Lietuvio sąmonėje komiškieji žanrai su intelektu derinami rečiau – pastaruoju metu komedijas esame linkę priimti kaip lengvą, žemesnio lygio pramogą, tenkinančią gyvulišką prigimtį liudijantį juoką (nepaisant to, kad kai kurie filosofai būtent juoką laiko svarbiausiu žmogų nuo gyvūno atskiriančiu gebėjimu). Arba kaip patyčias pajuokiamųjų atžvilgiu. Tačiau pažvelgę į platesnį kontekstą suvokiame – kad sukurtum stiprią komediją, kurioje parodijos ir juokai nevirstų patyčiomis, reikia išsilavinimo, empatijos ir saviironijos. Žinoma, net ir tokiu pagrindu sukurtų komedijų vartotojas lieka laisvas įsižeisti.
Iš žmogaus poreikio veržtis kitur besijuokianti norvegų choreografo Jo Strømgreno režisuotas spektaklis „Durys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) atrodo toks abstraktus, kad negalėtų nieko įžeisti. Spektaklis liudija: nė viena erdvė nėra objektyviai palankesnė ar mažiau palanki gyventi, nes šį kriterijų lemia santykiai tarp žmonių.
Esminė spektaklio scena pasirodė pirmoji – vakarėlis namuose ir žaidimas, kai muzikai nutilus ant kėdės atsisėsti nespėjęs žmogus iškrenta ir keliauja už durų. Pirmasis ženklas, kad namuose esi nereikalingas – draugai aiškiai pasakė eiti lauk ir jei bandysi spyriotis, būsi tiesiog išneštas (pakeliui apgaule, ne pagal žaidimo taisykles išstumiant dar vieną žmogų). Taip linksminantis ir juokaujant už durų išprašomi beveik visi ir žmonių požiūris į buvusią namų erdvę pradeda keistis.
Tematiškai „Durys“ tikriausiai primena Lietuvoje 2001-aisiais rodytą Strømgreno spektaklį „Ten“, kurio matyti neteko, tačiau žmonės ir spauda pasakoja, kad jo ašis buvo posovietinio bloko piliečių dvejonės – likti savo šalyje, ar išvykti kurti gyvenimo ten, kur viskas daug labiau (kaip pasakytų Janoschas).
„Duryse“ šis žmogaus dvilypumas taip pat ryškus. Pradžioje už durų siunčiami pralaimėtojai, kuriems atskyrimas nuo bendruomenės tampa bausme, tačiau kai atsidūrusiųjų už durų pasidaro daugiau, nei likusiųjų viduje, ir kai pirmieji su savimi išsineša tai, kas labiausiai džiugina esančius viduje (muziką grojantį radijo aparatą), viskas pasikeičia: kitur tampa siekiamybe, čia pradeda riboti.
Ilgainiui sąvokos mainosi – tai, kas buvo čia, prilyginama pavojingai teritorijai; kitur tampa čia ir taip žmogui tenka ieškoti naujo kitur. Tokias keliones „Duryse“ lydi motyvas: geriau ten, kur dauguma. Todėl pradedi svarstyti: vadinasi, Anglijoje geriau nei Lietuvoje, Vokietijoje – geriau nei Anglijoje, JAV geriau nei Vokietijoje, o Kinijoje… Taip ir keliaujam iki paskutinės kitur stotelės. O ten visų geriausia, nes mirusiųjų juk turime kur kas daugiau nei gyvųjų.
Kiek daugiau nei per valandą scenoje „Durų“ veikėjai nugyvena visą amžių. Pradeda žaidimais vaikystėje, patiria visuomenės atstūmimą, atranda santykių poreikį, priima gyvenimus keičiančius sprendimus ir susiduria su mirtimi – akistatoje su ja pro akis prabėga visas gyvenimas.
Spektaklio žmogus yra tragiška būtybė, pasmerkta klajoti ir nerasti namų. Tragedijos spektaklyje daug, tačiau niekas netrukdo iš to juoktis. Priešingai – jei komedijos kūrėjui būtinas aukštas intelektas, taiklią komediją žiūrintysis gali priimti intuityviai.
Be abejo, kiekvieno stebėtojo samprata ir interpretacija skiriasi, tačiau Henri Bergsonas dar XIX–XX a. sankirtoje pasakojo apie universalius juoko prigimties dėsnius, kuriuos formuoja aplinka, tačiau pati juoko esmė glūdi bendražmogiškuose šaltiniuose. Strømgreno kūryboje juokas gimsta žmonėms atpažinus situacijas, kurios anksčiau buvo skaudžios, o šiandien kelia šypseną, taip pat dėl atviro ir naivaus žmonių bandymo prisijaukinti tai, kas juos atstumia.
Spektaklio veikėjai – silpni žmonės ir „Duryse“ bendruomenės galios santykiai bei taisyklės formuojasi natūraliai. O juk juoktis esame linkę iš silpnesniųjų.
Šiuo metu „Durys“ yra vienintelis LNDT spektaklis, nuosekliai plėtojantis komišką linija. Žinoma, juokingų intarpų sutinkame daugybėje darbų, tačiau paprastai jie lieka epizodiški ir neretai remiasi į aktualijų ar stereotipų pašiepimą. Strømgrenas, regis, neturi nė menkiausio noro šaipytis. Save choreografas vadina giliu pesimistu, tačiau jo spektakliuose ryški meilė žmonėms ir tikėtina, kad būtent ši jungtis leidžia rastis komedijai.
Neketinu nurašyti lietuvių humoro kultūros patyčioms, tačiau būtent jos pirmiausia ateina į galvą svarstant, kuo skiriasi „Durų“ humoras nuo mums įprasto girdėti viešojoje erdvėje.
Juoktis ir tyčiotis nėra tapatu ir tai suvokus išsiplečia vidinės laisvės ribos – nėra negražu juoktis kalbant apie karą, žydus, lietuvių partizanus, emigrantus, homoseksualus, depresija sergančius, savižudžius ir taip toliau (jau nekalbant apie politikus, verslininkus ir kitas mažiau pažeidžiamas grupes). Visi yra žmonės, neatskiriami nuo savo absurdiškų poelgių ir idėjų, todėl visi gali būti juokingi.
Juokas nuo pašaipų paprastai atsiskiria tuomet, kai juokaujantieji žvelgia į žmogaus prigimties esmę, o ne vien išorinius požymius (išvaizdą, veiklą, etc.). Svarbų vaidmenį, be abejo, atlieka ir juokaujančiojo saviironija, nes sėkmingose komedijose paprastai juokiamasi ne tik iš objekto, bet ir iš savo santykio, požiūrio į jį.
„Durų“ aktoriai sėkmingai tvarkosi su daliai jų naujomis sceninės raiškos priemonėmis, nors daugumą jų dar riboja bandymas išvengti grotesko. Tikėtina, kad tai lemia Lietuvos teatro tradicijoje įsišaknijęs poreikis psichologiškai paaiškinti kiekvieną savo veiksmą ir nenoras pasitikėti charakterine vaidyba.
Sporadiškai išlendančios veikiančiųjų abejonės dėl savo veiksmų scenoje, trikdo stebintįjį ir neleidžia visiškai pasiduoti prieš akis kuriamo pasaulio atmosferai. Todėl vaidybą šmaikščiai apibūdina tai, ką kritikė Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė „Durų“ recenzijoje „Eplepsi? Ne. Tance.“ įvardijo kaip vieną spektaklio temų: visomis prasmėmis lietuviai laisvinasi iš „mūsų kraujyje tekančio priespaudos jausmo“, tačiau „kūnai vis dar atrodo ligoti, nepriėmę laisvės į kaulų tūrį“.
Čia kyla noras pasiteisinti ir paslėpti pastaruosius žodžius po kažkuo pozityvesniu, kad lietuviui jie nenuskambėtų įžeidžiai. Tačiau mintyse iškyla Strømgreno pagyrimas mūsų tautai už gebėjimą suprasti simbolius ir metaforas, nepriimti jų tiesiogiai. Puoselėkime šią nacionalinę savybę.
Paradoksalu, kad „Durys“ skatina svarstyti apie lietuvių kultūrą ir tapatybę – juk pats Strømgrenas teigė, kad tema bendresnė, nesusijusi konkrečiai su Lietuva. Norvegų choreografas, režisavęs pirmąjį repertuarinį LNDT šokio spektaklį, atsirėmė į viso pasaulio absurdo šaltinį – žmogaus prigimtį.
„Durys“ tvirtina: žmogus yra absurdiška būtybė, stiprinanti šią savybę amžinu bandymu įrodyti, jog tokia nėra. Turbūt todėl ir juokiamės iš jo spektaklių personažų: pirma – jie elgiasi taip, kaip mums būtų gėda (nes apsijuoktume), antra – jaučiame, kad būtent tokia gyvenimo samprata glūdi mūsų širdyse ir galvose, visuomenių išauklėtose slėptis.
Daliai žiūrovų „Durys“ taps pirmu susidūrimu su itin teatrališku šokio spektakliu. 2010-aisiais pirmą kartą lankantis festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ ir stebint Strømgreno „Eksperimentą“, norėjosi konstatuoti: čia gi ne šokis, o teatras. Tačiau jei „Durų“ kūrėjai spektaklyje teigia, kad šokti galima ir epilepsiją primenančiais judesiais, matyt, neverta raminti potencialių žiūrovų, išsigąstančių šokio spektaklio žanro.
Tegul bijo – baimė kartais apsaugo nuo to, kas kenksminga organizmui. O nebijantys – patiks spektaklis jiems ar ne – greičiausiai atras kažką, ko anksčiau nepatyrė: kitokią šokio sampratą, naują mylimų aktorių amplua, o galbūt patiems netikėtą juoko šaltinį.
