specialybė.

Finansų klausimas vis dar opus ir šiandien.

„Viskas nepaprastai atsiremia į pinigus, – sako VDA doc. dr. D.Karatajienė. – Šiemet mūsų studentai, projektą darę dienom ir naktim, į kvadrienalę nevažiuos. Studentams kvadrienalėje buvo paskirta vieta lauke, gatvėje. Tai susiskaičiuoti tokius dalykus kaip elektros laidų paslėpimą, iš kokių medžiagų padaryti, kad neperšlaptų – begalinis darbas. Ir negavome jokio finansavimo.

Labai gaila, nes tokios prestižinės parodos, kaip Venecijos bienalė ar Prahos kvadrienalė, jos turėtų eiti ne bendra konkursine tvarka, dėl to, kad jos reprezentuoja Lietuvą.“

Pasak R.Bitinaitės-Širvinskienės, kvadrienalėje finansų trūkumas matomas plika akimi.

„Labai matosi skirtumai, kaip turtingesnės šalys įgyvendina labai vizualiai įspūdingus kūrinius. Ir Lietuvos scenoje turime tokių kūrinių, bet ne visada juos galime atvežti į Prahos kvadrienalę. Kai spektaklis vyksta didelėje scenoje, tai yra didžiuliai objektai, dažnai ir judantys. Tokias konstrukcijas labai sunku nuvežti taikantis prie tam tikrų sąlygų į Prahos kvadrienalę.

Tada reikia labai daug pinigų turėti, kad būtų galima konstrukcijas išmontuoti, transportuoti, sumontuoti atvykus, įtvirtinti ir užtikrinti, kad visa tai veiktų. Tokius darbus matome turtingų valstybių paviljonuose.

Tai pati didžiausia problema – kad scenografai negali pasirodyti visu pajėgumu, - sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

Kita problema – Prahos scenografijos kvadrienalė dar nėra tokia pripažinta ir finansavimo negauna pakankamo. Tai pati didžiausia problema – kad scenografai negali pasirodyti visu pajėgumu. Šįkart, sujungę pajėgas su galerija „Arka“, su Lietuvos dailininkų sąjunga, siekdami garsinti renginį, tikimės, kad jis sulauks daugiau dėmesio. Scenografams tikrai labai svarbu pasirodyti, tai tikrai turime labai stiprias, ryškias asmenybes, o išplėtotai ir ryškiai Lietuvos scenografijos parodyti nepavyksta“, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

Anot D.Karatajienės, Lietuvos scenografams trūksta ir vienybės.

„Pavyzdžiui, latviai yra labai vieningi. Nežinau, kaip jiems pavyksta, bet jie vieni kitų laikosi. O pas mus atsiranda nesutarimų. Be to, ambicingus menininkus sujungti į vieną grupę reikia turėti daug užsimojimo viduje“, – sako menotyrininkė.

Scenografija turi keistis

Paklausta, kokia kryptimi Lietuvos scenografai turėtų eiti, kad priartėtų prie pagrindinio Prahos kvadrienalės prizo – „Auksinės trigos“, menotyrininkė D.Karatajienė pabrėžia, kad scenografija turi atsisakyti klasikinio scenografijos supratimo ir eiti į visas žmogaus jusles, būdama ir labai sugestyvi.

Vizualika dabar yra viskas, nes tai būdas parduoti ir politines idėjas, ir muilą, - sako D.Karatajienė.

„Nepamirškime, kad gyvename postdraminio, vizualinio teatro laikais, kada vizualumas ir scenografija teatre užima ypatingą vaidmenį. Apskritai vizualika dabar yra viskas, nes tai būdas parduoti ir politines idėjas, ir muilą. Per vaizdus kalbame. Tai ta vaizdų kultūra, kuri yra su performatyvumo elementais, be galo sugestyviais“, – sako D.Karatajienė.

Įspūdį menotyrininkei padarė 2015-aisiais Prahos kvadrienalėje „Auksinę trigą“ laimėję estai.

„Estijos teatras įkūrė neegzistuojančią partiją, kuri pradėjo vesti tame teatre politinius debatus. Ir žmonės pradėjo už tą partiją net balsuoti. Aš, kai pirmą kartą pamačiau tuos debatus, galvojau, „kas čia dabar, kokie čia korespondentai sėdi?“. Atrodė labai kuklus vaizdas. Bet jis tiek „paima“ žmogų, kad net negali patikėti, kad čia netiesa. Teatras – labai sugestyvus dalykas. Kokiu keliu eiti, kas čia gali pasakyti, čia tik kūrėjai gali pasakyti“, – sako D.Karatajienė.

Anot R.Bitinaitės-Širvinskienės, scenografija dabar tampa veiksmo, personažo dalimi, ji nebe tokia foninė, kaip buvo suprantama prieš 50-60 metų.

Pasak Lietuvos ekspozicijos meno vadovės, Prahos kvadrienalė leidžia pamatyti naujausias tendencijas ir pažinti scenografijos sritį.

„Daug kas scenografijos net nepastebi spektaklyje. Netgi kalbant su žmonėmis, baigusiais meno krypties mokslus, šie nustemba, kad scenografija – meno sritis, galinti netgi būti savarankiška, kad ją galima matyti parodose ir kad tai ne tik scenoje esantis menas, nes jį kuria dailininkai. Iš tiesų spektaklyje didelė dalis kūrybos yra jų, ne tik režisiriaus. Įprasta, kad sumąstymas, idėja spektaklio yra režisieriaus, o dailininkas tarsi jau įvykdo jo idėją. Bet iš tiesų, kiek pačiai teko susidurti, tai dailininkai tą idėją pasiūlo reginiu. Ir tie dalykai atsiskleidžia parodose, nes tą objektą pamatai iš arčiau, apeini aplink jį, o ne scenoje kažkur veiksme“, – sako R.Bitinaitė-Širvinskienė.

D.Karatajienė, paklausta, kaip Lietuvos paviljonas įprastai atrodo Prahos kvadrienalės kontekste, sako, kad kiekvieną kartą kvadrienalėje Lietuva yra labai skirtinga.

„Lietuva visada kukli, profesionali. Aišku, tokio lygmens dar nėra pasiekusi. O kalbant apie šiuos metus, tai kai nematai palyginime, Lietuvai atstovausiantis projektas atrodo gražus, bet kai atsimeni veikiančias konstrukcijas, kurios būna kvadrienalėje, tai bijau, kad gali jis neturėti tokios įtaigos, kokią jis mums atrodo turintis dabar jį išlydint“, – sako D.Karatajienė.